Žmogaus teisių specialistai surengtoje diskusijoje „Stambulo konvencija: praktinė pagalba smurtą patiriančioms moterims Lietuvoje“ ragino sugrįžti prie Stambulo konvencijos turinio.
Pasak jų, dabartinė vieša diskusija koncentruojasi į kelis siaurus aspektus, tačiau nežvelgia į Konvenciją iš platesnės perspektyvos.
Erika Leonaitė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė, pažymėjo, kad Konvencija nėra magiškas vaistas, tačiau pirmiausia ji įpareigoja imtis veiksmų, kovojant su smurtu.
„Mes įgyjame, sustipriname savo pareigą ne tik vidaus teisėje, bet taip pat turime ir tarptautinį įsipareigojimą“, – pažymėjo ji, kalbėdama apie Konvencijos ratifikavimo reikalingumą.
Pasak jos, Ratifikavus Konvenciją galėtume sulaukti ir tarptautinės pagalbos kovojant su smurtu, gauti kompetentingų specialistų rekomendacijas ir kitą pagalbą.
„Be Konvencijos, turime didesnę riziką ir grėsmę, kad galimai bus žengiama atgal, gali būti susilpninami mechanizmai, kurie jau egzistuoja dabar. Tam tikra tarptautinė priežiūra suteiktų tam tikrą saugiklį nuo šių procesų“, – teigė specialistė.
Pagalbos nepakanka
Jurgita Cinskienė, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė, diskusijoje pastebėjo, kad vien statistika rodo, kad nei apsaugos, nei pagalbos smurtą patyrusiems asmenims tikrai nėra pakankamai.
Statistikos departamento duomenimis, 2020 metais policija sulaukė 58,5 tūkst. pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, t. y. po vieną pranešimą kas 10 minučių.
„Iš tiesų šie skaičiai yra įspūdingi ir rodo, kad smurto mastas yra didelis ir ši problema neabejotinai yra aktuali.
Tik dėl daugiau negu 7 tūkst. atvejų buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje. Kitaip tariant, tik 1 iš 8 atvejų, kas tikrai nėra daug“, – pastebėjo ji.
Specialistės teigimu, tai reiškia, jog tik vienas iš 8 žmonių apskritai sulaukia pagalbos.
Ar tikrai 7 iš 8 žmonių neturėjo teisės gauti apsaugos ir pagalbos?
„Ar tikrai 7 iš 8 žmonių neturėjo teisės gauti apsaugos ir pagalbos? Nes jie skambino į bendrosios pagalbos centrą, jie informavo apie patiriamą smurtą artimoje aplinkoje ir jie tikėjosi sulaukti apsaugos ir pagalbos, kurią valstybė yra įsipareigojusi užtikrinti kiekvienam smurtą patyrusiam asmeniui“, – retoriškai klausė ji.
Pasak J.Cinskienės, tiesa yra tokia, kad faktiškai šią dieną pajėgiama identifikuoti tik fizinį smurtą, tačiau psichologinis, ekonominis, seksualinis smurtas, taip pat nepriežiūra, siejama ne tik su mažamečiais vaikais, bet ir neįgaliaisiais bei senoliais, lieka nepastebėti. O žmonės, patiriantys šį smurtą, nėra apsaugoti.
„Nei apsaugos, nei pagalbos šiandien mes pakankamai neturime“, – pabrėžė J.Cinskienė.
Jos teigimu, reikalinga atkreipti dėmesį, kad žmogus gali priimti pagalbą tik tuo atveju, jeigu jis jaučiasi saugus.
Nei apsaugos, nei pagalbos šiandien mes pakankamai neturime.
„Jeigu žmogus nesijaučia saugus, jeigu šalia jo vis dar yra smurtaujantis žmogus, kuris jį persekioja, tai apie kokią pagalbą mes galime kalbėti? <...> Jeigu negalime užtikrinti apsaugos, su pagalba mes stipriai stojame“, – teigė specialistė.
Apie tai, kad Lietuvos įstatymai nepakankamai apsaugo nuo persekiojimo, daugiau skaitykite – čia.
Spragų sistemoje apstu
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė pažymėjo, kad būtent tokios apsaugos daugelis ir nesulaukia, nepaisant to, kad turime apsaugos nuo smurto aplinkoje įstatymą, numatantį tam tikrą apsaugą smurtą patyrusiems asmenims.
Be to, Lietuvoje Baudžiamasis kodeksas taip pat dalinai apsaugo nuo smurto artimoje aplinkoje, tačiau – nepakankamai.
Ji aiškino, kad beveik visos Lietuvoje egzistuojančios apsaugos įsijungia tada, kai yra pradedamas ikiteisminis tyrimas arba tais atvejais, kai pakanka duomenų nustatyti, kad smurto aktas galimai įvyko.
Tokiu atveju įmanoma skirti tam tikras apsaugos priemones, pavyzdžiui, įpareigojimą smurtautojui nesiartinti prie aukos arba laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos. Tačiau, pasak B.Sabatauskaitės, tai daroma nepakankamai greitai.
„Vėlgi, jos gali būti skiriamos per 24 valandas, tačiau tie, kas dirba su nukentėjusiais artimoje aplinkoje, mato, kad tos 24 valandos kai kuriais atvejais yra itin svarbios, siekiant apsaugoti žmogaus gyvybę, kad asmuo nieko neveikiamas ar neveikiama galėtų vėliau duoti parodymus, nebūtų įbauginta“, – pažymėjo žmogaus teisių centro vadovė.
