„Jei nori, važiuojam į filmą. O bevažiuodami ir pasikalbėsim“, – pasiūlė karininkas, kurio trumpa viešnagė Lietuvoje dėl laiko stokos ir dėl gausybės susitikimų suplanuota beveik minučių tikslumu.
Tačiau nė vienas susitikimas, matyt, nebuvo toks reikšmingas, kaip Sausio 13-osios išvakarėse sustojimas prie parlamento. Čia, kur buvo pradžia.
Jungtinėse Amerikos Valstijose tarnaujantis ir nacionaliniu atstovu sąveikai NATO štabe Virdžinijos valstijoje paskirtas A.Gaiževskis sako, kad, pasibaigus tarnybos laikui, sugrįš į Lietuvą. Tai – šalis, kurioje jis jaučiasi geriausiai.
Šį kartą trumpam tarnybos reikalais sugrįžęs namo A.Gaiževskis pataikė į filmo, kuriame yra vienas iš herojų, premjeras.
Filmo ašis – Lietuvoje buvo kuriamas pirmasis neoficialus oro desantininkų spec. būrys. Jame – keturiolika kovų meistro Prano Kastecko ruošiamų 18-19 metų vaikinų, karinio konflikto akivaizdoje pasiryžusių būti pirmose linijose. „Prano žvėrynu“ būrys imtas vadintas dėl vaikinų vienas kitam suteiktų pravardžių. Voras, Krabas ir kiti.
– Aleksiejau, ką jums pačiam reiškia šis filmas?
– Dvejopi jausmai. Visų pirma – baimė. Ką parodys? Kaip supras? Kaip priims visuomenė? Viskas, kas parodyta filme, yra tikros žmonių atskleistos emocijos. Dauguma spec. būrio dalyvių jau yra išėję į atsargą. Jie kalbėjo tai, ką galvoja ir atvirai. Vietomis labai emocionalu.
Aš bijojau visuomenės reakcijos. Ne taip supras, ne taip priims. Arba kad prilygins, pavyzdžiui, chuliganams. Bet puikūs žmonių atsiliepimai.
Kai pristatė filmo idėją, pirma reakcija buvo neigiama. O kam ta reklama? O ir pasakoti juk daug ko negalime. Bet, galvojant iš kitos pusės, tai yra atminimas, tai – istorija. Andrius (režisierius – aut. past.) daro gerą darbą, jis įamžina istorinius faktus iš gyvų liudininkų lūpų. Tai žmonės, kurie iš tikrųjų dalyvavo visuose įvykiuose. Tiek sausio įvykiuose, tiek puče, tiek specialiame rengime, operacijose. Kas čia blogo, jei kažkas tuos istorinius kadrus įrašys? Dėl istorijos žmonių neteisia, ji jau įvykusi. Yra žuvusių karių. Edgaras Kopcikas, tai – ir jo atminimui.
Filme parodoma, ir kokie mes buvome vieningi. Ir likom. Iki šios dienos, praėjus 26 metams po viso to, kai buvome išformuoti, einame pas draugą ant kapo, švenčiame Geležinio vilko dieną, kariuomenės dieną. Yra šventų datų. Pas Edgaro mamą važiuojame. Ji neteko sūnaus, vieno iš dviejų. Mes pasakėme: mama, tu netekai vieno, bet gavai mus visus keturiolika.
– Kaip pats atsiradote šiame projekte? Juk filme kalbintas ne visas būrys.
– Andrius visų pirma suderino su mūsų būrio vadu Pranu Kastecku. Jį vadinome Franku. O jeigu jau sutiko vadas, tai kalbės ir būrys.
Filmą kūrė apie dvejus metus. Juk dabar tie žmonės po visą pasaulį pasklidę. Kas Londone, kas Šveicarijoje. Surado nuotraukų, kurių aš pats nebuvau matęs, filmuotos medžiagos.
Pasakojimai žmonių, kurie yra atsargoje, gal net įdomesni. Jie labiau atskleidžia užkulisius. Marius Šmitas atvirai papasakojo, kaip nutrūkdavom nuo grandinės. Juk tai nebuvo tik bukas karizmas. Mes buvome gyvi žmonės, 18-19 metų jaunuoliai. Buvome nutrūkę, norėjome viską išbandyti. Prano, kuris mus kontroliavo, geležinė ranka neleisdavo tokių dalykų daryt.
– Turite puikią iškalbą ir, matyt, dėl to jūs, o ne kažkas kitas iš būrio važiuojate į premjeras. Tačiau iki šiol jus mačiau tik kariniame dalinyje, o koks jausmas stovėti prieš publiką? Kino teatro salėje?
– Mano pirma reakcija – kokia jūsų reakcija? Aš jiems sakau, kad šis filmas nėra apie mus, jis – apie juos. Apie mus visus. Jame yra istorija, yra dramų, nuotykio. Ir meilės istorija.
