Kasmet ant geležinkelių bėgių žūsta apie 20 žmonių. 2017 m. fiksuota 19 mirtinų atvejų ir 10 – sunkių sužalojimų. 2016 m. statistika buvo panaši: 20 žuvusiųjų, o sunkiai sužalotų – 9.
Apie nelaimių tendencijas geležinkeliuose, didžiausias žmonių klaidas ir didinamą saugumą – pokalbis su Lietuvos geležinkelių Prevencijos vadovu R.Šlepečiu.
– Kaip galėtumėte pakomentuoti nelaimių geležinkelių pervažose tendencijas? Ar keičiasi jų pobūdis?
– Suprantama, kad kiekviena nelaimė yra individualus atvejis, kurį mes stengiamės išanalizuoti ir bandome užkirsti tam kelią. Vis dėlto matyti ir tam tikros tendencijos. Viena iš ryškiausių – žmonių neatsargumas. Jei kalbėtume apie dabartines tendencijas, tai anksčiau nebuvo atvejų, kai žmonės panyra į virtualų pasaulį ir atitrūksta nuo realybės – dėmesys į telefono ekraną, ausinukai ausyse, taigi nieko negirdi ir nemato. Tokių atvejų daugėja, štai ir visai neseniai turėjome tokį liūdną atvejį, kai dėl minėtų priežasčių nukentėjo mergaitė.
Jei kalbėtume apie dabartines tendencijas, tai anksčiau nebuvo atvejų, kai žmonės panyra į virtualų pasaulį ir atitrūksta nuo realybės.
Įtaką daro ir kur kas greitesnis gyvenimo tempas – žmonės nuolat juda, kažkur skuba. O tai nulemia, kad geležinkelį kerta ne tam skirtose vietose, o kur papuola, arba pervažose nekantrauja, nesulaukia žalio šviesoforo signalo ir važiuoja per raudoną. Reikėtų pabrėžti, kad neretai elgiasi dar pavojingiau – palaukia kurį laiką prie raudono signalo, tačiau pabodus laukti ima ir važiuoja. Kitaip tariant, pajuda pačiu pavojingiausiu metu, kai traukinys jau visai arti.
Kalbant apie pačias nelaimingų įvykių tendencijas, jos išlieka panašios – apie kelias dešimtis žuvusiųjų per metus. Tiesa, reikėtų pasakyti, kad traukinių srautas vis didėja, pervežimų vis daugiau, o nelaimių po truputį mažėja, tas džiugina. Vis dėlto turime daryti viską, kad iš viso užkirstume kelią nelaimėms, siekiame būti saugūs, tačiau rūpintis savo saugumu turi ir žmonės.
– Kokių nelaimingų atsitikimų pasitaiko daugiausiai? Kas dažniausiai nukenčia?
– Iš tų vidutiniškai 20 nelaimingų, mirtinų įvykių per metus apie pusė nutinka dėl elementaraus neatsargumo – žmonės pereina bėgius ne tam skirtose vietose, neblaivūs užmiega ant bėgių, netinkamai įvertina savo galimybes ir nespėja pereiti bėgių. Deja, vis dar pasitaiko ir norinčių ant bėgių pažaisti. Per metus pasitaiko 3–4 nelaimės, kai žūsta vaikai. Jie mėgsta dėlioti akmenukus ar kitus daiktus ant bėgių ir žiūrėti, kaip traukiniu pravažiuojant jie „sprogsta“. Vyresni sugalvoja patekti į užtvertas zonas, lipti ant traukinių vagonų ar net kelias stoteles pavažiuoti ant stogo, o kartais ir palenktyniauti, kas greičiau prabėgs geležinkelio bėgius.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės stovi ant bėgių ir laukia, kol atvyks traukinys, norėdami atsitraukti paskutinę sekundę – savotiškai žaidžia. Tokiu atveju, mašinistas priverstas avariniu būdu stabdyti traukinį. Tai ir brangiai kainuoja, ir gadina įrangą, o galiausiai, kartais pasibaigia ir žūtimi, mat žmonės pervertina savo galimybes ir tinkamai neįvertina traukinio greičio bei atstumo. Traukiniui stabdant avariniu būdu, sustojama vidutiniškai po pusės kilometro. Šis atstumas prilygsta 5 futbolo aikščių ilgiui, o dar reikėtų pridurti, kad traukinį šiais laikais žmonės ir išgirsta vėliau, mat jie modernesni, tylesni.
Per metus pasitaiko 3–4 nelaimės, kai žūsta vaikai.
Galiausiai, likusi pusė atvejų – savižudybės. Kitaip tariant, nelaimingus atvejus ant bėgių galime skirstyti į du tipus – vieni nenori, kad įvyktų nelaimė, bet ji įvyksta, kiti būtent jos ir siekia. Aišku, ne visada galime daryti tokią išvadą, kad tai – sąmoningas pasirinkimas, tačiau kiekviena kartą vyksta tyrimas ir tai nustatyti pavyksta. Šiuos dalykus komentuoti sunkiau, tačiau stengiamės užkirsti kelią ir tam. Analizuojame, kuriose vietose tokio pobūdžio nelaimių būna daugiau, kai kurie taškai ryškėja, ten stengiamės kabinti lenteles, suteikiančias informaciją apie psichologinę pagalbą.
– Ar galėtumėte išskirti, sakykime, penkis dalykus, į ką žmonės būtinai turėtų atkreipti dėmesį? Kokias daro didžiausias klaidas?
