Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, jei žmogus kažką darys, džiaugdamasis tuo, ką daro, jis savaime taps pirmas. „Jis viską pasieks natūraliai. Jam nereikia apie tai galvoti“, – laidai „Ryto suktinis“ tvirtina G. Petronienė.
– Ar teisinga sakyti, kad žmonėms nebūtina būti pirmiems? O galbūt noras visada būti pirmam yra tikras? Ar šiandien jis nėra perdėtai akcentuojamas?
– Šis noras tikrai perdėtai akcentuojamas. Prisiminkime istoriją: sakykim, luominėje visuomenėje, jei gimei batsiuvio sūnumi, tai ir turi būti batsiuviu. O dabar, kapitalizmo laikais, visi nori uždirbti kuo daugiau pinigų – konkurencija, verslas. Tiesiog pati visuomenė tapo tokia, kad reikia būti pirmam, nes tarsi tik tada esi vertingas.
– Bet žmogus nori būti šiek tiek daugiau nei batsiuvio sūnus. Turbūt tai nėra blogai?
– Jokiu būdu nėra blogai, bet ar būtinai tau reikia tapti prezidentu? Žmonės yra skirtingi. Visų pirma, skirtingi biologiškai, skiriasi jų temperamentas. Tarkim, flegmatikai, melancholikai nejaukiai jaučiasi būdami dėmesio centre. Galbūt kuris nors ir norėtų tyliai parašyti gerą romaną, bet jis tikrai išgyventų, jeigu jį filmuotų, rodytų per televiziją.
Tiesiog pati visuomenė tapo tokia, kad reikia būti pirmam, nes tarsi tik tada esi vertingas.
Žmonės turi nevienodai energijos, galų gale skiriasi jų intelektas. Vienų gebėjimai vienokie, kitų – kitokie. Kai kurių žmonių gebėjimai labai vidutiniai ir vien dėl to jie negalėtų būti žvaigždėmis. Dar vienas labai įdomus dalykas – ne visiems žmonėms reikia didelių pasiekimų, didelių pinigų, nes jie labai jautrūs.
– Ką tai reiškia?
– Itin jautrus žmogus gali sėdėti, gerti kavą, žiūrėti pro langą ir jis jau labai daug gauna iš gyvenimo. O jeigu jį pastatytume į minios centrą, jam būtų per sunku, visa jo jautri sistema persikrautų nuo informacijos kiekio. Jis nežmoniškai pervargtų.
– Vadinasi, žmogus, kuris yra ne savo vietoje, gali patirti didžiulį psichologinį stresą? Kai aplinkiniai jam sako „klausyk, tu gali būti kažkokio didelio viršininko padėjėjas“, jis nenujaučia, kad bus ir dėmesio centre, ir krūvis bus visai kitas. O tai gali tapti jo gyvenimiška drama?
– Būtent. Pasirodo, kad žmonės, kurie tampa žvaigždėmis, patiria psichologinę krizę, kuri trunka nuo kelių mėnesių iki maždaug metų. Iš esmės tai išgyvena visi, bet kai kurie – ypač stipriai. Aš turėjau tokių klientų. Žmogus staiga tampa direktoriumi, jam tenka daug atsakomybės, jis yra dėmesio centre, bet jis to nenori, neturi tiek jėgų, nenori kautis, vadovauti. Jis visai netrokšta šlovės.
– Kodėl jis sutiko būti direktoriumi?
– Išstūmė – tokie žmonės patys neina. Arba kartais suklysta. Visuomenė užspaudžia: mamytė, senelis nori, kad sūnus sužvilgėtų, sužibėtų, taptų kokiu katedros vedėju ar dar kuo nors, ir žmogus susipainioja.
– Ar jis negali atsisakyti?
– Tai labai įdomu. Daugelis mūsų nesupranta, kur mūsų vieta ir ko mes iš tikrųjų norime, nes nuo vaikystės kalama – būk pirmas, būk laimėtojas, nes kitaip būsi nevykėlis. Tėra dvi galimybės – laimėtojas arba nevykėlis.
– Žmogus negali būti net, tarkim, geru pavaduotoju?
– Visa visuomenė tai kala ir kala, ir galų gale žmonės įtiki. Ne visi susigaudo, ko iš tikrųjų nori. Kai mums rodomos žvaigždės, jų honorarai, kaip jos perka namus, vyksta į egzotiškas keliones, atrodo, kad štai tik tada esi vertingas, pasitiki savimi. O jauni žmonės, vaikai patiki, kad tai ir yra laimė.