Reikia pamatyti tą filmą, kad suprastum to laiko dvasią. Jei man, jau 28 metus kariui, suspaudė širdį, tai režisierius sugebėjo perduoti tikrąsias emocijas. Nuostabiai kalba mūsų vadas. Parodo mūsų dvasią. Beje, Andriui (režisieriui) reikia medalio. Kaip jis sugebėjo prakalbinti vadą? Juk jis nekalba. Žemaitis. Klausiau Andriaus. Sakė, kad, matyt, atėjo laikas. Subrendo.
– Kas yra tas spec. žvėrynas?
– 1991 metais visi dalyvavome sausio įvykiuose. Vasario 22 dieną susikūrė Mokomasis junginys su dviem kovinėmis kuopomis, tačiau ten buvo orientuojamasi į individualų rengimą. Bet užduočių daug. Reikėjo perimti strateginius objektus. Po visą Lietuvą siautėjo OMON'as, jedinstvininkai (prosovietinė organizacija „Jedinstvo“). Ir jiems nebuvo ką priešpastatyti. Nebuvo jėgos, kuri galėtų tai sustabdyti, lokalizuoti konfliktą. Tada ir priimtas sprendimas, kad reikalinga greitojo reagavimo grupė. Jai suburti paskyrė buvusį daugkartinį Tarybų Sąjungos čempioną, kovinės savigynos meistrą Praną Kastecką.
O kas yra 1990-1991 metai? Tai – artima kova, mes visi esame prisižiūrėję filmų apie Rembo, kitus, kur vaidino Sylvesteris Stallone. Augome su ta informacija, kurią gaudavome iš televizijos, iš filmų. Tam tikra forma juos mėgdžiodavome ir kartodavome.
Pranas asmeniškai atrinko žmones būriui, iš kelių šimtų norinčių. Tuos, kurie tiko. Nė vienas iš mūsų nebuvome tarnavęs sovietų kariuomenėje. Žmogus, kuris buvo priimamas į būrį, neturėjo abejoti ir įvykdyti jam paskirtą užduotį. Tas, kuris dvejojo, iš karto skrisdavo. Specialiose užduotyse tu negali svarstyti, privalai turėti gerą loginį mąstymą, greitai priiminėti sprendimus.
Taip mes, atrinkti į būrį, birželio mėnesį išvažiavome į Prienų rajoną, Pociūnų aerodromą. Vienoje pusėje – rusų desantininkai, kitoje – mes. Ten prasidėjo intensyvus rengimas.
Turėjome tik vieną kovinės savigynos instruktorių. Mes ruošėme patys save kovoti prieš gerai metodiškai paruoštus omonininkus.
– Jūs sakote: mes išvažiavome, mus atrinko. Bet turėjote šeimas, tėvus, brolius, seseris. Kaip reagavo jie?
– Mes tiesiog išėjome iš namų, tik paskambinę, pranešę tėvams. Žinojome, kad neturėsime ryšio su šeima, kad būsime išvežti į miškus, treniruojami, mokomi tol, kol pasieksime lygį, kol būsime paruošti operacijoms. Tai buvo didžiulė garbė, nes visi norėjo patekti į tą padalinį ir tą padaryti bandė įvairiais būdais. Kariai nuo Prano slėpdavo net patirtas traumas, kad neišmestų iš būrio.
Mes tiesiog išėjome iš namų, tik paskambinę, pranešę tėvams.
– Kodėl?
– Filme režisierius labai gerai pabrėžė 1990-1991 metų kino filmų svarbą. Filmai formavo požiūrį. Sako: būk atsargus prašydamas, nes to, ko prašai, gali gauti. Gavom tiek, kad vos spėjom pavežti. Ir iki šios dienos visų širdies skilveliai išsiplėtę. Taip buvo, tai kaip nenorėsi?
– Kalbėdamas apie būrį jūs kalbat apie vado įsakymų vykdymą, apie tai, kad privalėjot besąlygiškai vykdyti užduotis. Tačiau spec. būrys veikė ne taikos sąlygomis, o vienu sudėtingiausiu Lietuvai laiku. Paklausiu paprastai – jūs bijojot?
– Visada. Žmogus, kuris nebijo, yra beprotis. Bet nesudėtingai patikrinama, ar sugebi įveikti baimę ir veikti ekstremaliomis situacijomis. Pranas labai gerai ir profesionaliai tą darydavo. Jei, kovodamas su vadu ir žinodamas, kad prieš jį niekada nelaimėsi, tu keliesi ir eini toliau, net patyręs traumas, žinodamas, kad beviltiška – reiškia, tu tinki. Tu toks būsi ir mūšio metu. Drąsus žmogus yra tas, kuris sugeba nugalėti savo vidinę baimę, suvaldyti emocijas. Tu nesi bebaimis, tik geriau už kitus kontroliuoji save. Mirties baimė yra natūrali.