– Vienas iš labai svarbių dalykų, mano nuomone, kad tėvai nepasikalba ar per vėlai pradeda kalbėti su vaikais apie elgesį prie bėgių, jų pavojų. Dažniausiai tai liečia tuos, kurie gyvena kiek toliau nuo bėgių ir galvoja, kad tai visiškai neaktualu. Vis dėlto niekada nežinai, kada vaikas gali ten atsidurti – nueiti su draugais, sumanyti pažaisti. Ugdyti saugaus elgesio prie bėgių įprotį būtina nuo mažens.
Antras dalykas turbūt būtų labai didelis pačių žmonių pasitikėjimas savimi. Jie labai ramiai jaučiasi pavojingose zonoje, ribose, kur aiškiai ženklais nurodyta, jog būti nevalia. Pernelyg gerai vertina savo reakciją, pojūčius, klausą ir laiko suvokimą. Ypač lyginant su traukiniu greičiu.
Trečia, deja, bet žmonės iš tiesų labai linkę ignoruoti ženklus. Kalbu apie įspėjamuosius pavojaus ženklus, kurie tam tikrose vietose pastatyti ne šiaip, jie iš tiesų praneša apie pavojų, apie būtinybę būti budresniam nei įprasta.
Kaip jau ir minėjau, kantrybės stoka taip pat yra vienas iš esminių momentų. Pagalvokime, juk 5 minutės iš tiesų gyvenime ne tiek ir daug pakeičia. Jei pervažose matome raudoną šviesoforo signalą, juk jis šviečia ne šiaip sau – įspėja apie artėjantį traukinį. Net jei jo dar nematyti, jis gali pasirodyti bet kurią akimirką – kam rizikuoti?
Galiausiai, reikėtų paminėti ir elgesio šalia bėgių, poilsio šalia jų, pavyzdžiui, miško vietovėse atsakingumą. Jei vedžiojate šunį netoli bėgių, augintinis pasileido bėgiais, nepulkite aklai po traukiniu – apsidairykite!
– Kokių saugumą geležinkelio teritorijose didinančių priemonių planuojama imtis artimiausiu metu?
– Vienas iš mūsų dabartinių tikslų – apskritai mažinti žmonių galimybę fiziškai susidurti su traukiniu. Per dvejus metus planuojama rekonstruoti 12 geležinkelio pervažų, stengsimės nesudaryti žmogui galimybės kirsti bėgius – statysime tunelius, tvoras. Į tai bus investuota per 10 mln. eurų. Taip pat inicijuojame administracinių nusižengimų kodekso pakeitimus dėl baudų. Aišku, sakome, kad baudomis neišspręsime klausimo, aš irgi visų pirma esu už švietimą, tačiau turime imtis ir tokių priemonių.
Panaši situacija kadaise buvo su saugos diržais automobiliuose, juk didžioji dalis jų nesisegė, kol policija nepradėjo intensyviai už tai bausti. Todėl ne tik per švietimą, bet ir per baudimą, per žmogaus kišenę pasiekėme šiokio tokio sąmoningumo. Jei atėjęs prie pervažos pilietis pradėtų dairytis – ar nėra kur šalia pareigūno, galinčio jį nubausti, jis taip įvertintų situaciją – pamatytų artėjantį traukinį ir išvengtų nelaimės. Atsiradęs baimės jausmas galbūt išgelbėtų ne vieną gyvybę, ypač tiems, kurie gyvena prie bėgių ir yra įpratę prie traukinio garso, įpratę pereiti ne tam skirtose vietose pagrybauti, pauogauti. Jie iš tiesų būna labai drąsūs, o tai yra pavojinga.
Apie saugumą iš tiesų galvojame labai daug ir tų sprendimų ieškome nuolat. Užsienyje, pavyzdžiui, sprendimas yra paprastas – turint lėšų, tiesiog visas geležinkelio teritorijos ruožas aptveriamas tvora ir žmonės tiesiog negali ten patekti. Vis dėlto pasaulyje naujovių ir būdų spręsti šias problemas yra ne viena. Pavyzdžiui, kalbantys, perspėjantys bėgiai arba programėlės, kurias įdiegus, telefonas priartėjus prie bėgių užgęsta, ausinės nutyla. Tiesa, tokia programėles žmonės patys turėtų įsidiegti, o svarbiausia – vaikams turėtų įdiegti tėvai. Taigi variantų svarstome daug ir įvairių.
Galiausiai, stengiamės kovoti ir su nekantriais vairuotojais. Kai kuriose pervažose yra įrengtos kameros. Beje, jos įrengtos ir kiekviename traukinyje. Filmuotą medžiagą mes analizuojame ir atrenkame tuos nekantriausius vairuotojus, kirtusius pervažą esant raudonam signalui. Dabar turime susitarimą su Kelių policija ir per mėnesį kokius tris kartus išsiunčiame užfiksuotą medžiagą – po maždaug 15–20 automobilių, kur matyti valstybiniai numeriai. Tada policija sprendžia klausimą – nusižengė jie ar nenusižengė, ir jei yra už ką – baudžia.
– Kokios baudos gresia neatsargiai besielgiantiems geležinkelio teritorijoje?
– Važiavimas per geležinkelį tam neskirtose vietose, įvažiavimas į pervažą degant draudžiama šviesoforo signalui gali užtraukti baudą iki 280 Eur, taip pat gresia ir teisės vairuoti atėmimas iki 6 mėnesių. Pėstiesiems reikėtų žinoti, kad už buvimą ant geležinkelio neturint tam teisės gali tekti sumokėti baudą iki 140 Eur.
