Kartu jis pripažįsta teiravęsis premjero, kodėl kai kurie sutarti dalykai neįrašyti į vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. LVŽS pirmininko teigimu, S.Skvernelis šitai paaiškinęs, o tokių į ateitį nukeltų dalykų, kaip alkoholio kontrolės griežtinimas, pereinant prie specializuotų parduotuvių, vyriausybė esą techniškai nespėtų įgyvendinti šiemet. „Tad su gražia šypsena veide jis (S.Skvernelis – LRT.lt) pasakė, kad šiais metais nebus”, – vaizdingai aprašė R.Karbauskis.
– Ką išskirtumėte kaip pagrindinius Seimo pavasario sesijos darbus? Kaip jie atspindės šiomis dienomis aktyviai linksniuojamą vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą?
– Tai ir švietimo reformos klausimai, vaiko teisės, alkoholio kontrolė, valstybės valdymo sistemos reforma, Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymas, kiti klausimai. Daug darbų ir įstatymų, pateiktų prezidentūros, vyriausybės, Seimo narių.
Kaip tik dabar prasideda tikras darbas: šis Seimas pradės priiminėti savo – ir šios vyriausybės – rengtus įstatymus. Nebeturėsime rudens sesijos situacijos, kai tiesiog bandėme taisyti ar priiminėti praėjusios kadencijos Seimo rengtus įstatymus.
– Kritikai sako, kad jūs atsitraukiate nuo kai kurių savo garsių pažadų, kaip antai labai griežta alkoholio kontrolė, ministerijų perkėlimas į Kauną ir kt.
– Netiesa, kad mes atsitraukiame. Sprendimo atsitraukti nėra, o tai, kad neįrašyta į vyriausybės veiksmų planą, nereiškia, kad tų klausimų nebus. Veiksmų plane daugelis dalykų neįrašyti – reikia žiūrėti į vyriausybės programą ir mūsų rinkimų programą. Galbūt kas nors norėtų, kad mes to nepadarytume.
Kalbėjausi apie tai su premjeru – kodėl neįrašyta tai, ką mes esame aptarę? Buvo pasakyta (ir tai tiesa), kad valstybės valdymo struktūros reforma – labai platus dalykas, kurio neįmanoma surašyti tokiame dokumente. Tai turėtų būti atskiras didelis dokumentas. Buvo šnekama ir apie vienos ministerijos galimą naikinimą, ministerijų perkėlimą į vieną pastatą. Premjeras tą sakė, tik nežinau, ar jį norėta girdėti.
O dėl alkoholio kontrolės – nežinau, kas kur atsitraukė. Galbūt kas nors labai norėtų, kad atsitrauktų. Bet aš negirdėjau ketinimų atsitraukti, Seime jų nėra.
– Specializuotos parduotuvės tarsi atidėtos neribotam laikui…
– Na, žinote, jei pasakymas, kad šiais metais nebus specializuotų parduotuvių, yra atidėjimas neribotam laikui, tai čia tik toks traktavimas. Premjeras pasakė, kad specializuotų parduotuvių nebus šiais metais. Ar tai reiškia, kad [atidėjo] neribotam laikui?
Techniškai neįmanoma padaryti taip, kad šis sprendimas įsigaliotų tais pačiais metais, kai priimamas. Tad su gražia šypsena veide jis pasakė, kad šiais metais nebus. Aš tikiuosi, kad sprendimas bus, bet tai nereikš, kad šiais metais bus padaryta: reikalingas pereinamasis laikotarpis, konkursai, investicijos, dideli pokyčiai.
– Ką darysite su kaimo parduotuvėmis, prekiaujančiomis alkoholiu? Naikinsite ar paliksite?
– Ką reiškia – naikinsim? Tokių pavyzdžių Lietuvoje nėra daug, bet ten, kur alkoholio mažiau vartojama, parduotuvėse didėja apyvarta. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta – jei jis mažiau vartoja alkoholio, vadinasi, turi daugiau pajamų. Jis gali daugiau laiko skirti darbui (nebūtinai visais atvejais). Vartojimo krepšelis yra toks, koks yra, ir jei net ne visais atvejais to mažiau alkoholio vartojančio žmogaus pajamos išauga, vis tiek jis tą krepšelį naudoja vartojimui, vis tiek perka.
