R.Zemkausko teigimu, pagrindinė Lietuvos problema yra tai, kad žmonės nesijaučia kuriantys jos istoriją, esantys vieniu. Jis priminė, kad amerikiečiai savo nepriklausomybės deklaracijos pirmojoje eilutėje parašė formuluotę „we the people“ (mes tauta).
„Lietuva turi daug šimtmečių tinklinės valstybės patirties, tik mes to neįsisąmoninome. Pirmasis pavyzdys yra kunigaikščio Gedimino laiškai. Gedimino valstybė buvo tinklas, o ne aptvaras“, – konstatavo žurnalistas.
„Valdovas lotyniškai rašė laiškus, kviesdamas pirklius, amatininkus, garantuodamas saugumą. Atvažiuokite ir būkite su mumis. Jis jautėsi istorijos kūrėjas, nors valdė darinį, kuris nebuvo taip jau ir griežtai apibrėžtas. Puikiausiai tai pajėgė daryti ne tik jis, bet ir kiti jo palikuonys“, – pabrėžė R.Zemkauskas.
„Kitas geras tinklo pavyzdys yra Hanzos miestų draugija ir jai priklausęs Kaunas. Šiandien tai turi didžiulę reikšmę. Istorikas jums pasakys, kad vietiniai pirkliai nebuvo sužavėti tuo atėjimu, bet, žinote, aš jums pasakysiu, kad vietiniai pirkliai dažniausiai nebūna sužavėti, kai kas nors naujo ateina, bet tai nereiškia, kad tai neturi perspektyvos. Tiesą sakant, tai davė didžiulį postūmį miesto vystymuisi ir bangomis nukeliavo į visus pasaulio kraštus. Šiandien Hanzos sąjunga yra gal net svarbesnė nei buvo iš tikrųjų“, – teigė „Login“ atidarymo ceremonijos pranešėjas.
R.Zemkausko manymu, plačiausiai suprantamas tinklinio ryšio pavyzdys yra krikščioniškoji Lietuva.
„Mes priklausome savaime vienam didžiausių pasaulyje tinklui, vienijančiam didžiąją dalį valstybių, tautų, daugiau nei milijardą žmonių. Jei jūs priklausote šiam tinklui ar bent jau priskiriate save, tai galite keliauti neišeidamas už jo ribų. Paprastai kalbant, kiekviena bobulė Lietuvoje žino, ką reiškia būti tinkle, kuris pagal savo prigimtį visada buvo tarptautinis ir kuriame visada buvo visų rasių ir tautybių žmonių“, – kalbėjo R.Zemkauskas.
Mažintis lietuvius privertė istorinės aplinkybės
XIX amžiaus istorinės aplinkybės privertė lietuvius siaurintis, grynintis ir mažintis. Pranešėjo teigimu, ši būtinybė save apibrėžti sukūrė fetišus, kurie gyvi ir iki šiol: kalba, teritorija, lietuviškumas, istorinė didybė.
„Turiu galvoje, kad dalis atstoja visumą ir ta dalis tampa svarbesnė už visumą“, – aiškino R.Zemkauskas. „Ar yra gerai, kai kovojame už tą vieną dalį, kad jį būtų būtent tokia, pamiršdami visumą, pernelyg sureikšmindami kažką, įvardindami net ne taip, kaip tai išties įvardinama?“, – retoriškai klausė jis.
Pasak jo, posakis, kad „istorijos nežinantys yra kaip vaikai“ Lietuvoje ilgą laiką buvo traktuojamas selektyviai, baiminantis išnykti, pražūti. Jo teigimu, kai Lietuva atgavo laisvę ir galėjo pradėti mąstyti plačiau, atsirado ir tokių žmonių, kurie vėl pradėjo suprasti Lietuvą plačiau, kaip tai darė kunigaikštis Gediminas, Hanzos sąjungos atstovai ar išsilavinę krikščionys.
Tokio platesnio mąstymo pavyzdžiais R.Zemkauskas įvardino geografą Kazį Pakštą, mačiusį Lietuvą ne kaip statišką objektą, o kaip kintantį reiškinį, kuriam gali pasitarnauti ir emigracija. Taip pat lietuvių kilmės poetas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz), kuris pasirinko Lietuvą kaip idėją.
„Kaip alchemikų klubą, kaip dvasios tėvynę“, – pažymėjo R.Zemkauskas. „Kodėl jisai pasirinko Lietuvą? Nes jis pamatė viziją, kad Lietuva yra jo protėvių šalis, o 1931 metais jis pasirinko Prancūzijos pilietybę ir mirė jau kaip prancūzas“, – pridūrė pranešėjas, pabrėždamas, kad mūsų savimonėje jis yra lietuvis.
„Pasirinkimas buvo padarytas, bet jis visada liko laisvu žmogumi. Žmogumi, kuris žiūri į valstybę kaip į dalį savo gyvenimo. Lygiai taip, kaip profesorius Juozas Eretas, kurį buvo įsimylėjusi Salomėja Neris, ar profesorius istorikas Alfredas Erichas Sennas. Ar laikome juos mūsiškiais? Ar laikome mūsiškiais litvakus? Kiek yra tų saviškių, mūsiškių?“, – retoriškai klausė R.Zemkauskas.
„Mes nesame agresyvūs, tačiau esame ekspansyvūs“
Jo teigimu, oficialūs duomenys sako, kad lietuvių iš viso yra apie 3,7 milijono pasaulyje, tačiau surinkus visus duomenis mūsų tikrai būtų daugiau, tad tikslus skaičius nenusakomas.
„Mes nesame agresyvūs, tačiau esame ekspansyvūs. Iš čia atsirado posakis, kad visur sutiksi žvirblį ir lietuvį“, – ironizavo žurnalistas. „Kam mums reikia šių žmonių? Jie galėtų būti mūsų konsultantais, jie galėtų būti mūsų ambasadoriais... Jie galėtų būti, dar svarbiau, mūsų gynėjais. Nes tai ir jų šalis. Jų, gyvenančių Kolumbijoje, gyvenančių Vokietijoje, gyvenančių Venesueloje“, – konstatavo jis.
O gal būtų naudinga galvoti apie Lietuvą, kaip ne taip smarkiai apribotą žemės, kalbos, didingos istorijos?, – retoriškai klausė R.Zemkauskas.
„O gal būtų naudinga galvoti apie Lietuvą, kaip ne taip smarkiai apribotą žemės, kalbos, didingos istorijos? Ne atsisakyti viso to, o leisti sau galvoti šiek tiek laisviau?“, – retoriškai klausė R.Zemkauskas, pridurdamas, kad Lietuva gali būti ir kaip socialinis tinklas.
„Yra du tipai funkcijų. Vienos jos yra tradicinės, o kitos yra tinkle. Ir mes galime pabandyti jas sujungti, galime pabandyti tapti moderniausia valstybe. Skamba ambicingai, bet, mano supratimu, kuo ambicingesnė idėja, tuo yra įdomiau“, – pabrėžė pranešėjas.
„Peterburgo vokietės ir Suomijos švedo sūnus, likimo aplinkybėm susiklosčius, tapo žymiausiu lietuvių filosofu“, – citata apie filosofą Vosylių Sezemaną užbaigė pranešimą R.Zemkauskas.
