Eksperto žodžiais, tai ypač svarbu dėl jų psichologinės būklės. Apklausos parodė, kad, nors pradėjus švelninti karantino ribojimus daugelio žmonių psichologinė būsena ėmė gerėti, studentiško amžiaus vaikinų depresyvumas, priešingai, tik sustiprėjo.
Jaunų vyrų psichologinė būklė toliau blogėjo
„Jei mes pernai sakėme, kad turime susivienyti dėl vyresnių žmonių, kuriems virusas gerokai pavojingesnis, dabar turime apversti žinutę aukštyn kojom, – sakė Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro vadovas, Psichologijos instituto docentas. – Turime susivienyti dėl jaunų žmonių.
Kai matau žinutę, kad 30 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių yra nepasiskiepiję, suprantu, kad rudenį vėl grįšime prie tų pačių ugdymo įstaigų klausimo, jei nebus išspręsta ta problema.
Mes turime pasakyti: žiūrėkite, jei vaikai ir anūkai stengėsi dėl senelių, dabar seneliai ir tėvai turi pasistengti dėl vaikų. Tai ne tik apie juos, ne tik apie vyresnius žmones.
Jei trečius mokslo metus iš eilės paliksime tuos jaunus žmones be normalaus gyvenimo galimybės, nepatenkinsime jų poreikių, susikalbėti bus sudėtinga.“
P.Skruibis priminė, kad dar prieš pandemiją, taip pat – pernai balandį, vos jai prasidėjus, ir šiemet vasarį bei balandį buvo atliktos reprezentatyvios visuomenės apklausos gyventojų psichologinės gerovės indeksui išmatuoti.
Anot jo, pernai balandį, netrukus po pirmo karantino pradžios, šoko reakcija žmones paveikė daugiau mažiau vienodai – visi jautėsi blogai. Šiemet vasarį vaizdas buvo jau visai kitoks, gyventojai jautėsi nevienodai.
Prasčiau jautėsi moterys, ypač namų šeimininkės, ir vidutinio amžiaus žmonės. Iš to padaryta išvada, kad ilgas ugdymo ir švietimo įstaigų uždarymas skirtingoms visuomenės grupėms turėjo skirtingą poveikį.
Balandį, kai jau buvo atidaromos mokymo įstaigos, ir namų šeimininkių, ir visų moterų psichologinė savijauta pagerėjo: „Kas neatsistatė ir kas turėtų mums kelti didžiulį nerimą, – vaikų, paauglių psichologinė savijauta.
Tokia tendencija, kad jaunų žmonių, ypač jaunų vyrų – 18-25 metų – depresyvumo rodikliai po truputį pradėjo didėti, kai visiems kitiems pradėjo gerėti.“
Kaip paaiškino P.Skruibis, ilgas iškritimas iš ugdymo proceso reiškia tai, kad jaunas žmogus įgyja prastesnį išsilavinimą, atitrūksta nuo bendraamžių, o tai ilgainiui atsiliepia ir jų sveikatai.
Nemažai tyrimų patvirtina, kad, jei žmonės mažiau išsilavinę, taigi ir mažiau uždirba, tai turi poveikį jų sveikatai. „Ne iš karto, jie neužpildys reanimacijų, bet per daugelį metų matysime“, – įspėjo psichologas.
Eksperto žodžiais, reikia atsiminti, kad pamiršus tam tikrų žmonių poreikius, jie pamiršta atsiliepti į mūsų siunčiamas žinutes.
Reakcija į priekaištus: kažkas išgalvojo virusą
Kaip svarbu atsižvelgti į visuomenę, esą parodė valdžios komunikavimas apie COVID-19, pandemiją ir karantino suvaržymus. P.Skruibio nestebina, kad viešoji erdvė pilna dezinformacijos, didelė dalis žmonių nepasitiki valdžios institucijomis, specialistais, mokslu ir skiepais, net vienas kitu. Šiuo požiūriu Lietuva nėra išskirtinė – tai būdinga posovietinio regiono šalims.
Tačiau psichologas atkreipė dėmesį į visuomenės informavimą ir ypač komunikacijos toną. Jis prisipažino pats, net būdamas ne medikas, per pandemiją sužinojęs itin daug bent apie vieną virusą. Tačiau P.Skruibį, ypač įsitraukus į Vyriausybės sudarytos ekspertų grupės veiklą, nustebino, kiek mažai lėšų numatyta kokybiškam informavimui.
Viena vertus, informacijos apie SARS-CoV-2, šio viruso sukeliamą ligą ir vakcinas yra itin daug, „jei labai nori, bet ne visi žmonės labai nori“. Kita vertus, tą gausią informaciją reikia pritaikyti prie įvairių, skirtingo išsilavinimo žmonių.
„Man labai gaila, kad dažnai nueidavome tokiu… Tas informavimo tonas dažnai tapdavo suirzęs – per priekaištus: kad žmonės kažko nedaro, atsipalaidavę, trečiokie, ketvirtokie…
Dalis tų priekaištų teisingi, bet kur jie veda? – retoriškai klausė psichologas. – Jei žmogui pradeda priekaištauti, jis tiesiog erzinasi, kad jam kažką aiškina, kažkas išgalvojo virusą, ekspertai nekokie.
Man atrodo, kad viena pamoka, kurią turėtume iš čia paimti: pats informavimo tonas turėtų tikrai eiti ne per priekaištą, o per kantrų, detalų informacijos pateikimą.“
P.Skruibis kaip pavyzdį pateikė mokyklose pradėtą moksleivių testavimą: „Aiškios vaizdinės informacijos vienu metu buvo vakuumas ir labai greitai jį užpildė nesusipratimai, kuriuos paskui labai sudėtinga paneigti.
Svarbu, kad tas vakuumas neatsirastų. Ten, kur galima, reikia informuoti. o kur informavimo neužtenka, reikia priimti greitus sprendimus. Priekaištavimas, kad žmonės atsipalaidavę, vengiant priimti sprendimus dėl karantino sugriežtinimo, atvedė į aklavietę“, – apibendrino ekspertas.
