15min jau rašė apie žydiškąją Biržų istorijos pusę. Tada apie miesto praeitį kalbėjomės su Biržų krašto muziejaus „Sėla“ istorinių tyrimų skyriaus vedėja Emilija Raibužyte-Kalniniene.
Paklausta apie vietos žydų istorijas, muziejininkė prasitarė, jog mieste gyvena arbatinės savininkė, prižiūrėjusi senyvo amžiaus moterį, kurios likimą paženklino didelė meilė žydų kilmės biržiečiui. Deja, senolė vos prieš porą metų mirė, tačiau apie jos gyvenimą, pasak istorikės, mums galėtų papasakoti jos globėja. Susisiekėme su verslininke ir ši maloniai sutiko susitikti.
Deja, senolė vos prieš porą metų mirė, tačiau apie jos gyvenimą, pasak istorikės, mums galėtų papasakoti jos globėja.
Rytietiški akcentai Biržuose
Pačiame miesto centre stovi rusvais atspalviais dažytas tarpukarį menantis medinis namas. Nors ir senos statybos, aiškiai matyti, kad jis šeimininkų kruopščiai puoselėjamas.
Prie durų pastebime iškabą, kurioje skelbiama, kad pastate veikia arbatos, kavos ir prieskonių parduotuvė. Su kolege įeiname į vidų ir nustembame: mus pasitinka ne tik svaiginanti kvapų, spalvų įvairovė, bet ir rytietiškos muzikos ritmai.
Patalpos interjeras prisotintas aliuzijų į Indijos, Maroko, Pakistano kultūras. Visa tai kontrastingai išsiskiria iš šiaurietiškai santūraus lietuviško konteksto. Netrukus pasirodo ir pati egzotiškos parduotuvės savininkė Irena Korsakienė.
„Šiandien turime nemažai klientų, tai pirmame aukšte nepasikalbėsim. Merginos, lipkite laiptais į viršų. Aš tuoj ateisiu“, – tarsteli.
Darome, kaip lieptos. Antrame aukšte įkurtas viešbutis: lovos su baldakimais, antikvarinės kėdės ir stalai, raštuoti tapetai ir veidrodžiai su masyviais auksinės spalvos rėmais. Sunku patikėti, kad esame gyvenamojoje patalpoje, o ne muziejuje. Visa tai verčia manyti, jog mūsų laukia itin įdomus pokalbis.
Patalpą supantis interjeras prisotintas aliuzijų į Indijos, Maroko, Pakistano kultūras.
Verslininkės pažintis su babute
„Džiaugiuosi, kad mano parduotuvė jums paliko įspūdį, – šypsosi I.Korsakienė ir užpliko mums pieniško ulongo arbatos, – visad vadovaujuosi taisykle, jog pardavinėti galima tik tai, kas patinka pačiai.
Be to, dar esu didžiulė senovinių arbatinukų ir virdulių gerbėja. Turiu jų daugiau nei penkis šimtus savo kolekcijoje. Kai nuvažiuoju į užsienį, iškart lekiu į antikvariatą.
Dažniausiai arbatinukus vežuosi iš Anglijos – ten yra nuo XVIII a. veikiančių gamyklų, kurių dirbiniai pasidabruoti, graviruoti – ypač gražūs. Nors sykį nuostabų arbatinį nupirkau ir Rietavo turguje vos už 10 eurų, bet jo reali vertė daug kartų didesnė.“
Moteris gimusi 1964 m. Kazachstane. Vėliau kone kasmet persikeldavo į vis naują vietą, tad save vadina pasaulio piliete. Galiausiai ištekėjo ir apsistojo Biržuose, kur dabar jau gyvena ne vieną dešimtmetį.
„O su babute (taip meiliai vadina globotą senjorę, – aut. past.) susipažinom turbūt prieš septyniolika metų. Tada, kai aš planavau plėsti vieną iš savo parduotuvių. Jos butukas buvo už tos parduotuvės sienos.
Kartą atėjau pas ją su keliais pasiūlymais pasišnekėti. Nustėrau: man pasirodė, kad ji be galo skurdžiai gyvena! Spinta, lova, knygos, keletas drabužėlių ir viskas! Pati atrodė niūri, pikta, su išdažytomis lūpomis.