Mano turimais duomenimis, ten, kur alkoholio vartojimas smarkiai mažėjo, kur jo pardavimai smarkiai krito, augo saldainių ir kitų dalykų pardavimai. Vadinasi, tas žmogus, kuris anksčiau daugiau išgerdavo alaus ar degtinės, savo vartojimą nukreipia į dalykus, susijusius su vaikais ar anūkais. Ten, kur įvyko tokie radikalūs alkoholio vartojimo pokyčiai (man žinomais atvejais), apyvarta augo.
Ten, kur žinau, neieško. Kaimo vietovėse neįmanoma nežinoti, kas parduoda naminukę. Kiekvienas žmogus, net vaikas gali pasakyti, kur parduodama nelegali degtinė. Reikia labai didelių pastangų, kad nesužinotų policija.
– Ar žmonės nepuola ieškoti naminukės, kai alkoholio nelieka parduotuvėje?
– Ten, kur žinau, neieško. Kaimo vietovėse neįmanoma nežinoti, kas parduoda naminukę. Kiekvienas žmogus, net vaikas gali pasakyti, kur parduodama nelegali degtinė. Reikia labai didelių pastangų, kad nesužinotų policija. Arba policijos nenoro atlikti savo pareigą. Šnekėti apie kaimo vietoves, apie kurias jūs klausiate, ir nelegalią alkoholio prekybą jose galima tik tose vietose, kur visa bendruomenė, įskaitant policiją ir seniūniją, yra visiškai apakusi. Nes ten neįmanoma taip pasislėpti, kad niekas nematytų ir negirdėtų.
Kad policininkai gerai atliktų savo pareigas ir jiems net nekiltų kitokių minčių, galime imti pavyzdį iš estų. Ten policininko vidutinis atlyginimas, atrodo, yra 1 tūkst. eurų. Jie eina ta kryptimi, kad noras šnekėti apie kyšius ir nenoras policijai atlikti savo pareigas nė nekiltų, nes policininkai brangintų savo darbą. Ir tada nelegali prekyba alkoholiu jau būtų organizuota nusikalstama veika, o ne Marytės ir Onutės naminukė.
– Tai vis dėlto tvirtai laikysitės savo nuostatos drausti prekybą alkoholiu kaimo parduotuvėse?
– Kaimo parduotuvės niekaip neatitiks specializuotoms parduotuvėms keliamų reikalavimų. Bet šnekėjimas apie tai, kad tos parduotuvės neišsilaikys, neparduodamos alkoholio, yra lazda su dviem galais. Žmonės, kurie taip šneka, puikiai suvokia, kad dalis jų klientų po kelių mėnesių ar kelerių metų tiesiog pragers savo kepenis ir numirs. Negalime nesuprasti, kad visuomenė turi keistis. Dabar jau užaugo vaikų, nemačiusi blaivių tėvų, karta. Kai kurie jų neturi net tiek intelekto, kad galėtų emigruoti: nemoka kalbų, nesugeba dirbti. Tai – labai žiauri situacija.
Reikia suvokti, kad, jei kaimas nustos gerti… Na, „nustos” – ne tas žodis: sakykime, jei mažiau gers. Jei mažiau gers ir pradės daugiau dirbti, visiems bus tik geriau. Tie pavyzdžiai, kuriuos žinau, įrodo, kad nauda kaimo parduotuvėms yra daug didesnė, kai alkoholio dalis vartojimo krepšelyje mažėja.
– Žmonės balsavo už LVŽS, tikėdamiesi didesnės paramos regionams. Kaip parama regionams bus matyti jūsų artimiausiuose politiniuose sprendimuose?
– Nenoriu dabar gilintis į Vyriausybės veiksmų planą. Jis nėra baigtinis ir jame daug dalykų, kurių tiesiogiai nesimatys. Kalbant apie mokesčius, regionai turėtų turėti naudą iš to, kad pritraukia darbo vietų, verslą. Po Andriaus Kubiliaus reformų visą savivaldybių surinktą perviršį pasiimdavo į biudžetą. Tai panaikino savivaldybių finansinę motyvaciją pritraukti naujų darbo vietų, verslą. Dabar visa tai norima atkurti. Tai – vienas sprendimas.
