„Man visada buvo įdomu viskas, kas susiję su karo istorija, karine paslaptimi. Černobylio zonoje lankiausi daugiau nei 40 kartų. Filmavau laidas, prasmukdavau nelegaliai, organizuodavau ekskursijas, leidausi į žygį pėsčiomis“, – pasakoja Š.Jasiukevičius.
Šįkart Černobylio zoną žvalgė šešiese, praleido ten keturias dienas. „Vieną iš dienų buvau paskyręs viskam, kas susiję su DUGA antena – didžiuliu kariniu objektu, buvusiu Černobylio zonoje. Prie jos buvo slaptas uždaras karinis miestelis, kuriame gyveno aptarnaujantys žmonės – štabas, tie, kurie saugojo, prižiūrėjo. Miestelis turėjo savo mokyklą, darželį, parduotuvę, gaisrinę, katilinę ir t.t.“, – vardija pašnekovas.
Slapti kariniai objektai Sovietų Sąjungoje neturėdavo savo pavadinimo – tik pašto indeksą ir šalia esančio gretimo miestelio pavadinimą su skaičiuku. Todėl uždaras karinis miestelis vadinosi Černobylis-2.
Žaislai, knygos, uogienė
„Po avarijos, kai sprogo elektrinė, ten viskas buvo užteršta, todėl vyko miestelio evakuacija“, – dėsto Š.Jasiukevičius.
Šiandien tai – miestas vaiduoklis. Teritorija aptverta, ją prižiūri sargas ir palaidas šuo Tarzanas: „Sunku suvokti, kad ten kažkada gyveno žmonės. Atrodo, eini per mišką, bet, žiūrėk, vienas daugiabutis, paskui – kitas.“
Š.Jasiukevičius su bendražygiais nusprendė pasižvalgyti po tuos penkiaaukščius daugiabučius ir labai nustebo pamatę, kiek asmeninių daiktų ten palikta.
„Likvidatoriai išnešė tik baldus, kad žmonės nesugrįžtų ir savavališkai neapsigyventų. Evakuacijos metu žmonės, matyt, pasiėmė tik būtiniausius daiktus, o kitkam neliko laiko. Todėl butuose radome išmėtytų vaikų žaislų, knygų, žurnalų, drabužių, visokių niekučių, suvenyrų ir net stiklainių su užkonservuota uogiene“, – šypsosi Š.Jasiukevičius.
Tarp radinių buvo ir karinių uniformų, antpečių, sagų: „Jausmas lyg vaikščiotum po kapines. Nelabai jauku, tačiau tyrinėtojo smalsumas nugali.“
Palikti, kur rado, nebegalėjo
Vienų butų būklė tokia, kad būtų galima kraustytis ir gyventi. Kiti nukentėję nuo kiauro stogo ir drėgmės, labai apšepę: nuo sienų nusilupę tapetai, nuo lubų nubyrėjęs tinkas.
Įėjus į vieno buto prieškambarį Š.Jasiukevičiaus akį patraukė lentynoje dūlantis asmens dokumentas. Ėmęs tyrinėti radinį Š.Jasiukevičius net nustėro: jame – lietuviškos pavardės. Tai – Liudviko Krupovieso ir Jadvygos Pumputytės-Krupovesienės santuokos liudijimas.
„Nieko sau! Apskritai mažai tikėtina, kad Černobylio zonoje gyventų lietuviai, o čia dar slaptas karinis objektas!“ – nuostabos neslepia keliautojas.
Prie dokumento jis rado ir keletą nuotraukų, profsąjungos bilietą bei atviruką su Trakų pilies vaizdu.
Š.Jasiukevičius iškart suprato, kad šių daiktų palikti ten, kur rado, negalės. Kruopščiai viską surinko ir pluoštelį pargabeno į Lietuvą.
Sujaudinti iki širdies gelmių
Grįžęs namo pirmiausia Š.Jasiukevičius sėdo prie kompiuterio ir paliko įrašą socialinio tinklo paskyroje „Praeities žvalgas“.
„Ieškau žmogaus arba jo artimųjų. Kas galite, dalinkitės, taginkite arba kitaip padėkite rasti. Noriu perduoti asmeninius daiktus, rastus Černobylio zonoje. Tiksliau, buvusiame slaptame uždarame kariniame miestelyje Černobylis-2. Viename iš apleistų butų. Bute buvo ir daugiau asmeninių daiktų, bet paėmiau tik nuotraukas ir dokumentus“, – rašė Š.Jasiukevičius.
Apskritai mažai tikėtina, kad Černobylio zonoje gyventų lietuviai, o čia dar slaptas karinis objektas!
Praėjo vos pusvalandis ir dokumento šeimininkai atsirado.
„Praėjus daugiau nei 35 metams tave randa prisiminimai iš praeities... Visi šie daiktai priklauso mūsų šeimai. Ir ačiū likimui, kad suveda su tokiais žmonėmis, kurie nuvykę į vaiduoklių miestą, tavo bute randa tuos daiktus kaip vienintelį lietuvišką pėdsaką. Ačiū Jums, Praeities žvalgas, sujaudinote iki širdies gelmių, bet kartu ir nukėlėte į nerūpestingą vaikystę”, – savo „Facebook“ paskyroje paskelbė Vilniuje gyvenanti Violeta Liudvinovičienė.