Ji pasakė, kad pasiūlymus apsvarstys. Nepaisant to, niekaip negalėjau senolės išmesti iš galvos: pasidarė jos labai gaila. Aš jai pradėjau atnešti maisto. Taip palaipsniui susidraugavome.
Paaiškėjo, kad nei ji tas lūpas dažydavosi (jos iš savęs tokios raudonos), nei tiek jau rūsti būdavo“, – apie klaidingą pirmą įspūdį atsiliepia pašnekovė.
Paaiškėjo, kad nei ji tas lūpas dažydavosi (jos iš savęs tokios raudonos), nei tiek jau rūsti būdavo.
Senjorė palengva moteriai ėmė atsiverti. Pasirodo, kad tariamas namų skurdumas nulemtas jos asketiško gyvenimo būdo: visus prabangesnius daiktus ši atiduodavo artimiems žmonėms, o sau pasilikdavo tik tai, kas būtiniausia.
„Esu dėkinga likimui, kad teko babutę sutikti. Iš jos tiek visko galėjau pasimokyti! Gavo ji kadaise dovanų auksinius auskariukus. Sako: „Kam man jie? Draugė anūkę turi, aš jai atiduosiu.“ Visiškai nematerialus požiūris.
O jei koks bičiulės gimtadienis, ji manęs paprašydavo ką nors iš savo parduotuvės dovanai parnešti. Tik šiukštu ne per daug, nes nenorėjo, kad gimtuvininkė jaustųsi pernelyg skolinga.
Dar ji kartais mėgdavo papasakoti, kaip ją pačią kadaise mama siųsdavo duonos nupirkti – savai šeimai ir kaimynei. Parnešdavo, jos mama duoną apžiūrėdavo ir visad gražesnį kepalą liepdavo atiduoti kaimynei, o sau prastesnį pasilikdavo“, – senolės atsiminimus perpasakoja arbatinės savininkė.
Parnešdavo, jos mama duoną apžiūrėdavo ir visad gražesnį kepalą liepdavo atiduoti kaimynei, o sau prastesnį pasilikdavo.
Kai garbaus amžiaus moteris jau nebeišeidavo į lauką, ją prižiūrėdavo jaunesnė draugė. O kai ši mirė, I.Korsakienė jos rūpestį perėmė.
Nuo Rygos iki Biržų
Babute vadinamos senjorės tikrasis vardas – Jadvyga Šušytė. Ji gimusi 1914 m. kovo 9 d. Rygoje.
„Turiu jos nuotrauką iš vaikystės. Pasakojo, kaip tėvai ją vedė pas fotografą ir aiškino, kad iš viso to išeis nuotrauka. O ji, būdama tokia maža, nepatikėjo ir galvojo, kad čia kažkokia apgavystė. Tad kai fotografavosi, specialiai iškišo mažąjį pirštelį ir pamanė: jei jis nuotraukoje matysis – tada tiesa, jeigu ne – čia melas. Pažiūrėjo į fotografiją – matosi! Vadinasi, tiesa“, – juokiasi.
Kaip teigiama europeana.eu, Jadvygos tėvas, Jonas Šušys, dar paauglystėje atvyko į Rygą, kur dirbo laiškanešiu. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Rusiją. Siekdamas išvengti mobilizacijos, tapo pašto darbuotoju traukiniuose – keliaudavo nuo Baltarusijos iki Sibiro. Po karo sugrįžo į Rygą. 1920 m. gruodį įsidarbino Biržų pašte.
Mama Magdalena Bedalytė-Šušienė tarnavo aukle dvare prie Kirdonių. Vėliau dvarininkės draugė ją išsivežė į savo namus Rygoje. 1904 m. ji ištekėjo už Jono Šušio. Šeima susilaukė keturių vaikų, tačiau du iš jų (dukra ir sūnus) mirė dar būdami mažamečiai. Jadvyga turėjo vyresnį brolį Leoną, taip pat gimusį Rygoje.
Brolis vedė garsią pianistę
Leonas Šušys, baigęs Biržų gimnaziją įstojo į Brno universitetą, kur studijavo vandens hidrotechniko specialybę. Baigęs mokslus sugrįžo į Lietuvą. Iki 1944 m. dirbo Kauno kelių valdyboje. Vėliau išvažiavo į Austriją, kur vedė Kauno konservatoriją baigusią pianistę Juliją Rajauskaitę. Jauna moteris turėjo JAV pilietybę, o jos sesuo buvo poeto Leonardo Žitkevičiaus žmona.