Antras sprendimas – susijęs su sveikatos apsauga, švietimu, kultūra. Norime keisti mokyklų finansavimo sistemą tam, kad atsirastų daugiau lankstumo ir būtų galima išsaugoti kaime išlikusias mažesnes mokyklas.
– Išsaugoti, net kai tuose kaimuose beveik nelieka žmonių? Kaip ir paštą?
Nesakau, kad reikia išsaugoti mokyklą, kai nebėra mokinių. Bet šiandien uždaromos mokyklos, kuriose yra, pavyzdžiui, 100 vaikų.
– Nesakau, kad reikia išsaugoti mokyklą, kai nebėra mokinių. Bet šiandien uždaromos mokyklos, kuriose yra, pavyzdžiui, 100 vaikų. Galiu paminėti ne vieną tokį faktą. Kai kuriose savivaldybėse bandoma išsaugoti mokyklas su trisdešimčia vaikų. Bandoma daryti viską, kad vaikas toje bendruomenėje liktų kuo ilgiau – šalia savo šeimos.
Skandinavų principas – kad ne mokinys eitų „pas mokyklą”, o mokykla eitų pas mokinį. Žinoma, kol valstybė gali sau tai leisti, o mes juk nesame turtinga valstybė, kuri gali elgtis taip, kaip suomiai (skiriasi ir gimstamumo skaičiai). Bet šiuo atveju yra infrastruktūra, į ją investuota.
Po demografinės duobės juk būna pakilimas. Tarybos žiūrėdavo mokinių krepšelių skaičių ir turėdavo dengti skirtumą iš biudžeto. Iš biudžeto paimti tiesiog nėra variantų, kaip ir uždirbti papildomų lėšų. Ir jie priima sprendimus, nebandydami galvoti apie tai, kas bus po trejų ar ketverių metų. Šiandien, jei yra 30 tūkst. eurų duobė, mokykla uždaroma, nes nėra iš kur paimti pinigų. Taip mes naikiname kaimus – paliekame be mokyklos, pašto, kultūros namų, ambulatorijos. Kas tame kaime gali gyventi?
– Bet juk pagrindinė priežastis – demografinė: žmonės tiesiog išvažiuoja ir išmiršta.
– Suprantu, bet šnekame apie tai, kad turime priimti sprendimus, kurie padidintų gimstamumą. Apie tai kalbame nuolat. Kokie turėtų būti kardinalūs sprendimai, kad šeimos turėtų daugiau vaikų ir galėtume jas paremti? Bet jei ir vykdytume tai, kaip to pasiekti, jei nėra infrastruktūros? Jei nėra motyvacijos žmogui gyventi kaimo vietovėje, nes nėra jį aptarnaujančios infrastruktūros?
Pagrindinis tikslas – kredituoti regionuose būstą įsigyjančius jaunus žmones. Šiandien, vertinant pajamas ir išlaidas Vilniuje ir Jurbarke, matyti didelis skirtumas. Bet, pakeitus pajamų palaikymo ir investicijų pritraukimo sistemą, regionai gali tapti patrauklūs. Jei nesugebėsime to įgyvendinti, turėsime tuščius regionus. Ir Raimondo Kuodžio žodžiai apie du miestus ir pensionatą taps kūnu. Esame labai netoli to. Dar turime savivaldybių, kuriose beveik visa infrastruktūra yra išsaugota. Bet nebėra žmonių tiek, kiek buvo.
– Bėga pirmiausia ne dėl nykstančios kaimų infrastruktūros, o todėl, kad nepatenkinti gyvenimu regionuose, uždarbiu, galimybėmis.
– Taip, dėl to nesiginčysiu. Bet turėjau omenyje, kad ten, kur nebėra infrastruktūros, tiesiog nebeįmanoma gyventi. Gerai, jei tai kurortinė zona, kur gera praleisti savaitgalį dėl gražios gamtos. Bet kalbame apie daugumą regionų ir darbo vietas juose – tas vietas, kur anksčiau gyvendavo, tarkime, 2 tūkst. žmonių ir kur nelieka absoliučiai jokios infrastruktūros. Tos bendruomenės nebegali pasipildyti.
