– Ar tėvystei reikia ruoštis ir, apskritai, ar galima išmokti būti gerais tėvais? Juk yra sakančių, kad šie įgūdžiai – įgimti, o kokia jūsų nuomonė?
– Senovėje lietuviai tikėjo, kad vaiko auklėjimas prasideda 9 metai iki jo gimimo. Kitaip sakant, mokytis būti tėvais mes pradedame gerokai anksčiau, nei sužinome nėštumo testo rezultatus. Aš sakyčiau, vos gimę mes jau dedamės į savo pasąmonę pirmąsias savo pačių būsimos tėvystės pamokas, kurios yra visiškai nesąmoningos.
Kita vertus, ne mažiau svarbu ir tai, kaip mes jau sąmoningai pradedame mąstyti apie tai, kokiais tėvais savo vaikams norime būti, ką iš savo tėvų pavyzdžių norime perkelti į tėvystę, o ko kartoti nebenorime. Tada labai svarbu tampa suprasti ne tik kokiu tėčiu ar mama aš nenoriu būti, bet ir kaip noriu kurti santykį su savo vaiku, kas jam yra naudinga ar nenaudinga. Tėvai stengiasi duoti vaikams viską, kas jiems atrodo geriausia, bet jeigu patiems tėvams trūksta žinių, asmeninės tinkamos patirties, jiems gali būti labai sunku sukurti vaiko augimui palankias sąlygas.
Taigi atsakymas į šį klausimą – ir taip, ir ne. Prie įgimtų savybių galima priskirti norą ir polinkį suteikti vaikams pačias geriausias sąlygas, bet jei trūksta žinių, tas noras kartais gali virsti net žalingomis vaikui praktikomis. Mus mokykloje moko matematikos, fizikos, skaitymo, geografijos ir kitokių svarbių žinių apie tai, kaip veikia šis pasaulis, tačiau niekas nemoko, kaip kurti santykius, kaip būti tėvais, kaip atpažinti ir reikšti emocijas. Todėl jei būsimi tėveliai pradeda domėtis visais šiais dalykais, tai jau yra didelis indėlis į savo tėvystę. Vis tik tikrosios pamokos prasideda tada, kai susiduriame su pirmaisiais sunkumais, kai ne knygose, o praktiškai reikia išspręsti vieną ar kitą klausimą, tinkamai sureaguoti į vaiko elgesį ir panašiai. Tėveliai mokosi ir auga kartu su vaiku.
– Kaip žinoti, kad jau esi pasiruošęs tėvystei?
– Turbūt niekaip. Kartais tas žinojimas ateina labai anksti, o kartais jis atsiranda tik gerokai vaikams paaugus ar užaugus. Jis gali išnykti atsiradus augimo krizei ir vėl atsirasti, kai krizė baigiasi. Svarbiausia, kad turėtume su kuo apie tai pasikalbėti, pasidalyti savo patirtimi su kitais tėveliais, su savo tėvais. Žinojimas, kad nesi vienas savo išgyvenimuose, padeda jaustis stipriau, tvirčiau.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šeimos, besiruošiančios tėvystei?
– Kiekvienoje šeimoje tie iššūkiai gali būti patys įvairiausi ir priklauso nuo pačių tėvų asmeninių patirčių. Iš savo profesinės patirties galbūt galėčiau išskirčiau porą. Pirmiausia šiame informacijos gausos amžiuje yra gana sudėtinga atsirinkti tinkamą informaciją, kuri būtų patikrinta, o ne paremta asmenine kieno nors nuomone. Šiuo metu, ypač internetinėje erdvėje, tėvams yra pateikiami labai skirtingi patarimai ir skirtingi požiūriai į vaikus, santykių su jais kūrimą, auklėjimą, priežiūrą. Kartais jie svyruoja nuo vieno kraštutinumo iki kito. Taigi, iš tiesų nemažas iššūkis yra pasirinkti tą informaciją, kuri yra naudinga šeimai.