Pasak Jadvygos brolį pažinojusių bičiulių, jis pasižymėjo kaip poliglotas – mokėjo bent septynias kalbas.
1969 m. L.Šušio šeima apsigyveno Naujajame Džersyje. Ten vyras dirbo inžinieriumi. Mirė poilsiaudamas Kenebankporte.
„Atsimenu, kaip babutė pasakojo apie atsikraustymą. Kai šiai buvo šešeri, su šeima parvažiavo į Biržus arklių traukiamu vežimu, perkrautu daiktais.
Šušių šeimoje klestėjo santarvė. Babutė sakydavo, kad per tiek metų, kol kartu gyveno, nėsyk nėra girdėjusi, kad tėtė pakeltų balsą prieš mamą. Arba atvirkščiai.
Jos brolis irgi labai šviesi asmenybė. Įsivaizduokit, tais laikais išvyko į Čekoslovakiją mokytis! Hidroelektrinių statybos, jei gerai pamenu. Jadvyga skolinosi iš žydo pinigų, kad išleistų brolį į mokslus. Tik žydas ir galėjo paskolinti, nes lietuvis vis surasdavo priežasčių atsisakyti.
Pasak Jadvygos brolį pažinojusių bičiulių, jis pasižymėjo kaip poliglotas – mokėjo bent septynias kalbas.
Ji turėjo su broliu išvykti į Ameriką. Kai jau viskas buvo paruošta ir suregistruota, teliko lipti į mašiną, paskutinę sekundę apsigalvojo. Negalėjo palikti tėvų. Sesuo pasiliko, o brolis šiam sprendimui neprieštaravo.
Pakeliui jis sutiko įžymią lietuvaitę pianistę, kurią ir vedė. Turiu jos plokštelę. Ji nemažai metų jaunesnė.
Sykį, jau Amerikoje, jam per vieną balių pasidarė negera. Jis išėjo, prisėdo kažkur ant suoliuko prie vandenyno. Nualpo, įkrito į vandenį. Mirė. O jo žmona vėliau ištekėjo už kito vyro, garsaus gydytojo“, – sako I.Korsakienė.
Neramūs studijų metai
Pati Jadvyga 1935 m. baigė Biržų gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti teisės. Besimokydama Kaune dirbo kelių valdyboje. 1939 m. teisės fakultetą perkėlė į Vilnių, kur mergina taip pat apsigyveno.
1943 m. kovo 17 d. vokiečių okupacinė valdžią universitetą uždarė. Po karo Jadvyga pradėjo mokytis Kauno valstybiniame universitete anglų filologiją. 1949 m. fakultetas perkeltas į Vilnių – ten ji mokslus ir baigė.
Nuo 1949 m. J.Šušytė dirbo Biržų II-oje vidurinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja.
„Romeris buvo jos dėstytojas, kai studijavo teisę. Tada užėjo karas, vokiečių okupacija. Be to, tuo metu ji dar slapstė žydaitę. Negalėjo išvažiuoti išlaikyti paskutinio egzamino. Labai gaila, bet diplomo taip ir negavo, nors kone visi mokslai baigti.
Po to pradėjo studijuoti anglų kalbą. Pagrindinė priežastis, kodėl ją rinkosi, ta, kad norėjo kurti gyvenimą už Atlanto su sužadėtiniu“, – atskleidžia moteris, užsimindama apie bene svarbiausią ponios Jadvygos gyvenimo žmogų.
Viso gyvenimo meilė
Pasak I.Korsakienės, tarpukariu Biržų gatvėse po darbų būriuodavosi daugybė miestelėnų. Jie eidavo pasivaikščioti ir pasižvalgyti. O prie pilies, piliakalnyje, rinkdavosi jaunimas. Jie ten žaisdavo tenisą, linksminosi.
„Jadvyga vis pastebėdavo berniuką, kuris į ją vogčiomis žiūrėdavo. Po to bičiulė žydaitė pareiškė, kad vienas jos draugas norėtų susipažinti. Jadvyga tiksliai nujautė, kad tas draugas ir yra tas pats berniukas. Taip ir nutiko – jiedu pradėjo draugauti“, – apie lemtingą J.Šušytės pažintį kalbėjo verslininkė.
Jadvyga vis pastebėdavo berniuką, kuris į ją vogčiomis žiūrėdavo.
