Straipsnyje „The New Yorker“ skaitytojams visame pasaulyje pristatoma Rūtos Vanagaitės situacija, jame kalbinama ir pati rašytoja. Straipsnio autorė – Masha Gessen, į JAV emigravusi Rusijos žurnalistė, populiarios Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną kritikuojančios knygos „Žmogus be veido. Vladimiras Putinas“ autorė.
M.Gessen su R.Vanagaite susitiko pokalbiui kavinėje Niujorke. Rašytoja, praleidusi kelias savaites JAV, po kelių dienų ruošėsi grįžti į Lietuvą. M.Gessen teigimu, pokalbio metu R.Vanagaitė atrodydavo tai nerūpestinga, tai išsigandusi dėl būsimos kelionės namo.
„Aš noriu išbandyti viską. Aš kitą savaitę turėčiau vykti į prokuratūrą apklausai. Aš niekada nebuvau apklausoje. Gyvenimas turėtų būti įdomus“, – JAV žurnalistei pasakė R.Vanagaitė. M.Gessen priduria, kad paklausta, koks bus jos kitas projektas, R.Vanagaitė atsakė: „Pabandyti išvengti kalėjimo“.
Šioje vietoje M.Gessen imasi aiškinti JAV skaitytojams, kodėl R.Vanagaitė bijo kalėjimo: pasak jos, tai susiję su „vieno Lietuvos nacionalinių herojų atminties išniekinimu“.
Toliau straipsnyje JAV skaitytojams trumpai pristatoma R.Vanagaitės biografija ir karjera. Ypač daug dėmesio skiriama knygai „Mūsiškiai“ apie Holokaustą ir lietuvių dalyvavimą jame. Pasakojama apie tai, kaip R.Vanagaitei kilo idėja rašyti šią knygą, kaip ji sužinojo apie savo pačios šeimos narių dalyvavimą Holokauste, kaip ji važinėjo po Lietuvą ir tyrinėjo archyvus.
„Mano tikslas buvo šokiruoti“, – sakė R.Vanagaitė žurnalistei. Ji JAV žurnalistei atskleidė būtent dėl to ieškojusi labiausiai gąsdinančių lietuvių dalyvavimo Holokauste pavyzdžių – pavyzdžiui, studentai, kurie pateko į žydų žudymo grupes, nes 1941 m. vasarą nenorėjo grįžti namo.
Straipsnyje pažymima, kad knyga, nepaisant visko, tapo bestseleriu. Ir čia pasakojama, kaip viskas vieną 2017 m. dieną apsivertė aukštyn kojomis: R.Vanagaitė, kalbinama žurnalisto, pasakė, kad partizanas Adolfas Ramanauskas, straipsnyje įvardinamas kaip „legendinis lietuvių antisovietinio pasipriešinimo kovotojas“, nebuvo herojus, kokiu jį laiko lietuviai.
R.Vanagaitė JAV žurnalistei teigė, kad kitą dieną po interviu praeiviai gatvėje ją vadino „proputiniška žydų kekše“. JAV skaitytojui, nesusipažinusiam su situacija, M.Gessen bando paaiškinti, kodėl R.Vanagaitės žodžiai sukėlė tokį pasipiktinimą.
Ji pažymi, kad posovietinėje Lietuvoje pasakojant XX a. istoriją priimta vaizduoti lietuvius kaip „gerus, dorus ir laisvę mylinčius žmones“, kurie kentėjo vieną okupaciją po kitos. Žurnalistė pastebi, kad plačiąja prasme toks požiūris yra teisingas, tačiau kaip ir bet koks istorinis mitas per daug supaprastina realybę: tūkstančiai lietuvių kolaboravo su okupantais. Tačiau Lietuvoje apie tai kalbėti, pasak žurnalistės, dar sunku.
Žurnalistė rašo, kad R.Vanagaitė dvi savaites po to niekur neišeidavo iš namų: maistas jai buvo pristatomas į namus. Tačiau triukšmas nenurimo, nors R.Vanagaitė ir išplatino viešą atsiprašymą. M.Gessen atkreipė dėmesį, kad ir interviu metu R.Vanagaitė atrodė „jei ne atgailaujanti, tai bent jau suprantanti“.
„Aš suprantu, kad peržengiau ribą. Kai prieš tai rašiau knygą, aš viską apgalvojau. Bet to interviu metu buvau labai arogantiška. Tai, ką turėjau formuluoti kaip klausimą, aš suformulavau kaip tvirtą teiginį.
Aš suprantu, kad peržengiau ribą. Kai prieš tai rašiau knygą, aš viską apgalvojau. Bet to interviu metu buvau labai arogantiška. Tai, ką turėjau formuluoti kaip klausimą, aš suformulavau kaip tvirtą teiginį.
Aš turėjau iškelti klausimą: „Ar tikrai Ramanauskas yra toks herojus, kokiu mes jį laikome?“ Bet vietoje to aš pareiškiau „Jis nėra herojus“, – žurnalo „The New Yorker“ žurnalistei sakė R.Vanagaitė.
Čia pat žurnalistė JAV skaitytojams paaiškina, kad skirtumas tarp abiejų pasisakymų nėra tik detalės: KGB archyvai yra nepatikimi, ir žmogus, tvirtinęs, kad A.Ramanauską užverbavo, galėjo meluoti. Žurnalistė priduria, kad Lietuvos istorikai sutaria, jog netrukus po savo menamo sutikimo tapti KGB informatorium A.Ramanauskas pasitraukė į mišką ir tapo antisovietinio judėjimo kovotoju.
„Aš sugrioviau viską. Aš sugrioviau savo kaip rašytojos karjerą, kadangi joks leidėjas nebesudarys su manim sutarties ir joks knygynų tinklas nebeplatins mano knygų“ – R.Vanagaitė sakė JAV žurnalistei. R.Vanagaitė pridūrė, kad nė vienas jos draugas jai viešai nenori reikšti paramos, o jos šeima ją palaiko, bet ji bijo, kad sąsajos su ja šeimai pakenks.
„Kiekvienai valstybei reikia teigiamo mito apie save. Mūsų mitas yra, kad mes turėjome ilgiausiai trukusį pasipriešinimo judėjimą pasaulyje. Dabar aš sugrioviau ir šį mitą“, – sako R.Vanagaitė. Čia pat JAV žurnalistė priduria, kad A.Ramanauskas, kuris, kaip manoma, miškuose slapstėsi ir kovojo septynerius metus, buvo puikus šio mito įsikūnijimas.
Tada R.Vanagaitė Mashai Gessen pridūrė: „Prieš pat savo mirtį aš parašysiu apie tą pasipriešinimo judėjimą“. Šia R.Vanagaitės citata „The New Yorker“ straipsnis ir baigiasi.
Perskaityti visą originalų straipsnį (anglų kalba) galima čia.
