„Mano galvoje tai yra žmogus, kuris prisidėjo prie karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui įvykdymo, tai, manau, čia svarbi dalis. Tai vyko ne tik Lietuvoje: žmonių žalojimas naudojant kariuomenę vyko ir Sakartvele 1989 metais, Azerbaidžano sostinėje Baku 1990 metais,1991-siais Lietuvoje“, – BNS sakė nukentėjusiuoju Sausio 13-osios byloje pripažintas R.Povilaitis.
„M. Gorbačiovas buvo valstybės, kuri buvo okupavusi Lietuvą, vadovas, pagal Konstituciją jis buvo ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Sovietų Sąjunga visokiais būdais bandė išlaikyti Lietuvą savo sudėtyje, ir tam Michailas Gorbačiovas, nežinau, ar tiesiogiai davė įsakymus, leido pavaldiniams panaudoti karinę jėgą prieš Lietuvos gyventojus, žmonės buvo nužudyti, daugybė žmonių buvo sužeista“, – kalbėjo R.Povilaitis.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen antradienį pareiškė užuojautą dėl paskutinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo mirties, pavadino jį „patikimu ir gerbiamu lyderiu“.
„Jis suvaidino kertinį vaidmenį pabaigiant Šaltąjį karą ir sugriaunant geležinę uždangą. Tai atvėrė kelią laisvai Europai. Šio palikimo mes nepamiršime“, – tviteryje parašė ji.
Šiuos žodžius perskaitęs R.Povilaitis trečiadienį sakė apgailestaujantis, kad Vakarų valstybių ir ES vadovai nemato „tamsiosios M.Gorbačiovo pusės“.
„Man atrodo, kad nemato, nežino, ar mano, kad nereikšminga, pamiršta, kad jis dalyvavo, leido žmonių žudymą ir žalojimą, karo nusikaltimų vykdymą“, – apgailestavo R.Povilaitis.
M.Gorbačiovas ėjo 92-us metus, jis mirė po sunkios ligos.
Jis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.
Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M.Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.
Keturių žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji šiemet kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu.
Jie siekia įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M.Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.