Iki šios dienos, prieš kokį svarbų renginį, aš po stalu pakišu ranką ir žiūriu, ar ji virpa. Galiu jaustis ramiai, bet baimę išduoda kūnas. Ir tada tu žinai, ką reikia daryti, kaip ją suvaldyti.
Kodėl buvo tiek parašiutinių šuolių? Taip, mes buvome ruošiami desantiniams veiksmams. Tačiau jie svarbūs tuo, kad visada dirbi ekstremaliomis sąlygomis, kur visada gali neišsiskleisti parašiutas, dažnai jis gali būti susipynęs ir tu turi sekundes, kada gali išspręsti problemą. Taip žmogus paruošiamas mirties baimės akivaizdoje spręsti užduotis.
Oro desantininkai visame pasaulyje yra išskirtiniai. Jie per trumpą laiką išmokomi priiminėti sprendimus ir krizių atveju tą gali padaryti greičiau, nei bet kuris kitas.
Išmokti mirti negali nė vienas, tačiau išmokti nugalėti baimę – taip.
Mes buvome mokomi veikti be ginklų prieš ginklus. Filme yra daug gerų momentų. Noriu, kad jį žiūrėtų jauni žmonės, kurie bijo ateiti į kariuomenę. Mūsų pavyzdys, kad ne šventieji puodus lipdo. Kiekvienas gali ateiti ir nugalėti.
– Jauni, gerai fiziškai paruošti, atrodytų, bebaimiai. Be viso to – prisižiūrėję kovinių filmų. Jūs jautėt savo atsakomybę?
– Mus buvo pavojinga paleisti, nes mes nemokėjome muštis. Bet turėjome gerą vadą, kuris mus prižiūrėjo. Mus mokė ne muštis, o sunaikinti. Kova galėjo trukti ilgiausiai iki dešimties sekundžių.
– Jautėtės kieti?
– Ne. Kiečiausi. Pas Praną nebuvo palauk. Arba tu geriausias, arba lauk iš mano būrio.
– Iš viso būrio kariuomenėje likote vos keli. O kiti? Kaip keitėsi žmonių likimai?
– Ką reiškia, kai maždaug metus laiko nuolat gauni adrenalino? Nuolat tame gyveni. Ir staiga tai nutrūksta. Kas po to vyksta su žmogumi?
Įvyko daug kas. Kodėl mus išblaškė po visą pasaulį? Mes, buvę kaip vienas kamuolys, ir staiga mūsų neliko. Skirtingi tų žmonių likimai. Kai kurie žmonės nebegalėjo susitaikyti su tuo, kad staiga jie jau ne spec. padalinio kariai. Jie nesusivokė erdvėje. Tada juk nebuvo jokių psichologinių pagalbų. Tiesiog.
Iki pat dabar yra dienos, laikai, kai mes susirenkame ir pasakojame vienas kitam istorijas. Tik mums žinomas.
– Žvelgiant į jus akivaizdu, kad jūsų likimas susidėliojo visai kitaip. Sėkmingai.
– Kai buvo išformuotas mūsų būrys man kariuomenėje teko kitos užduotys. Ruošiau šauktinius. Bet tai ne mano darbas. Netrukus buvo formuojamas profesionalus žvalgybos būrys, tačiau ten kvietė eilinius. Sakau: atsisakau visų savo laipsnių, tik leiskit man grįžti tarnauti.
Ten buvo mano dvasia, man reikėjo adrenalino. Bet gyvenimas sustabdė labai įdomiai. Avarija. Lūžo kojos šlaunikauliai, blauzdikauliai, dubuo, veidas – per pusę. Man buvo atliktos šešios operacijos.
Ten buvo mano dvasia, man reikėjo adrenalino.
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje dirbo auksiniai gydytojai. Ant manęs atliko pilotines bandomąsias dubens kaulų operacijas. Į kojas dėjo specialias plokšteles, kurios skilinėjo, nes aš negalėjau nevaikščioti ir nieko nedaryti. Gydytojas sakydavo: Aleksai, baik laužyt plokšteles, jos labai brangios.
– Aleksai, kalbėdamas apie 1990-1991 metus jūs kalbate apie jus, anksti išėjusius iš namų, apie jus, prisižiūrėjusius kovinių filmų. Tačiau kiek tada jumyse buvo Lietuvos? Kiek buvo laisvės jausmo?
– 100 procentų. Kai sausio mėnesį pamačiau prie parlamento besirenkančius Lietuvos žmones, kai buvau jų minioje, aš supratau vieną – tiek žmonių klysti negali.
Tai nebuvo fanatizmas, o atsidavimas ir supratimas. Patriotizmas buvo uždegtas. Laužai mumyse uždegė ugnį, dainos įkvėpė dvasią. Ir to neišmesi.
