Kodėl prostitutės nubaudžiamos, o klientai – ne?
„Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programos vadovė Kristina Mišinienė teigia nesuprantanti, kodėl Administracinių pažeidimų kodeksas be kliūčių taikomas asmenims, pardavinėjantiems seksualines paslaugas, o sekso pirkėjams bausti tas pats straipsnis staiga tampa sunkiai pritaikomu, nepilnu ir pan.
„Trūksta poįstatyminių aktų? Bet tai tikriausiai jau buvo aišku ir 2005 metais, priiminėjant šio įstatymo pataisas, tačiau iki šiol nei pareigūnai, smagiai baudžiantys „pasileidėles“, nei Teisės institutas, analizuojantis priimtų įstatymų silpnąsias ir stipriąsias puses, dėl to triukšmo nekelia. Manau, trūksta ne tik poįstatyminių aktų, bet ir nediskriminuojančio, jautraus požiūrio į prostitucijos reiškinį.
Kol „Plaštakės“ operacijose pareigūnai pasimėgaudami ieškos spintose, voniose besislapstančių prostitučių, o sekso pirkėjai sulauks iš tų pačių pareigūnų užuojautos ir solidarumo – sekso industrija netrukdomai klestės.
Kol „Plaštakės“ operacijose pareigūnai pasimėgaudami ieškos spintose, voniose besislapstančių prostitučių, siundydami ant jų moralizuojančius žurnalistus, išrašinės baudas, kurių išieškojimas turtina tik antstolius, sekso pirkėjai sulauks iš tų pačių pareigūnų užuojautos ir solidarumo – sekso industrija netrukdomai klestės ir plėsis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos teigimu, paviršutiniškas, baudomis pagrįstas požiūris į prostituciją, kuria cinišką, besityčiojantį, amoralų visuomenės atsaką į šią skaudžią socialinę problemą – nėra pas mus išėjimo iš prostitucijos programų, kuriose moterys ir vyrai gautų socialinę, medicininę, teisinę pagalbą, apgyvendinimo paslaugas. Kokia dar pagalba – didelė dalis bendrapiliečių yra įsitikinę, jog į prostituciją patenkama dėl „pasileidimo, hiperseksualumo, tinginystės, noro greitai ir lengvai užsidirbti“.
Pasak K.Mišinienės, visi šie ir panašūs išvedžiojimai, tokie, kaip „seniausia pasaulio profesija“, „jos legalizavimas atneš didžiulę naudą valstybei“ – neturi nieko bendra su tūkstančiais asmenų, kartu su jų vaikais nustumtų į visuomenės užribį, įkalintų socialinėje atskirtyje, iš kurios pasitraukti patys nebegali.
Priežastys, paskatinusios užsiimti prostitucija
Pasak Teisės instituto mokslininko ir tyrėjo dr. Igorio Bazylevo, apie prostitucijos problemą jau daug metų kalba įvairių sričių specialistai, tačiau sprendimų, kaip mažinti jos mastus, vis neranda. O norint rasti teisingus sprendimus, jo manymu, pirmiausiai reikia atsigręžti į priežastis.
Atlikti kokybiniai interviu su prostitucija užsiimančiomis moterimis rodo, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys pradeda verstis prostitucija, susijusios su materialiniais nepritekliais, nedarbu, nestabilia moterų ekonomine padėtimi bei pinigų trūkumas narkotikams. ŽIV ir AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacijos duomenimis, Vilniuje 90 proc. gatvės prostitučių turi priklausomybę nuo narkotikų. Vienos jau vartojo narkotikus anksčiau ir, kad užsidirbtų jiems pinigų, pradėjo užsiimti prostitucija, kitos įsisuko į narkotikų vartojimo ratą tapusios prostitutėmis.
„Įtakos turi ir sekso industrijos plitimas. Jaunų mergaičių dėmesį ypatingai formuoja įvairūs straipsniai, kad kasininkė Lietuvoje uždirba minimumą, o prostitutė, ypač dirbanti užsienyje, – štai tiek“, – įsitikinęs pašnekovas.
Europoje nėra vieningo požiūrio į prostituciją
Europoje atsakomybės už prostituciją reglamentavimas skiriasi. Vienos šalys visiškai legalizavusios prostituciją, pavyzdžiui, Vokietija, Olandija, kitos šalys iš dalies ją legalizavusios, pavyzdžiui, Latvija, trečios ją draudžia. Taigi vieningo požiūrio į šią problemą nėra.
Pavyzdžiui, Latvijoje jau apie 10 metų leidžiama užsiimti prostitucija prostitutės namuose arba jos nuomojamose patalpose, tačiau negalima to daryti klubuose, masažo salonuose, kliento namuose, taip pat draudžiama reklamuoti šias paslaugas. Už taisyklių nepaisymą baudžiamos abi seksualinių paslaugų pusės. Už pakartotinį taisyklių laužymą nustatyta baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvoje šiuo metu baudžiami visi seksualinių paslaugų pirkimo dalyviai – prostitutė, sąvadautojas ir klientas.
Visuomenės nuomonė: bausti prostitutes, bet ne jų klientus
Kaip parodė 2004 m. bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, į klausimą, ar reikia bausti seksualinių paslaugų teikėjus, teigiamai atsakė 47,2 proc. Lietuvos gyventojų, priešingai mano 36,6 proc.
Tuo tarpu į klausimą, ar reikia bausti seksualinių paslaugų pirkėjus, teigiamai atsakė kur kas mažiau respondentų – 29,2 proc. Priešingai mano 42,2 proc. Didžioji dauguma (86 proc.) sutiko tik su nuostata, kad nereikėtų bausti asmens, jeigu jis buvo verčiamas pardavinėti savo kūną, t. y. tapo prekybos žmonėmis auka.