– Bet niekas nepagalvoja, kokia ta žvaigždė dažnai būna vieniša, sutrikusi, nelaiminga, nes visi kalba tik apie turtus, apie tai, kaip ji sušvito, kokiais drabužiais rengiasi ir pan. O ji iš tikrųjų nori pabėgti nuo tokio gyvenimo. Tad galbūt visąlaik dėmesys yra ne ten?
– Būtent. Žvaigždės labai dažnai yra vienišos. Kodėl? Žmonės nedrįsta eiti prie žvaigždės. Jiems atrodo, kad tokia žvaigždė neatsilieps į jų pasiūlymą draugauti. Arba žvaigždė visą laiką turi vaidinti, kad yra stipri, kad jai viskas gerai, kad ji protinga, antraip kai kurie gerbėjai nusivils. Sakys – aha, mes tave dievinom, o tu, pasirodo, kažko nežinai, nesugebi.
– Vargšelė – ir paverki, ir galvą tau skauda, ir pilvą susuka...
– Be to, žvaigždė kiekvieną dieną turi stengtis viską padaryti tobulai. Reikalaujama, jei visi mato, gerai pasirodyti. Tai yra be galo sunkus gyvenimas, tad asmeninės laimės lieka labai mažai.
– Pakalbėkime ne apie žvaigždes, o apie paprastus žmones, kurie gali tapti geros įmonės ar padalinio vadovais. Kodėl jie būtinai turi vadovauti? Pavyzdžiui, moteris geriau kurtų gėlių kompozicijas, nes tai labai mėgsta, bet jai sako, kad ji turi būti parduotuvės vedėja. Kaip tam žmogui atsilaikyti ir žinoti, kur jo vieta? Kaip jam susirasti savo vietą?
– Visų pirma jis turėtų nepasiduoti įtakai. Dabar manoma, kad, jeigu esi pirmaujantis, tai esi pasitikintis savimi, esi psichologiškai sveikas. O jei nepirmauji, greičiausiai nepasitiki savimi, esi kažkoks drovus, menkavertis.
Tačiau reikia patikėti, kad, jei darai savo ir nebūtinai veržiesi į priekį, tu irgi esi normalus, psichologiškai sveikas, o ne kažkoks kompleksuotas nevykėlis. Pirmiausia žmogus turi save įvertinti teigiamai. Antra – skirtingomis sąlygomis reikia skirtingų žmonių.
Drovus, lėtas žmogus gali turėti labai teigiamų savybių. Tarkim, jis gali būti apatiškas, mokėti išklausyti. Lyderis kalba, bet kažkas turi jo klausyti, negali visi kalbėti. Kažkas turi atjausti, būti altruistas, kažkas turi dirbti aukle, sesele – ten nereikia lyderių, ten kaip tik reikia žmogaus, kuris prisitaiko prie ligonio ar vaiko. Kad ir psichologas – jis irgi turi prisitaikyti prie klientų.
Žmonės turi suprasti, kad tam tikrose vietose reikia lyderio savybių, o kitose reikia tų kurių būtent lyderis ir neturi. Arba, sakykim, tokios savybės, kaip kontempliacija, dvasiniai, filosofiniai dalykai... Yra žmonių, kuriems patinka mąstyti apie gyvenimą arba melstis. Tik mes jų nepažįstame – sėdi kokia moterėlė pensininkė savo bute ir meldžiasi už save, už kitus, bet ji tarsi niekas visuomenės akyse...
– Puiku, kad ji meldžiasi už kitus.
– Taip, puiku, kad ji meldžiasi: ji atlieka labai prasmingą darbą, ji pati gerai jaučiasi, ji surado savo pašaukimą. Bet mes apie tokius žmones nieko nežinome ir nevertiname jų. Atsimenu labai įdomų atvejį – atostogaudama sutikau žmogų, kuris neįgaliesiems gamino batus. Jis sakė: „Aš esu savo vietoje, esu visiškai laimingas. Ateina žmogus, ir aš jam galiu tobulai pritaikyti batus, kad jis kuo geriausiai jaustųsi.“
Aš tada, atsimenu, labai nustebau: na, kas čia dabar – žmogaus profesija tokia keista, neypatingai vertinama, o jis man sako, kad yra laimingas. Jis – savo vietoje. Jei būtų direktorius, galbūt būtų nelaimingiausias žmogus pasaulyje, o dabar jis atrado būtent tai, kas jam tinka pagal jo charakterį. Ir jis džiaugiasi, ir kiti juo džiaugiasi.