Tėčiui net ašara ištryško
Šiuo metu V.Liudvinovičienei 43-eji. Paslaptingame miestelyje Černobylis-2 ji gyveno maždaug metus – nuo 1979-ųjų iki 1980-ųjų pradžios. Anuomet moteriai buvo penkeri.
Š.Jasiukevičiaus rastas santuokos liudijimas priklauso jos tėvams. Po ketverių metų jie švęs auksines vestuves.
„Patyrėme lengvą šoką. Juk visiškas atsitiktinumas, kad teritorijoje, kur stūkso keturi daugiabučiai, Š.Jasiukevičius užklydo būtent į mūsų butą. Tėčiui, kuriam šiuo metu 76 metai, net ašara ištryško“, – kalba V.Liudvinovičienė.
Jos tėvas L.Krupoviesas gimė Trakų rajone. Tverėje, anksčiau vadintoje Kalininu, jis baigė karo akademiją ir buvo paskirtas dirbti štabe Latvijoje.
„Ten praleidome kelerius metus, o iš ten tėtis buvo perkeltas į dalinį Černobylyje-2. Tarnyboje jis iš viso praleido daugiau nei 25 metus. Paskutinė jo darbo vieta buvo Lietuvos karo akademija”, – pasakoja Violeta.
Tikrindavo net vaiko laiškus
„Buvau sąmoningas vaikas, todėl puikiai prisimenu ir teritoriją, ir namus. Kasdien matydavau uniformas ir man nekilo papildomų klausimų, kodėl gyvename uždaroje teritorijoje. Supratau, kad tai – tėčio darbas ir taip reikia. Darželį lankiau labai trumpai: susirgau ir nebėjau“, – prisimena V.Liudvinovičienė.
Šventėme labai tyliai, kad niekas neišgirstų ir nesužinotų, antraip tėtis būtų pašalintas iš tarnybos.
Dar ji prisimena Kūčias ir Kalėdas, kurias šventė gyvendama Černobylyje-2. „Šventėme labai tyliai, kad niekas neišgirstų ir nesužinotų, antraip tėtis būtų pašalintas iš tarnybos. Vėliau, kai rašydavau tėčiui iš Vilniaus, laiškai būdavo kruopščiai tikrinami, ne kartą jį pasiekė nepilnas vokas – jame atviruko su lietuviškais užrašais tėtis nerasdavo”, – kalba pašnekovė.
L.Krupovesas Černobylyje-2 tarnavo iki 1986 metų: „Tėvelis buvo ir po avarijos, rūpinosi ir evakuacija, dirbo karinio dalinio štabe, turėjo paskirtų užduočių. Karininkai teritoriją paliko paskutiniai. Jis pasakojo, kad gyventojų evakuacija vyko naktį, moterys išvažiavo su naktiniais, nes buvo pasakyta, kad turės galimybę grįžti ir susirinkti daiktus. Todėl žmonės ėmė tik tai, kas būtiniausia.”
Šiandien sunku prisiminti, kaip per šią sumaištį pasimetė tėvų santuokos liudijimas: „Tėvai Vilniuje išsiėmė kopiją.“
Kilę iš bajorų
Š.Jasiukevičiaus įrašą feisbuke V.Liudvinovičienė pamatė ne pati. Akis už jo užkliuvo šeimos giminaičiui istorikui Vytautui Krupoviesui. Jis yra sudaręs ir išleidęs Krupoviesų giminės monografiją.
„Kasmet rugpjūtį rengiame giminės susitikimą Onuškyje – miestelyje Trakų rajone. Vytautas, kaip istorikas, turėjo daug šaltinių, peržvelgė archyvus, lankė vietas, kur galėjo būti mūsų giminės šaknys, kalbino dar esančius gyvus palikuonis. Sužinojo, kad jų yra ir Amerikoje, ir Rusijoje”, – pasakoja V.Liudvinovičienė.
Mūsų giminės šaknys siekia XV amžių, esame kilę iš bajorų Lubiczų dinastijos.
Pernai apie Onuškį buvo išleista didžiulė monografija, kurioje skyrius skirtas Krupoviesų giminei.
„Mūsų giminės šaknys siekia XV amžių, esame kilę iš bajorų Lubiczų dinastijos, turinčios savo herbą. Trakų pilies ekspozicijoje galima jį pamatyti. Šiemet V.Krupoviesas išleido mūsų giminės monografiją“, – džiaugiasi V.Liudvinovičienė.
Ji neslepia gavusi Š.Jasiukevičiaus kvietimą spalį vykti į Černobylį: „Užplūdo labai dviprasmiški jausmai. Dėl savęs dar nežinau, bet tėtis tikrai nesiryžtų keliauti – būtų per sudėtinga ir fiziškai, ir emociškai.”
Radiacija po Černobylio elektrinės sprogimo pakenkė ir Violetos tėčio sveikatai: „Laimė, jį vis dar turiu. Daugelio jo bendražygių jau nėra šiame pasaulyje.“
