Pasak psichologės Ivonos Suchodolskos, skirtumas tarp geriausiai Europoje su patyčiomis kovojančių skandinavų ir lietuvių yra labai didelis. Skandinavijoje patyčias patiria apie 6 proc. vaikų ir paauglių, o Lietuvoje šie skaičiai siekia net 28 proc. ribą, kuri yra pati didžiausia Europoje.
Psichologės teigimu, šią problemą pastebi net patys vaikai. „Dažnai tenka girdėti, kad patys vaikai įvardina patyčias kaip vieną didžiausių problemų, kurią jie mato mokykloje“, – teigė I.Suchodolska.
Skandinavijoje patyčias patiria apie 6 proc. vaikų ir paauglių, o Lietuvoje šie skaičiai siekia net 28 proc. ribą.
Smurto aplinka bei pasenę vaikų auklėjimo metodai, kuriuos vis dar naudoja tėvai, pavyzdžiui, fizinės bausmės, yra susiję su vaikų agresyviu elgesiu. Pasak psichologės, tai, ką patiria vaikai, atsispindi ir jų pačių elgesyje.
„Ką vaikai mato, ką vaikai patiria, tą ir patys kartoja, nes vėlgi – patyčios neatsiranda iš niekur, savo elgesio vaikai išmoksta, pirmiausia, stebėdami suaugusius žmones“, – aiškino I.Suchodolska.
Psichologė sugrįžta ir prie visą Lietuvą liečiančios bei dažnai minimos temos – savižudybių. Lietuvoje daugiausiai nusižudo provincijose gyvenantys vyresnio amžiaus vyrai, tačiau savižudybei ryžtasi ir nemažai Lietuvos vaikų bei paauglių. Daugelio šių tragedijų viena svarbiausių priežasčių – patyčios.
Dar didesnės motyvacijos suteikia tai, kai vaikas tau po ilgo pokalbio pasako „ačiū, jūs man tikrai padėjot“. Aš nemoku nupasakoti to jausmo, kuris užplūsta.
„Nors savižudybė yra procesas ir nėra vienos priežasties, vieno veiksnio, dėl ko žmogus nusižudo, vis tik ilgai trunkanti psichologinė įtampa, dvasinis skausmas bei sunkiai pakeliami jausmai yra rizikos veiksnys. Patiriamos patyčios, kurių metu vaikas išgyvena daugybę sunkių jausmų, pavyzdžiui, gėdą, kaltę, pažeminimą, pyktį, nerimą, gali prisidėti prie minčių apie savižudybę atsiradimą. Tokia rizika ypač išauga tuomet, kai patyčios yra ilgalaikės bei trūksta palaikymo vaiko aplinkoje“, – tęsė I.Suchodolska.
„Patyčiomis yra vadinamas tyčinis kito vaiko skaudinimas bei užgauliojimas, siekiant sukelti jam skausmą, toks elgesys yra pasikartojantis. Taip pat būdinga jėgų persvara, kai skriaudžiamas vaikas yra silpnesniojo pozicijoje, todėl jam yra sunku apsiginti. Vien jau žinojimas, kad patyčios pasikartos, vaiką verčia gyventi baimėje, nerime“, – apie patyčių keliamus jausmus skriaudžiamam vaikui kalbėjo psichologė.
Išsigelbėjimas – pagalba telefonu?
I.Suchodolska prie vaikų bei paauglių emocinių problemų sprendimo prisideda ruošdama savanorius, dirbančius pagalbos vaikams bei paaugliams tarnyboje „Vaikų linija“.
Ši tarnyba atsiradusias psichologines jaunosios Lietuvos kartos problemas padeda spręsti telefonu bei internetu. Šiuo metu visoje šalyje emocinę paramą teikia maždaug 200 savanorių.
Vis dėlto, tiek savanorių negali suteikti emocinę paramą visiems jos ieškantiems.