– Kokia prasmė išlaikyti infrastruktūrą, investuoti, jei vis tiek nėra darbo vietų ir padorių algų?
– Tai susiję dalykai. Jei nesaugome infrastruktūros, tai visos mūsų pastangos remti socialiai ar per mokesčių sistemą, darbo vietas regionuose paprasčiausiai nebeveikia. Kai verslas plečiasi, jis nori rasti darbo jėgos, ir jei kurioje nors gyvenvietėje, miestelyje jos nebeįmanoma prisikviesti, tai nelieka motyvacijos ten investuoti. O juk verslas šiandien yra labai judrus. Jam net nebėra didelio skirtumo, kurią šalį rinktis, jau nekalbant apie savivaldybės pasirinkimą.
Turime sukurti palankią aplinką (per mokesčius ir kt.). Yra motyvacija investuoti Kupiškio ar Šakių rajone, nes ten pakanka kvalifikuotos darbo jėgos ir yra infrastruktūra, kuri tuos žmones parengia ir taip pat motyvuoja. Joks žmogus niekada neinvestuos į miestelį, kuriame nebėra mokyklos, bibliotekos, kultūros namų. Tokio požiūrio savivaldybėse labai trūksta.
Yra pavyzdžių, kai žmonės, atvykę iš miestų, įsikuria tvarkingame kaime. Ir pigiau, ir šeimai geriau. O kaimui net viena šeima gali suteikti labai daug energijos ir gyvybės. Jei ta pati šeima atsikraustytų į Vilnių, Vilnius to nepajustų ir net nepastebėtų. Nepajustų nė šimto aktyvių šeimų, o regioninėje savivaldybėje tai būtų labai juntama.
Žinoma, galima tyčiotis iš Naisių, bet štai Naisiuose namai kainuoja brangiau nei Šiaulių mieste. Nes visi nori gyventi Naisiuose, o ne Šiaulių mieste. Kodėl taip yra? Nes žmonės gyvena kitaip nei kitur: čia saugi aplinka, švaru, gražu. Ir tai juk daug kas Lietuvoje gali susikurti.
Prieš 47 metus, kai gimiau, mano gimtasis kaimas Naisiai buvo visiškas užkampis, 15 km nutolęs nuo Šiaulių. Ten buvo galima žmogų ištremti. Bet viskas iš esmės pasikeitė, šiandien 15 km – juokingas atstumas. Iki darbo mieste – tik 20 min. O anais laikais būtų prireikę kokių trijų valandų laukti autobuso ar gaudyti automobilį.
Kaimuose daugėja namų, kuriuose vakarais nebeuždegama šviesa. Vyresnius žmones vaikai pasiima gyventi su savimi. Kiek jau sunyko sodybų, o netrukus ir kaimuose turėsime tokias piktžaizdes – griūvančias sodybas vidury kaimo.
Kalbame apie tai, ko nėra vyriausybės veiklos plane ir žiūrime, ieškome galimybių. Juk tiek daug kaimų turi puikias nebegyvenamas sodybas. Tai – turtas, kuris galėtų būti panaudotas kad ir kaip savaitgaliniai namai Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje gyvenantiems žmonėms. Jiems tereikėtų pavažiuoti 50 ar 70 km.
Kaimuose daugėja namų, kuriuose vakarais nebeuždegama šviesa. Vyresnius žmones vaikai pasiima gyventi su savimi. Kiek jau sunyko sodybų, o netrukus ir kaimuose turėsime tokias piktžaizdes – griūvančias sodybas vidury kaimo. Asocialūs žmonės ten tuoj ims rinktis ir ką nors švęsti, o galiausiai dar ir padegs. Per artimiausią dešimtmetį skaičiuosime dešimtis tūkstančių tokių sodybų, kuriose vaikai nebeturi motyvacijos gyventi arba išvykę gyventi į užsienį.