Vaikino vardas – Samuelis Evansevičius (Evansas). Jis kilęs iš inteligentiškos rabino šeimos. Kadangi jaunuolio tėvas prieštaravo santykiams su lietuve, jauniems įsimylėjėliams tekdavo slapstytis. Kliūtys leido pasireikšti išradingumui: Samuelis mylimajai išdrožė švilpuką, kuriuo šiai pašvilpus jis galėdavo žinoti, kad ji netoliese.
Amerikoje gyveno S.Evansevičiaus dėdė, kuriam priklausė didelė spaustuvė. Senyvo amžiaus vyras neturėjo vaikų, tad primygtinai Samuelį ragindavo atvykti pas jį į JAV, kad šis galėtų vaikiną apmokyti spaustuvininko amato ir po mirties perleisti verslą.
Samuelis nusprendė šiuo pasiūlymu pasinaudoti. 1938 m. sutaręs su Jadvyga, kad ši atvyks, kai tik jis įsikurs ir įgys kiek stabilesnį finansinį pagrindą, išplaukė garlaiviu į didžiąją kelionę. Tačiau mylimųjų planams išsipildyti sukliudė karas.
Sužadėtinius skyrė vandenynas
Po karo Jadvyga prašė sovietų valdžią ją išleisti į JAV, tačiau visad sulaukdavo to paties neigiamo atsakymo.
„Ji vis kreipdavosi dėl leidimo išvykti pas sužadėtinį. O KGB ją dėl to tardydavo. Pareigūnai šaipydavosi: „Ką, tau mažai vyrų Lietuvoj?“
O Jadvyga su Samueliu bendravo laiškais. Jis jai siųsdavo įvairiausius siuntinukus. Kartą rašė: „Pirkau du muiliukus. Vienu aš prausiuosi, o kai tu prausiesi kitu, įsivaizduok, kad mano rankos tave liečia.“ Kaip romantiška, tiesa?“ – liūdnai šypteli pašnekovė.
Išvykti iš šalies pas mylimąjį J.Šušytei taip ir nepavyko. Nors sužadėtiniai prarado viltį kada nors pasimatyti, visą laiką susirašinėjo. Net tada, kai S.Evansevičius vedė ir su itale žmona susilaukė sūnaus – Alano Evanso.
„Samuelio žmonai visą šią istoriją papasakojo. Tiesa, moteris mirė gana anksti nuo vėžio. O kai užaugo Alanas, Jadvygai rašyti laiškus pradėjo ir jis. Sykį viename prasitarė: „Net mama žinojo, kad tėtis myli tik jus.“ O babutė tiek bijojo KGB, kad visus tuos laiškus perskaičiusi iškart sunaikindavo“, – gūžteli pečiais I.Korsakienė.
Tolimesni mylimųjų likimai
S.Evansevičius mirė, eidamas aštuntą dešimtį. O Jadvyga vėlyvame amžiuje ištekėjo ir tapo Pančkauskiene. Bet ši santuoka buvo labiau abiem pusėms palankus sandoris ir moters gyvenime didelės reikšmės neturėjo. Po Samuelio mirties ji ir toliau palaikė ryšį su jo sūnumi.
„Kažkur 1989–1990 metais Rygoje vyko dainų šventė, į kurią Alanas važiavo kaip muzikantas. Niekas tuo metu nebūtų taip išleidę, bet jis paslapčia pasisamdė mašiną ir iš Rygos atvyko į Biržus Jadvygos aplankyti. Pasisvečiavo keletą valandų – jiedu pasišnekėjo, pasivaikščiojo – ir išvažiavo“, – teigia moteris.
Alaną Evansą nuo vaikystės traukė muzika. Suaugęs jis įgijo muzikologo išsilavinimą, itin domėjosi klasika ir etnomuzika. 1996 m. įkūrė nuosavą įrašų studiją „Arbiter Recording Company“ ir tapo muzikos prodiuseriu.
1996 m. įkūrė nuosavą įrašų studiją „Arbiter Recording Company“ ir tapo muzikos prodiuseriu.
A.Evansas daugelį metų dėstė Manneso muzikos koledže Niujorke. Jo tyrimų sritys apėmė džiazo istoriją, fortepijono interpretacijas (vedė Fryderyko Chopino seminarus), pietinių valstijų bliuzą ir pasaulio muzikinės kultūros sąsajas. Vyras išleido keletą knygų.
