„Tie penkiasdešimt metų prabėgo taip greit, nespėjau nė pajusti. Ateini ryte į darbą, žiūrėk – jau tuoj ir namo reikia. Taip tas laikas greitai bėga“, – 15min pasakojo priekuliškė. Šio spalio 6-ąją suėjo lygiai 50 metų kaip ji sekretore dirba Priekulės I.Simonaitytės gimnazijoje. Jau šešerius metus moteris galėtų eiti užtarnauto poilsio, tačiau apie pensiją ji dar nesvajoja.
Siūlė ir į koklių gamyklą, ir į pieninę
1966-ųjų spalį J.Vytienę, tada dar aštuoniolikametę Priekulės gyventoją, pakvietė padirbėti į mokyklą.
„Bijojau, galvojau, kaip man čia seksis dirbti su mokytojais. Buvau įdarbinta Sąskaitinių reikalų skyriuje. Tada buvo ir toks, netrukus ėmiau dirbti sekretore“, – pasakojo pašnekovė.
Mokykloje jai dirbti sekėsi. Tačiau prisipažino, kad pasiūlymų dirbti kitur taip pat turėjo. „Tada Priekulėje buvo koklių gamykla, kvietė mane. Kvietė ir į pieninę. Tačiau aš vis dvejojau. Tuometinė direktorė prašė pasilikti. Sakė: „Janina, gi nėra čia taip blogai“. Likau. Jei būčiau išėjusi, tikriausiai ilgainiui būčiau likusi be darbo, gi ir pieninės nėra, ir koklių gamyklos“, – prisiminimais dalijosi J.Vytienė.
Moters šeima buvo kalbinama kraustytis į Nidą, buvo ten žadamas darbas. „Bet nenorėjau mamos palikti. Pagalvojau, kad gyvendama Nidoje niekada negalėsiu atostogauti vasarą. Tad likome čia“, – pridūrė ji.
Keitėsi tik direktoriai
Paklausta, ar niekada nejutusi noro keisti aplinką, darbą, J.Vytienė pripažino: „Pokyčius darbe lemdavo besikeičiantys direktoriai“.
Pirmųjų dviejų jau nebėra gyvųjų tarpe. Nebėra ir dalies pedagogų, su kuriais teko dirbti J.Vytienei.
Priekuliškei teko stebėti, kaip statoma nauja mokykla, kaip ją lanko kelios kartos.
„Juk buvo toks metas, kad Priekulės mokykloje mokėsi ar 1046 ar 1047 vaikai. Tada buvo net penkios vienuoliktos klasės!“ – dalijosi prisiminimais.
J.Vytienė visada stengiasi neparsinešti darbinių rūpesčių į namus. Net ir tada, kai slegia rūpesčiai.
Jai sekėsi pažinti žmones, žinodavo, kada vadovams leisti pamąstyti vieniems, kada sulaikyti interesantus.
„Biuletenyje“ – tik du kartus
J.Vytienę pažįstantys kolegos džiaugiasi tvirta jos sveikata.
Dabartinis mokyklos vadovas Antanas Alčauskis peržiūrėjęs moters bylą pastebėjo, kad rimtai sirgo ji tik du kartus. „Aš pats per trylika metų esu jai davęs tik vieną laisvą dieną, kai kažko reikėjo. Pamatėme, kad „biuletenio“ Janinai prireikė tik du kartus – kai gimdė ir kai savaitę sirgo“, – stebėjosi direktorius.
Trylika metų mokyklai jau vadovaujantis pedagogas prisimena, kad tik atvykęs į Priekulę ir susipažinęs su kolektyvu išgirdo sekretore dirbusios J.Vytienės klausimą, ar ji dar galės dirbti, ar dar reikalinga.
„Ir dabar kiekvieną vasarą ji klausia, ar nėra nusiskundimų, ar viską darė gerai ir ar galės rudenį dirbti. Aš ją raminu, kad galės ir jei tik bus blogai – būtinai pats pasakysiu“, – teigė A.Alčauskis.
Jis pastebėjo, kad pedagogai, sulaukę pensinio amžiaus, paprastai dar porą metų pageidauja dirbti. „Tačiau šioje profesijoje tik nedaugelis išlieka jaunatviški, geba atnaujinti žinias. Neretai būna, kad sulaukus pensijos jau būna sunku dirbti, valdyti klasę“, – apgailestavo direktorius.
Kolegas lepina pyragais
„Kai direktorius pasakė, kad atvažiuos žurnalistė, visą naktį nemiegojau. Labai jaudinausi“, – prisipažino J.Vytienė.
Prieš porą savaičių staigmeną sekretorei suruošęs A.Alčauskis dabar norėjo būti atviras ir iš anksto pranešė apie būsimą interviu. „Kai atvažiavo rajono vadovybė, sakiau Janinai, kad atvažiuoja pažiūrėti statybų, nesakiau, kad jos pasveikinti“, – šypsojosi mokyklos vadovas.
Dailiai stalą padengusi J.Vytienė net ir žvakes uždegė, ir vis atsiprašinėjo – išvakarėse turėjo svečių, tad nebuvę laiko pyragams kepti.
Mokyklos direktorius pripažįsta – kolegos žino moters pomėgį kepti pyragaičius ir jais vaišinti. „Dažniausiai nė nereikia sakyti – jei kokia proga ar kokie svečiai, Janina atneša savo kepinių. Ir jie visi – išskirtinio skonio“, – gyrė pavaldinę A.Alčauskis.
Dauguma J.Vytienės draugių jau seniai nebedirba ir vis klausia, kada ši eis ilsėtis. „Bet aš dar nenoriu... Nežinau, ką reikėtų veikti, gal megzti, gal daržus sodinti, sportuoti ir knygas skaityti“, – garsiai svarstė priekuliškė.
Pastaraisiais metais ją vis lepina užsienyje gyvenantis sūnus, vis pasikviečiantis Priekulėje likusius tėvus į keliones. J.Vytienė jau aplankė ne vieną Viduržemio jūros regiono šalį.
Mokykla – vis auga
Priekulės I.Simonaitytės gimnazijoje kasmet vis daugėja mokinių.
Šiemet čia jų – per 700. Anot direktoriaus, teko formuoti papildomas klases, priimti daugiau pedagogų.
„Kai vasarą tenka dirbti mokykloje, tvarkyti archyvą, pildyti dokumentus, būna taip liūdna. Kai rudenį mokykla atgyja – kur kas linksmiau ir įdomiau dirbti“, – pažymėjo mokyklos sekretorė.
Anot iš Klaipėdos į Priekulę dirbti kasdien važinėjančio A.Alčiausko, J.Vytienės darbas – sudėtingas.
„Šioje mokykloje yra ir priešmokyklinukų klasės, yra prijungtas specialiosios mokyklos skyrius. Jai tenka ruošti priėmimo dokumentus, išrašyti atestatus, tvarkyti priėmimo į bendrabutį dokumentus. Darbo yra tikrai daug“, – vardijo direktorius.
Bet legendine tampanti mokyklos sekretorė viską spėja. Net kai prieš keliolika metų teko pradėti dirbti kompiuteriu, J.Vytienei vis kildavo klausimų, tačiau greitai išmoko ir dabar galėtų greičiu ir su jaunais pasivaržyti.