„Praėjusiais metais mes atsiliepdavome į maždaug kas septintą skambutį. Tam, kad vaikai galėtų prisiskambinti iš karto, ruošiame vis naujus savanorius“, – kalbėjo I.Suchodolska.
Savanorio darbas yra sunkus ir kasdien atneša iššūkių. „Vaikų linijoje“ savanoriams organizuojami įvairūs kvalifikaciniai užsiėmimai, seminarai, sudaromos sąlygos pasidalinti sudėtingesniais atvejais, aptarti kylančius jausmus.
„Savanoriai pas mus nedirba visą dieną. Kas keletą valandų keičiasi žmonės, nes vėlgi – neįmanoma labai ilgai tokio pobūdžio veikla užsiimti. Per valandą savanoris gali atsiliepti į nuo vieno iki dešimties ar daugiau skambučių, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio ir trukmės jie būna“, – pasakojo psichologė.
Apie savo prisijungimą prie „Vaikų linijos“ pasakojusi šios organizacijos savanorė Kotryna Miknevičiūtė teigė, kad savanorių paruošimo procesas taip pat nėra trumpas ir paprastas. Jo metu visi, norintys prisidėti prie neatlygintinos veiklos, turi praeiti specialią atranką ir mokymus.
Merginos teigimu, savanoriais gali tapti visi, nebūtinai įgiję išsilavinimą psichologijos srityje.
„Tai gali daryti bet kas, tik pilnamečiai žmonės, bet kokios profesijos. Tik tiek, kad turime pirmiau praeiti atranką, vėliau specialius mokymus, kurie trunka apie pusmetį, ir tuomet jau gali sėsti prie telefono, – apie tapimą savanore pasakojo K.Miknevičiūtė. – Aš labai nustebau, nes susirenka labai įvairių specialybių žmonės – ekonomistai, finansininkai, teisininkai, namų šeimininkės“.
Be to, siekiant kuo geriau paruošti su psichologinėmis vaikų problemomis dirbančius savanorius, naudojami ir praktiniai mokymai. „Visi teoriniai mokymai pereina į praktinius mokymus, kur vienas konsultantas vaidina vaiką, o kitas konsultantas vaidina konsultantą ir tiesiog tokiu būdu praeinamos pagrindinės temos, kurios vėliau ir gvildenamos“, – apie mokymo subtilybes pasakojo savanorė.
Savanoriams motyvacijos netrūksta
Nors atrodo, kad dėl nelengvo ir neapmokamo darbo gali nukentėti emocinę paramą teikiančių savanorių darbo kokybė, išties taip nėra, teigia psichologė I.Suchodolska. Pasak jos, į organizaciją susirenka pakankamai gerai motyvuoti asmenys, dėl kurių darbo kokybės abejonių nekyla.
„Savanorių pagalba dirbant tokio pobūdžio tarnyboje toli gražu nėra prastesnė. Praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvoje buvo atliekamas emocinės paramos telefonu kokybės tyrimas, kuomet savanorių darbą vertino išoriniai ekspertai (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos psichologijos katedros ekspertai, vadovaujami vienos žymiausių savižudybių prevencijos specialisčių Lietuvoje, profesorės Nidos Žemaitienės). Labai džiaugiamės, kad savanorių teikiamą pagalbą jie įvertino kaip kokybišką ir efektyvią“, – teigė psichologė.
Pasak I.Suchodolskos, „Vaikų linijoje“ nuolat atliekamos apklausos, kurių tikslas – išsiaiškinti savanorių poreikius, lūkesčius, kas labiausiai motyvuoja būti tarnyboje. Apklausų metu nustatyta, kad daugelį savanorių finansinis atlygis domina mažiausiai.
„Dar didesnės motyvacijos suteikia tai, kai vaikas tau po ilgo pokalbio pasako „ačiū, jūs man tikrai padėjot“. Aš nemoku nupasakoti to jausmo, kuris užplūsta“, – įspūdžiais teikiant emocinę paramą vaikams ir paaugliams dalijosi savanorė K.Miknevičiūtė.