„Alano žmona irgi italė, visai kaip ir motina. Babutei jis siųsdavo visokias dovanėles. Tuo metu Alanas dar buvo pradedantis muzikas, tad jai sunkiai sąžinė leisdavo tuos siuntinukus priimti. Dėl šios priežasties Jadvyga nusprendė jam neberašyti.
O jis po keleto ar keliolikos laiškų be atsako taip pat neberašė. Bendravimas nutrūko. Aš vis sakydavau jai: „Parašykit, kaip šitaip galima!“ Ji man atšaudavo: „O ko? Manys, kad iš mirusių prisikėliau.“
Atsinaujinęs ryšys su Alanu
I.Korsakienė prisipažįsta, kad ją itin žavėjo šie globojamos senolės pasakojimai, tad pati nutarė pertikrinti socialinių tinklų paskyras ir pabandyti Samuelio sūnų atrasti.
Todėl nusprendžiau pabandyti sužinoti ką nors apie Alaną pati. Ir dideliam mano džiaugsmui radau jo anketą feisbuke!
„Babutė apie tai kalbėdavo iki smulkmenų: kur ėjo, ką darė, kaip sėdėjo, kaip apsikabindavo. Man tai taip gražu... Todėl nusprendžiau pabandyti sužinoti ką nors apie Alaną pati. Ir, dideliam mano džiaugsmui, radau jo anketą feisbuke!
Aš jį vis slapčia pasekdavau: ką veikia, kuo gyvena. Vieną kartą jis įkėlė dar jaunos babutės nuotrauką ir parašė, kad ši moteris galėjo būti jo mama ar pamote (nes gi anksti neteko savo motinos), bet jos sovietai neišleido pas tėvą. Parašyta, kad ji, būdama Lietuvoje, slapstė žydus, gelbėjo jo paties tetą iš geto“, – pasakoja.
Pasak verslininkės, tik J.Šušytės dėka Alano teta išgyveno: lietuvė prisisiūdavo Dovydo žvaigždę ant drabužių ir nešdavo į getą maistą, kitus reikalingus daiktus. Taip pat moteris savo namuose po grindimis buvo įrengusi atskirą slėptuvę žydaitei.
„Alanas tame feisbuko įraše pridūrė, kad babutė jam amžinai širdyje išliks herojė. Visa tai pamačiusi nebeištvėriau. Parašiau jam komentaruose, kad ji yra gyva ir jai 102-eji metai. Jis sureagavo akimirksniu.
Visa tai pamačiusi nebeištvėriau. Parašiau jam komentaruose, kad ji yra gyva ir jai 102-eji metai.
Puolė man atrašyti, galbūt galvojo, kad aš apgavikė. Sako: „Pasijunkit kamerą! Pasikalbėsime!“ O mano tokia anglų kalba… Aš tiek jam norėjau ir vis dar norėčiau pasakyti, patikėkit. Bet viskas per tą kalbos barjerą“, – gailisi.
Kova su klastinga liga
A.Evansą ši žinia šokiravo. Jis žadėjo būtinai atvykti į Lietuvą ir su J.Šušyte pasimatyti. Tačiau, kaip paaiškėjo, vyras sunkiai sirgo.
„Sykį pasirodė per kamerą ir sako: „Aš guliu ligoninėje, man vėžys.“ Visas prijungtas prie aparatų. Ir tas vėžys labai piktybinis. Nors gavo geriausią gydymą, liga jį labai sekino“, – pasakoja.
Su Alanu bendrauti moteriai kartais pagelbėdavo sūnus. Ji vyrui siųsdavo įvairias J.Šušytės nuotraukas. Bandė nuotoliniu būdu leisti pačiai senolei su niujorkiečiu pasikalbėti.
Sykį pasirodė per kamerą ir sako: „Aš guliu ligoninėje, man vėžys.“ Visas prijungtas prie aparatų.
„Atnešiau pas babutę kompiuterį. Rodžiau jai Alaną per ekraną. Ragindavau ją pakalbėti. Ji įsidrąsino. Pati labai mėgdavo muziką, kuria domėjosi Alanas. Prašydavo jį padainuoti, pagroti. Kartą šitokį momentą užtaikė socialinė darbuotoja, tai net išsižiojo, kad tokia močiutė angliškai moka“, – pokštauja arbatinės savininkė.