Turime rasti būdą ir kaip nors motyvuoti jaunesnes šeimas, kad jos turėtų tas sodybas savaitgaliams. Sugrąžinti gyvastį bent jau savaitgaliui. Žmogus su pajamomis, ateisiantis į vietinę parduotuvę, prižiūrėtų ir savą aplinką.
– Rinkėjai balsavo už jūsų partiją ir dėl socialinio teisingumo poreikio – kaip už kairiąją politinę jėgą. Kur būtų tie kairiosios politikos akcentai? Šiomis dienomis kalbama apie solidarumo mokestį. Kaip jūs įsivaizduojate, koks jis turėtų būti, nuo kokių pajamų?
– Negaliu komentuoti, nes šis sprendimas nėra nei aptartas, nei kaip nors patvirtintas. Kai tai bus padaryta, bus galima komentuoti. Dabar tai tik idėja. Turime sugebėti taip sutvarkyti mokesčių sistemą, kad visi norėtų mokėti mokesčius ir, antra vertus, kad tie mokesčiai netaptų kažkam per dideli. Esame Europos rinkoje, turime kaimynus – latvius, lenkus, estus, kurie su mumis tiesiogiai konkuruoja.
Šiandien kalbama apie tai, kad mokesčiai turi mažėti. Pirmiausia, žinoma, darbo apmokestinimas. Nenoriu labai tiksliai komentuoti, nes paskui kiekvienas mano žodis virsta labai rimtu vertinimu, o šiuo atveju palieku tai vyriausybei. Turime profesionalų vyriausybę, kuri, manau, sugebės pateikti laiku tuos sprendimus. Mokestiniai sprendimai – ypač jautrūs, nes galima bet kada perlenkti lazdą.
Nesame naivūs žmonės ir puikiai suprantame, kad perlenkę galime turėti tokią situaciją, kai visas srautas nuvažiuos į Lenkiją ir Latviją. Kita vertus, mūsų akcizai gerokai mažesni nei estų.
Kaip ir dėl alkoholio akcizo. Nesame naivūs žmonės ir puikiai suprantame, kad perlenkę galime turėti tokią situaciją, kai visas srautas nuvažiuos į Lenkiją ir Latviją. Kita vertus, mūsų akcizai gerokai mažesni nei estų. Bet tarp mūsų yra Latvija, ir jei ji suvienodintų ar prisiderintų, tai galėtume kartu išspręsti problemą. Bet dar yra Lenkija. Ir yra nelegali prekyba. Augant akcizams, kainoms, gali augti ir nelegalios prekybos alkoholiu mastai.
– Kai kurie socialdemokratai ir praėjusią, ir ankstesnę kadenciją, ir dar anksčiau kalbėjo apie tai, kad reikėtų įvesti progresinius mokesčius. R.Kuodis sako, kad tokių iniciatyvų autoriai nelabai suvokia, ką kalba, nes mokesčių progresija jau seniai yra (su „Sodros” įmokomis). Kam pritariate – R.Kuodžiui ar papildomos mokesčių progresijos (per GPM) šalininkams?
– Socialdemokratai jau porą kartų turėjo galimybę įvesti progresinius mokesčius – tokius, kokių norėjo. Bet jie to nepadarė. Apie tai mes daug kalbėjomės. Nesu finansų specialistas. Ko gero, labiau tikėčiau R.Kuodžiu nei socialdemokratų pareiškimais. Bet dėl dar didesnio progresyvumo galimybių ieškome sprendimų. Geriausia – pasikliauti tais ekspertais, kurie įvertina galimas pasekmes, nei pirma priimti politinius sprendimus, o tada galvoti, kas čia bus.
Dažnai kalbama ir apie mokesčius ūkininkams. Mūsų deklaracijos labai keistos – jose nematyti PVM ir kitų mokesčių, sudarančių didžiules sumas. Ūkininko deklaracija niekada neparodys 5 proc., nors pajamų mokesčio mes mokame 5 proc. Mūsų ūkio ir asmens deklaracija yra ta pati. Joje niekada nerodome, kiek sumokame PVM ir kitų mokesčių. Dabar taip išeina, kad deklaruojame tik pajamų mokestį, kitų tiesiog nėra kur rašyti. O tiesioginė ES parama išvis neapmokestinama.