Kitas svarbus iššūkis – dominuojančio auklėjimo stiliaus pokytis šiuolaikinėje visuomenėje. Dauguma vyresnių tėvų ir senelių yra užaugę dar iš sovietmečio paveldėtoje požiūrio į vaiką kultūroje, kai vaikas nebuvo laikomas lygiaverčiu šeimos nariu, jo nuomonė nebuvo svarbi, pagrindinis reikalavimas vaikui buvo paklusnumas, o bausmės už nepaklusimą dominavo fizinės.
Jauni tėvai jau nebenori fiziškai bausti savo vaikų.
Jauni tėvai šiandien jau nebenori taip auklėti savo vaikų. Jie nori, kad vaikas turėtų savo nuomonę, drįstų ją reikšti, galėtų priimti savo sprendimus. Jie jau nebenori fiziškai bausti savo vaikų. Ir kadangi ne visi turi tokio auklėjimo pavyzdį, jie dažnai rizikuoja nenustatyti tinkamų saugių ribų savo vaikams ir tada vaikui ant pečių krinta labai sunkus uždavinys – pačiam spręsti tuos klausimus, už kuriuos turėtų būti atsakingi jų tėvai.
– Vieni prieš tapdami tėvais labai daug skaito, ieško informacijos, lanko kursus, domisi skirtingais auklėjimo metodais ir panašiai, o kiti priešingai – teigia, kad patarimų klausytis neverta. Kokia jūsų nuomonė?
– Aš visada manau, kad informacija suteikia mums daugiau laisvės, ramybės. Kuo daugiau žinome, tuo lengviau pasirinkti konkrečioje situacijoje. Čia kaip įrankių dėžutė. Jei joje turime tik adatą, tai tik ją ir panaudosime, bet jei įrankių dėžutėje yra didesnis pasirinkimas, jau turime žymiai daugiau veiksmų laisvės. Net jei sužinome ką nors, su kuo nesutinkame, vien žinojimas, kad gali būti kitoks požiūris, leidžia mums geriau suprasti savo vaikus, kitus tėvelius, tai daro mus lankstesnius.
– Kaip pasiruošti tėvystei? Ar galite pasidalyti patarimais ar rekomenduoti knygą, kurią turėtų perskaityti kiekvienas, planuojantis turėti vaikų?
– Ruošiantis tėvystei, mano požiūriu, svarbiausia yra nepamiršti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia pakankamai gerų tėvų, kurie klysta ir taiso savo klaidas, – tada vaikai mokosi nebijoti klysti ir sužino, ką su tomis klaidomis daryti. Nekelkime sau reikalavimo viską žinoti ir daryti tobulai. Taip įsitempsime patys ir sukursime įtampą savo mažiesiems stebuklėliams. Nepamirškime, kad mes kaip tėvai augame kartu su vaikais ir su kiekviena situacija ne vėlu ieškoti tinkamiausio mūsų šeimai atsakymo.
Svarbiausia yra nepamiršti, kad vaikams nereikia tobulų tėvų.
Knygų ir informacijos gausoje man asmeniškai labai patinka kolegės vaikų ir paauglių psichoterapeutės Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“.
– Vaiko laukimas – ne vien džiaugsmo, bet ir nerimo, svarstymų, laikas. Nereta šeima išgyvena dvejones, ar galės būti gerais tėvais. Kaip susitvardyti ir nusiraminti?
– Savo praktikoje nesusidūriau nė su viena šeima, kuri nekeltų sau šių klausimų. Tai normalu. Juk vaiko atėjimas į šeimą yra labai didelis pokytis visai šeimos sistemai. Todėl nerimas ir dvejonės, ko gero, yra neišvengiamos net tada, kai vaikelis labai lauktas ir planuotas.
