Kviečia apmąstyti tai, ką Lietuvai pasakė popiežius
Popiežius yra ganytojas – nei vadybininkas, nei valdininkas, nei prezidentas, sako kultūrologas Vytautas Ališauskas. Anot jo, pasibaigus popiežiaus vizitui galima apmąstyti daugybę dalykų, kuriuos pasakė Šventasis Tėvas: „Jis aptarė ir problemas, ir stiprybes. Popiežius ragino užmegzti teisingą santykį su praeitimi ir priminė, ko galime pasimokyti net iš tokių baisių dalykų kaip Holokaustas.“
Kunigas R.Doveika teigia, kad jį sužavėjo popiežiaus Pranciškaus žinutė Vilniuje apie svetingumą savo pačių istorijai. „Šventasis Tėvas sako, kad negalime pasiduoti žodžiui „rytoj“. Jo kalbos grąžina mus į dabartį – juk galime spręsti problemas ne ateity, o šiandien“, – sako dvasininkas.
Pasak R.Doveikos, paveikus ir popiežiaus pasakymas, kad krikščionys yra centre, o tai reiškia, kad negalima nematyti, kas yra už nugaros, kaip negalima nepastebėti, kas vyksta priešais.
Bernardas Gailius tvirtina, kad popiežius Pranciškus Lietuvoje aiškiai kalbėjo apie istorijos pažinimą ir to būtinumą: „Pasak popiežiaus, istorijoje reikia aptikti tai, kas realu, ir taip pažinti save. Pažinus save ir savo šaknis, atsiranda daugiau jėgų ir įkvėpimo atsisukti į kitą. Galbūt net tą, kuris tau nepatinka. Taip mes galime artėti prie didesnės vienybės. Popiežius, kaip ganytojas, rodo tokį kelią lietuviams.“
Politikas Algirdas Saudargas teigia, kad Šventojo Tėvo susipažinimas su Lietuvos istorija – svarbus mandagumo gestas. „Jis vengia politinio kalibro žinučių. Popiežius turi savo kalbą, jis šneka simboliais. Jo pasisakymai – atviros žinios, kurias kiekvienas galime interpretuoti kaip norime. Iš popiežiaus stiliaus galime suprasti, kad istorija turi būti gyva“, – tvirtina A.Saudargas.
Kritikavo tuos, kurie nori gyvenimą paversti institucija
R.Doveika sako, kad popiežiaus susitikimas su valdančiaisiais ir žmonėmis šalyse, į kurias jis atvyksta, – krašto veidas: „Tai vartai, kurie parodo, kokia ta šalis. Popiežių sutinka visi įvairių šalių politikai, o vėliau jis kalbasi su gyventojais. Popiežius domisi, ar gyventojai patenkinti, ar juos kas nors apgauna, ar galima kažką dėl to padaryti.“
B.Gailius tikina, kad jam įsimintinu tapo popiežiaus susitikimas su Lietuvos jaunimu. „Kalbėdamas jaunimui, popiežius Pranciškus palygino gyvenimą su teatru. Anot Bažnyčios Tėvo, gyvenimas nėra teatras, nes gyvenime turi likti erdvės klaidoms. Neįmanoma visko surežisuoti, gyvenime tai neveikia“, – akcentuoja istorikas.
Prisimindamas Kauno arkikatedroje popiežiaus Pranciškaus pasakytą kalbą dvasininkams, vienuoliams ir seminaristams, R.Doveika teigia, kad tai nebuvo kritika institucijai: „Tai buvo kritika tiems, kurie nori savo gyvenimą paversti institucija – sterilia ir nepriekaištinga. Tačiau mes visi – nusidėjėliai. Popiežius kalbėjo apie vidinį džiaugsmą ir kas nutinka, kai šiandienis kunigas ar vienuolis yra bedvasis, pavargęs. Tuomet kyla pagunda virsti tik pagal grafiką dirbančią institucine detale.“
Pasak R.Doveikos, popiežius Pranciškus sako dvasininkijai eiti ir bendrauti su žmonėmis. „Jis skatina kalbėti, bendrauti, nes mes esame kankinių Bažnyčia ir turime žmones, kuriems reikia tarnauti. Kai po popiežiaus kalbos keli šimtai kunigų išėjo iš Kauno katedros, jausmas buvo geresnis nei po atlaidų. Be to, žmonės plojo, dėkojo, reiškė mums savo artumą. Jie sakė – mes su jumis, nes mums jūsų reikia“, – prisimena kunigas.
B.Gailiaus teigimu, svarbus Šventojo Tėvo įspėjimas dvasininkams: „Jis puikiai pasakė, kad geriau išeiti pro duris ir garbingai pasirinkti kitokį gyvenimo kelią, nei būti vidutinišku kunigu. Reikia pajausti pašaukimą ir būti geru kunigu, arba ne.“