– Dabar įsivaizduokite – ateina jūsų vaikas ir sako, kad jį skiria padalinio vadovu. O jis – lėtas, svajoklis. Tada Jūs atsakote: „Eik, eik, nesąmonė, svajosi ten atsisėdęs.“ Gal taip Jūs numušit jam ūpą, gal jis tikrai galėtų būti geras vadovas? Tada kitas tarsi uždeda tam svajokliui antspaudą, kad jis negali būti pirmas ir visą laiką bus antras, trečias. Kaip nenuvertinti žmogaus ir suprasti, kuris tikrai gali būti pirmas, o kuris – ne?
– Čia sudėtingas dalykas, nes žmonės dar ir tobulėja. Pavyzdžiui, nupiešė vaikas piešinuką, o jam pasakė, kad dailininko iš jo nebus. Jis iš tos ambicijos, iš to įsižeidimo ir tapo kažkuo. Bet jis turėjo tam talentą.
Manau, reikėtų mamai ar mokytojai atsisėsti ir apgalvoti, kas vaikui labiausiai patinka, ką jis bandė daryti, kas jam sekasi, su kokiais žmonėmis jam lengviausia bendrauti. Galbūt jis viešai kalbėti negalės, gal jis galės vadovauti mažai žmonių grupelei, galbūt jis galės būti labai žinomas programuotojas – sėdės vienas ir priims labai originalius sprendimus, nes niekas jo nedraskys ir nekels streso. Jis gali laimėti srityje, kuri būtent jam tinka.
Dabar visi nori būti teisininkai ir vadybininkai. Bet ateina pas mane kokio trečio kurso studentai ir sako: „Nesinori man būti tuo teisininku. Negera man, bendrauti nemalonu ir ta profesija nemiela, aš norėčiau būti kokiu geografu, bet tėvai neleidžia.“ Žmogus turi pajausti, kas jam tinka, ir tada jis bus geriausias toje srityje.
– Sakykime, žmogus visą laiką yra šešėlyje arba stovi trečias, penktas, ir staiga jam visi sako – tu gali būti pirmas, tu puikus, tu turi tokių savybių. Ar gali žmogus išmokti būti pirmas?
– Nežinau, ar reikia išmokti būt pirmam. Psichoanalizėje yra labai geras posakis „pakankamai gera mama“. Mama neturi būti tobula, nes, jeigu ji bus tobula, vaikas užaugs šiltnamio sąlygomis. Ji turi truputį kelti stresą. Pakankamai geras mokytojas, pakankamai geras gydytojas. Kai stengiesi būti tiesiog pakankamai geras, tai, būdamas savo vietoje, jausdamas malonumą savo darbe, tu netyčia, negalvodamas apie pasiekimus, gali ir labai daug pasiekti.
Nereikia mokytis būti pirmam. Reikia mokytis džiaugtis savo darbo procesu. Ir, žinoma, mokėti sutarti su kitais, nes labai didelė bėda, kad tie pirmautojai yra labai konkurencingi, labai blogai sutaria tarpusavy. Dabar tėvai labai skundžiasi, kad vaikai nuo pat mažens klasėje ne draugauja, o konkuruoja. Studentai ėmė konkuruoti, kai mokslas tapo mokamas. Toks žmogus mažiau pasiekia, nes blogai sutaria su kitais – vieni kitus smukdo. Tai štai – reikia būti pakankamai geram ir sutarti su žmonėmis.
– Išeitų, kad žmogui nereikia būti pirmam, jis gali būti laimingas ir būdams 74-as.
– Taip. Tiesiog žmogui svarbiausia nebūti paveiktam pirmavimo manijos, kuri sklinda aplink. Jis turi paprasčiausiai pajausti, ko nori pats. Galbūt jis bus pirmas, bet bus nelaimingas. Atsimenu gerą posakį – galbūt ankstyvas paukštis pirmas pagauna kirminą, bet sūrį iš spąstų išima antra pelė.
– Kita vertus, Jūs tarsi atimate iš žmogaus norą siekti to pirmumo? Norą kažkuo būti, pasiekti kažko daugiau?
– Jei žmogus kažką darys džiaugdamasis, jis savaime pasidarys ir tas pirmas, ir viską pasieks natūraliai. Jam nereikia apie tai galvoti.
Laida „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ transliuojama šeštadieniais, 10 val., per LRT Televiziją. Laidos įrašus galite peržiūrėti LRT Mediatekoje.