Pasiūlymą legalizuoti sekso paslaugas 31,7 proc. respondentų įvertino neigiamai, 28,1 proc. sutiktų su prostitucijos legalizacija, tik nepritartų viešnamių steigimui, 18,1 proc. pasisakė už visų prostitucijos formų legalizavimą.
Kaip keitėsi atsakomybė už seksualinių paslaugų teikimą?
Kaip pasakojo I.Bazylevas, pirmą kartą administracinė atsakomybė už prostituciją buvo nustatyta 1987 m. Bausmė buvo gana švelni – nuo įspėjimo iki 100 rublių. Vėliau bausmės vis griežtėjo. 1994 m. jau nustatyta 300-500 litų, jei prostitutė pagaunama pakartotinai – iki 1000 litų bauda ir net administracinis areštas iki 30 parų.
2005 m. pirmą kartą nustatyta bausmė ir už seksualinių paslaugų pirkimą. Taigi atsakomybė ir prostitucijos kontrolė buvo nuolat griežtinama. 1994 m. buvo surašyti 58 administraciniai protokolai prostitutėms, o 2004 m. – jau 662, taigi per 10 metų jų skaičius išaugo 11 kartų.
Tačiau klientai pirmą kartą pradėti bausti tik 2010 m. Iš viso tais metais surašyti jiems 8 protokolai, prostitutėms – 312.
„Kodėl per penkerius įstatymo galiojimo metus nebuvo nubaustas nė vienas klientas? Taip nutiko greičiausiai todėl, kad įstatymas buvo priimtas, bet labai greitai pamirštas. Viskas vyko ir toliau taip, tarsi jo nebūtų. Nuo įstatymo galiojimo pradžios klientams iš viso surašyti 72 protokolai. Beje, du iš šių protokolų surašyti prostitucijos paslaugas pirkusioms moterims, visi kiti – vyrams. Vėlgi kyla klausimas – kodėl taip mažai? Gal moterys lengviau prisipažįsta, joms lengviau surašyti protokolus. Be to, prostitutės dažnai pagaunamos po kelis kartus, tačiau neteko girdėti, kad kelis kartus būtų pagautas tas pats klientas“, – pasakojo teisininkas.
Reikia griežtinti bausmes klientams?
Pašnekovo manymu, dabartinis įstatymas neužkerta kelio prostitucijai, todėl jį reikėtų keisti. Vien bausti prostitutes nėra efektyvu. Jei moteris turi 5 tūkst. eurų skolų ir antstolius ant savo galvos, ji niekada neišsikapstys. Egzistuojanti norma, kol neatsisakyta prostitučių baudimo, turi daugiau represinį pobūdį ir nesprendžia šios problemos iš esmės.
Pagal dabar galiojantį Administracinių teisės pažeidimų kodeksą vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 86 iki vieno 144 eurų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už tą patį pažeidimą, užtraukia baudą nuo 144 iki 289 eurų arba administracinį areštą iki 30 parų.
Baudžiamosios atsakomybės nesiūlyčiau, tačiau sekti Švedijos pavyzdžiu viešinant tokius atvejus būtų naudinga.
Administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į prostituciją buvo įtrauktas būdamas materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomas arba įtrauktas į prostituciją panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę, arba bet kokiu būdu.
„Pirmiausiai reikėtų panaikinti atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir nustatyti griežtesnę atsakomybę klientams. Baudos turėtų būti didesnės. Taip pat reikia parengti socialinės paramos ir integravimosi į visuomenę programą asmenims, kurie nori išbristi iš šio liūno. Dabar panaikinsime atsakomybę už vertimąsi prostitucija, bet kas toliau, kur tie žmonės eis, ką darys, kai neturi nei darbo, nei normalių socialinių įgūdžių, priklausomi nuo narkotikų? Dar didesnė problema atsiras.
Kitas žingsnis – parengti seksualinių paslaugų mažinimo programą, kuri galėtų įeiti į nacionalinę prekybos žmonėmis programą. Kitaip tariant, jeigu naikiname atsakomybę, turi būti paruoštos programos, kurios padėtų integruotis į visuomenę ir rasti savo vietą. Šiandien, be „Lietuvos Caritas“, niekas daugiau su šiomis moterimis nedirba“, – svarstė I.Bazylevas.
Geras būdas – „gėdos lenta“
Švedijoje už seksualinių paslaugų pirkimą numatyta baudžiamoji atsakomybė – iki 6 metų kalėjimo. Tiesa, pašnekovo žiniomis, nė vienas klientas nebuvo pasodintas, tačiau visuomenė jiems labai nepakanti. Vyrai, besinaudojantys prostitučių paslaugomis, yra viešinami, apie juos sužino darbe, šeimoje. Įsigaliojus tokiam griežtam įstatymui, Švedijoje prostitucijos mastai pradėjo sparčiai mažėti.
„Baudžiamosios atsakomybės nesiūlyčiau, tačiau sekti Švedijos pavyzdžiu viešinant tokius atvejus būtų naudinga. Manau, tai prisidėtų prie prostitucijos mastų mažėjimo“, – teigė pašnekovas.
Kodėl įstatymas yra, bet jis neveikia arba netaikomas, kitaip tariant, policija tradiciškai gaudo ir baudžia prostitutes, bet nebaudžia ar baudžia labai retai klientus?
„Nemanau, kad kalta policija. Pasižiūrėkite į visuomenės nuomonės tyrimus. Didesnė jos dalis pasisako už baudas prostitutėms ir daug mažesnė dalis – už bausmes klientams. Taigi ir visuomenė mano, kad reikia bausti prostitutes, o ne jų klientus. Todėl pirmiausiai reikia keisti žmonių nuomonę šiuo klausimu“, – tikino teisininkas.