Kodėl toks mažas pajamų mokestis? Aš tą vis bandau pasakyti. 5 proc. – tik todėl, kad gauname 4–5 kartus mažesnes išmokas už tas, kurias vidutiniškai gauna Vakarų Europos ūkininkai. Mes esame diskriminuojami per tiesiogines išmokas, todėl mūsų pajamų mokestis – ir latvių, ir estų – yra mažesnis.
Ūkininko ūkis yra verslas, jis gali būti ir nuostolingas, ir pelningas. Jei [derlius] nušąla, mums niekas nemoka jokių kompensacijų. O draudimas – per brangus. Jei atskirtų ūkininko ir asmens deklaracijas, tai būtų visai kitas vaizdas. Bet jei šiandien bus pradėta sakyti, kad reikia didinti pajamų mokestį žemės ūkiui… Jei bus išlygintos ES išmokos, tai tikrai negalės būti pajamų mokestis mažesnis nei visiems kitiems. Turėtume mokėti, kaip ir visi, 15 proc., ir dėl to neturėtų būti diskusijų.
Aš 20 metų šitaip moku mokesčius ir niekada negavau pastabų iš VMI. Tik nuolat gaunu pastabas iš savo politinių oponentų, kad nemoku mokesčių. Nors tai yra melas.
Arba štai man sako, kad neturiu VSD pažymos, negaliu gauti. A.Kubilius puikiai žinojo, kad aš jos negaliu gauti ne todėl, kad niekas neduos, o todėl, kad man nepriklauso pagal įstatymą. Buvo tokia tvarka. Kultūros komiteto Seime pirmininkas net norėdamas negalėjo jos gauti. Ir štai vyksta patyčios – man sako, kad negaliu jos gauti, nors ir prašau. Man sako, kad negaliu gauti, nes esu Kultūros komiteto pirmininkas. Ir tik dabar priėmė tvarką, leidžiančią gauti pažymą visiems komitetų pirmininkams. Dabar jau galiu prašyti ir galėsiu gauti. Bet jie per tą laiką jau 25 kartus pasakė, kad esu rusų agentas. Net ne 25 kartus, o daugiau.
Žaidimo taisyklės – neteisingos. Kaltinimai pilasi, ir ką – dėl kiekvieno dabar turėsiu kreiptis į teismą? Man tada iškart atsako taip, kaip buvo su A.Kubiliumi: šis ginasi, kad nieko tokio nesakė, teismas aiškina, kad mes vieši asmenys, mums taikomos ribos – platesnės. Ir ką daryti?
– Ar atitaisysite tą daugelio kritikuojamą situaciją, kuri, kaip sakoma, dėl nesusipratimo susiklostė aplink autorines sutartis?
– Po pateikimo per neeilinę sesiją tai patvirtinome. Dabar bus svarstymas ir, tikiuosi, priėmimas. Nes vyriausybė jau sakė, kad anas sprendimas buvo neteisingas. Tą sakė ir ankstesnė vyriausybė, bet į jos nuomonę nekreipė dėmesio Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Sprendimas buvo priimtas prieš anos vyriausybės valią.
Turbūt geriausias sprendimas mums būtų buvęs atidėti visą socialinį modelį. Jis buvo tokios apimties, kad tiesiog nespėjome į viską įsigilinti. Keisčiausia buvo tai, kad „Sodra” neinformavo interesų grupių. Ir triukšmas kilo tik po šių metų sausio 1 d., nors įstatymas priimtas dar birželio mėn. Būtume atidėję ir šį sprendimą, jis nebūtų įsigaliojęs.
– Be kita ko, naujajame Darbo kodekse numatyta iš 28 kalendorinių atostogų dienų palikti tik 20 darbo dienų, kurias dalijant į trumpesnes nei pilnos savaites atostogas 4 dienos tiesiog prarandamos.
– Trišalė taryba viską žiūri iš naujo. Juk viso Darbo kodekso įsigaliojimą atidėjome.
– Bet darbdaviai, kiek žinau, nenusileidžia. O jūs asmeniškai ar pritariate tokiam atostogų sutrumpinimui keturiomis dienomis?
– Aš asmeniškai – ne.