Liga progresavo, tad Alanas į Lietuvą atvažiuoti negalėjo. Užtat siųsdavo J.Šušytės lankyti savo giminaičius ir draugus.
„Gyvenimo pabaigoje babutė gulėdavo beveik nesąmoninga. Atvažiavo jos aplankyti Alano pasiųstas pagyvenęs vyras vardu Abelis. Siūliau jam nebeiti, nes ji vis tiek nieko nebeatpažįsta, tačiau jis užsispyrė.
Sako: „Pirmas dalykas, kad prižadėjau Alanui, o kitas dalykas, kad turiu įteikti gėlių, nes kai praeitą kartą jų atnešiau, jos nekvepėjo.“ Ką darysi, įleidau jį į butuką. Babutė guli. Jis prinešė gėles. Ir ji uosto! „Kvepia“, – pratarė, nors šiaip visai nebekalbėdavo. Matot, kokie sentimentalūs žmonės“, – stebisi I.Korsakienė.
Reikšmingi atminčiai reliktai
Jau minėta, kad J.Šušytė pasižymėjo dosnumu kitiems, o pati gyveno santūriai. Be būtiniausių daiktų senolė pasilikdavo tuos, kurie turėjo savitą prasmę ir galėtų būti pavadinti reliktais.
„Namai tušti, per 60 metų nė vieno materialaus daikto. Tai koks tas babutės palikimas? Pavyzdžiui, peiliukas, kurį kadaise, kai ėjo į pirmą klasę, nupirko tėtė, kad turėtų su kuo pasidrožti pieštuką. Įvairiausi laikraščiai nuo 1917 m., knygos, nuotraukos – daugelį jų atidavėme į muziejų.
Iš likusių nuolaužų ji paėmė keletą betono gabaliukų. Visą gyvenimą juos saugojo. Net kai mirė, radau juos po pagalve.
Ji yra pasakojusi istoriją, kaip karo metais degė Biržai ir su šeima slapstėsi kaime pas mamos draugę. Po gaisro babutė nuėjo pažiūrėti, kaip atrodo miestas. Ieškojo ir surado vietą, kur stovėjo Samuelio namas. Iš likusių nuolaužų paėmė keletą betono gabaliukų. Visą gyvenimą juos saugojo. Net kai mirė, radau juos po pagalve.
Vėliau porą atidavė ir Alanui – norėjo, kad bent kažkas jam primintų apie senelius, kurie Holokausto metu Biržuose nužudyti. Jis atsiuntė man nuotrauką, kaip tuos betono gabaliukus laiko prisikišęs prie veido. Sako: „Čia man didžiausias turtas.“ Labai džiaugėsi“, – atvirauja moteris.
A.Evansas dažnai teiraudavosi, ką galėtų senjorei padovanoti. O ji vis atsakydavo, kad nieko nereikia. Bet sykį pagalvojusi paprašė, kad šis jai atsiųstų skarelę.
„Babutė mėgo skareles. Dažnai pati išsikirpdavo jas iš paklodžių ir užsirišdavo. O Alanas jai išrinko labai gražią, bet slidžią, nes šilkinė. Tai jos paprastai nenešiodavo, bet kartą, kai buvo užsidėjusi, aš ją nufotografavau ir jam nuotrauką išsiunčiau. Tai atsimenu, kaip rašė, kad verkia į tą fotografiją žiūrėdamas“, – pasakoja.
Alano ir Jono Meko planai
„Tai filmo verta istorija!“ – išreiškiau nuostabą išklausiusi I.Korsakienės pasakojimą apie J.Šušytės ir S.Evansevičiaus meilę.
„Labai taikliai pasakėte, nes tokių intencijų buvo“, – dar kartą mus su kolege nustebina verslininkė.
Pasirodo, A.Evansas pažinojo kitą įžymų Biržų krašto žmogų – Niujorke gyvenusį režisierių Joną Meką. Jiedu planavo, kad kino juosta pristatys J.Šušytę Pasaulio Tautų Teisuolio titului gauti. Tačiau pati istorijos herojė kategoriškai nesutiko:
„Aš ją visaip kalbinau, bet ji nenorėjo, ir baigta. Ji tokia. Jei ką nors gera padarydavo, tai niekad nesiviešindavo“, – atsidūsta.