Kiekvienas iš mūsų turime skirtingas nerimo ir susidorojimo su stresu įveikas. Vieniems pakanka žinoti, kad nerimauti tokioje situacijoje yra normalu, kitiems reikia daug skaityti ir domėtis. Kuo daugiau informacijos jie prikaupia, tuo jiems ramiau. Tretiems svarbu apie tai kalbėtis su partneriu, dalytis išgyvenimais. Dar kitiems norisi tai aptarti su kuo daugiau žmonių. Viena labai svarbu – jauni tėveliai neturėtų bijoti kreiptis pagalbos, patarimų, neturėtų bijoti pasirodyti nemokantys, neišmanantys, nebijoti priimti pagalbos, jei tokios reikia. Ypač pirmieji mėnesiai su nauju šeimos nariu gali būti tikras iššūkis visai šeimai, todėl natūralu, kad ir pagalbos tam gali tikrai labai objektyviai reikėti.
– Mūsų tėvų ir senelių laikais beržinė košė buvo neatskiriama nuo auklėjimo. Nors šis požiūris keičiasi, vis dar yra sakančių: mane auklėjo diržu ir štai koks puikus užaugau. Ar profesinėje veikloje susiduriate su tokiais žmonėmis? Kaip paskatinti rinktis kitokius, nesmurtinius auklėjimo metodus?
– Žinoma, kad tenka susidurti su taip manančiais žmonėmis. Tačiau, kai jie išdrįsta atvirai pažvelgti į savo patirtis, prisiminti, kaip jie tuo metu jautėsi, dažnai patys pripažįsta, kad gerais žmonėmis jie greičiausiai tapo ne dėl to, kad gavo lupti, bet dėl kitų patirčių. O va tas „lupimo“ momentas greičiausiai jiems paliko ne ką kitą, kaip nuoskaudas, menkesnę savivertę, jausmą, kad nesi svarbus ir vertinamas, ir skausmą (dažniausiai ne fizinį). Kai žmonės išdrįsta atvirai pažvelgti ir pripažįsta tikruosius jausmus, jie patys nebenori mušti savo vaikų.
Vis tik dažniau tenka susidurti su tokiais tėvais, kurie kreipiasi dėl to, kad patys, turėdami fizinių bausmių auklėjimo patirties, nenori savo vaikų auklėti tokiu būdu. Jie sako: „Mes nežinome kaip, pamokykit mus, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, nes mes nebenorime mušti savo vaikų.“ Tokių tėvelių vis daugėja ir tai, ko gero, rodo, kad vyksta rimti pokyčiai mūsų vaikų auklėjimo tradicijoje.
– Kokią žalą vaikui daro smurtinis auklėjimas?
– Jau nekalbant apie fizinę vaiko sužalojimo riziką, smurtinės patirtys lieka visam vaiko gyvenimui. Fiziškai baudžiami vaikai dažnai turi žemesnę savivertę, sunkiau koncentruoja dėmesį, jiems sunkiau mokytis, gali vystytis netgi mokymosi sutrikimai ar smegenų pakitimai. Šiems vaikams sunkiau kurti santykius su bendraamžiais, patys yra linkę į smurtą.
Fiziškai baudžiami vaikai dažnai turi žemesnę savivertę, sunkiau koncentruoja dėmesį, jiems sunkiau mokytis, gali vystytis netgi mokymosi sutrikimai.
– Kuo keisti fizines bausmes?
– Žmonės fizines bausmes renkasi tada, kai nuoširdžiai nebežino, ką daryti su savo vaiku, kai pasijunta bejėgiai, tačiau nenori to pripažinti ar parodyti savo vaikui. Tai dažniausiai atsitinka tada, kai tėvai nesupranta savo vaiko elgesio motyvų, jo jausmų, kurie atvedė prie vieno ar kito pasirinkimo.
Kai tėvai išmoksta suprasti savo vaikų elgesio priežastis, išmoksta už elgesio perskaityti vaiko jausmus, tada nesmurtiniai sprendimai atsiranda savaime. Juk jei aš manau, kad mano vaikas ožiuojasi, kad pakenktų man ir mane paerzintų, aš vienaip su tuo tvarkausi, jei aš suprantu, kad mano vaikas galbūt išgyvena sunkų jam laikotarpį, nerimauja dėl ko nors, kas vyksta jo gyvenime, aš visai kitaip bandysiu jam ar jai padėti.