Įdomu, jog Samuelio sūnus namų archyvuose sukaupė apie penkis šimtus J.Šušytės siųstų laiškų. Taip pat jis teiravosi, ar senjorė išlaikė jo tėvo laiškus, tačiau jos globėja I.Korsakienė buvo tikra, jog tai neįmanoma. J.Šušytė, kaip minėta, viską uoliai slėpė nuo KGB.
Įdomu, jog Samuelio sūnus namų archyvuose sukaupė apie penkis šimtus J.Šušytės siųstų laiškų.
Tačiau mūsų susitikimo su arbatinės savininke metu atradome kai ką netikėto: velionės rašomojo stalo stalčiuje gulėjo keletas popieriaus skiautelių. Peržvelgus jas atidžiau tapo aišku, kad tai ne kas kitas, o laiškai. Vienas siųstas jos brolio, o kitas – Samuelio.
„Vardas užbrauktas, bet tai tikrai bus Samuelis! Nieko sau, kokia slapukė!“ – aiktelėjo moteris.
Asketiškas senolės gyvenimas
Paprašėme verslininkės aprodyti J.Šušytės butą. Tai, ką pamatėme, atitiko I.Korsakienės pasakojime sudarytą įspūdį: aplinka pasižymėjo griežtu asketizmu, taip neįprastu XXI amžiaus žmogui.
Patalpoje tvyrojo atmosfera, būdinga namams, neseniai netekusiems savo šeimininkų – spengianti tyla ir jausmas, kad gyventojai išėję tik laikinai.
„Kai mirė, palaidojau ją moderniai – kaip ir priklauso laisvamanei. Babutė krikštyta pagal pagonių tikėjimą. O pagal krikščioniškas apeigas pasikrikštijo, kai jau pati norėjo – kažkur 16 metų. Pagal pagonis jos vardas Milda. Turėjo žiedelį, tik nežinau, kur jis dabar.
Babutė krikštyta pagal pagonių tikėjimą. O pagal krikščioniškas apeigas pasikrikštijo, kai jau pati norėjo – kažkur 16 metų.
Prieš mirtį klausiau, kaip norėtų būti palaidota ir ar reikia kunigo. Atšovė, kad kunigų nenori, nes jie graibė jai po sijonu!“ – šypteli.
J.Šušytės kūnas, jos pageidavimu, kremuotas. Po kremacijos I.Korsakienė į velionės namus pakvietė jos drauges kartu pagerbti mirusiosios atminimą.
„Sutvarkėme kambariuką: padėjome prie nuotraukos jos mylimą skarelę su akiniais. Truputį gėlių. Paruošiau sumuštinukų, arbatos. Paleidome „Titaniko“ garso takelį. Maniau, kad kitas močiutes šokas ištiks tai matant. Bet ne! Visoms labai patiko toks nestandartinis pasibuvimas.
Alanas iš Vilniaus atsiuntė mums fotografą. Tai jis su vienu mūsų miesto muziejininku laidotuves fiksavo.
Maniau, kad kitas močiutes šokas ištiks tai matant. Bet ne! Visoms labai patiko toks nestandartinis pasibuvimas.
Babutė itin mėgo Alano dovanotą skarelę ir tuos akinius, todėl maniau, kad su jais ir palaidosim – įdėjau į urną. Bet po to Alanas išreiškė norą, kad skarelę norėtų turėti, tai ryte iš urnos ją ištraukiau.
Kad babutė stipriai nepyktų, įdėjau brolio, kurį labai mylėjo, nuotrauką vietoj jos. Tad skarelė su akiniais liko. Alanas juos pasiims, kai atvažiuos.“
Apmaudu, tačiau A.Evansas į Lietuvą taip ir neatvyko. Rengiant publikaciją sužinojome, kad po sunkios ligos, šių metų birželio 6-ąją, jis mirė eidamas 65-uosius metus. Reiškiame užuojautą žmonai Beatrice ir sūnui Stefanui.
J.Šušytė mirė 2018 m. sausio 5-ąją, sulaukusi 104-erių. Palaidota Biržų miesto Kęstučio gatvės kapinėse šalia tėvų.
Už projektui skirtą laiką, pasidalijimą gausia autentiška to laikmečio medžiaga ir išskirtinį „15min“ skaitytojams skirtą pasakojimą dėkojame verslininkei Irenai Korsakienei.