Jos teigimu, būtent Stambulo konvencija numato skubų draudžiamą nurodymą, Lietuvoje vadinamą apsaugos orderiu, kuris turėtų įsigalioti netrukus nuo to, kai yra atvykstama į įvykio vietą ir yra numatoma rizika, kad asmuo gali nukentėti dar kartą.
„Tokį orderį numato Konvencija. Mes tokio orderio iki šiol neturime“, – akcentavo ji.
Taip pat papildė, kad diskusijos vyksta nuo 2013-ųjų, kai Stambulo konvencija buvo pasirašyta, tačiau reikalingi įstatymai nėra pasiekę Seimo.
Pasak jos, Konvencija taip pat kalba apie galimybę nukentėjusiems nuo smurto kreiptis pagalbos bet kuriuo metu, siekiant apsisaugoti nuo smurtautojo persekiojimo civiline tvarka ar kreipiantis į policiją.
„Tokių nurodymų mes taip pat neturime – nurodančių galimybės apriboti (bendravimą su auka – 15min)“, – teigė B.Sabatauskaitė.
Jos teigimu, labai svarbu apsaugoti nukentėjusius asmenis nuo baugiminimo.
Neretai bauginimas vyksta pasitelkiant vaikus ir Vaiko teisių tarnybą, kuri turi užtikrinti, kad vaikas galėtų matytis ir su tėčiu, ir su mama, tačiau tais atvejais, jeigu tėvas smurtavo, jis pasitelkia vaikų lankymo galimybę ir toliau atvyksta į namus, kuriuose vyko smurtas prieš moterį. Vaikai pasitelkiami manipuliacijai.
„Atsiranda pilkoji terpė, kuriai apsaugos mes vis dar neužtikriname, nes nėra suderinamumo tarp teisės aktų ir lyginant Konvencijos nuostatas su nacionaline teise, reikėtų peržiūrėti, kur atsiranda tos spragos.
Yra ir kitas aspektas, turbūt reikėtų mokymų ir suvokimo didesnio bendradarbiaujant tarp institucijų. Tai turbūt yra kitas Konvencijos aspektas – apie bendradarbiavimo užtikrinimą tarp skirtingų veikiančių institucijų“, – Konvencijos ratifikavimo reikalingumą pagrindė ji.
Nužudymų skaičius artimoje aplinkoje – didėja
Rugilė Butkevičiūtė, Moterų informacijos centro projektų vadovė, teisininkė, atsakydama tiems, kurie sako esą šalies nacionaliniai įstatymai pakankamai apsaugo nuo smurto artimoje aplinkoje, teigė, kad pagal žuvusiųjų skaičių nuo smurto artimoje aplinkoje vis dar pirmaujame Europos Sąjungoje.
2020-aisiais artimoje aplinkoje žuvo 29 moterys, o tai yra 7-iomis daugiau nei metais anksčiau. Ir šis skaičius vis kyla.
„Jeigu jūs paklaustumėte išprievartautos moters, ar tai būtų artimoje aplinkoje, ar už jos ribų, kur jai kreiptis norint gauti kvalifikuotą specializuotą pagalbą, tai nėra kur“, – pažymėjo ji. Nes specializuotos pagalbos centrai veikia tuomet, kai įvykis yra įvykęs artimoje aplinkoje, jeigu už jos – pagalbos nėra.
Ji papildė, kad Konvencija yra sistema, kuri padėtų užpildyti turimas spragas.
„Mes galime arba bandyti patys laviruoti, žiūrėti, kokio įstatymo reikia, kokios normos, kaip reikia pakeisti, nematydami visos sistemos. <...> Konvencija siūlo sistemą – sisteminį požiūrį smurtui prieš moteris. <...> Kai mes girdime, kad viską Lietuvoje turime, tai statistika, gryni faktai, labai skaudūs nužudymai, mums rodo, kad nepakanka to, ką mes turime dabar. Kažkur mes klystame“, – teigė R.Butkevičiūtė.
Tai statistika, gryni faktai, labai skaudūs nužudymai mums rodo, kad nepakanka to, ką mes turime dabar. Kažkur mes klystame.
Svarbu neklijuoti etikečių
Stambulo konvencijos svarstymai, nuomonių išsakymai parodė, kaip nemokame diskutuoti, bet mokame įžeidinėti, klijuoti etiketes, ir tai yra psichologinio smurto apraiškos, mano Dalia Puidokienė, Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos valdybos narė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro direktorė.
„Ir jeigu mes turime jau dešimtmetį apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, kurio atsiradimas tikrai aiškiai parodė, kaip padeda keisti mūsų visų sąmonę, tai Stambulo konvencijos atsiradimas būtų dar vienas instrumentas, kuris padėtų mums visiems keistis, būti labiau priimančiais kitus, kitą, su kitokiu patyrimu, kitokius įsitikinimu“, – kalbėjo D.Puidokienė.
Jos teigimu, žmogui reikalinga visų pirma užtikrinti saugią aplinką, kad jis galėtų keistis bei jį priimti tokį, koks jis yra, be išankstinių etikečių, įvardijimu „mažuma“.
Tik tokiu atveju, jos nuomone, žmogus gali atsiverti ir išeiti iš kančios, keisti savo gyvenimą.
„Dažnai mes žinome, kad žmogus, patyręs prievartą, yra linkęs kaltinti ir save, kad galbūt ne taip pasakiau, padariau. O jeigu ir iš šalies tų kaltinimų pasipila, <...> tai tik dar labiau didina savęs ir taip egzistuojantį kaltinimą“, – sakė ji.
B.Sabatauskaitė papildė, kad gebėjimas padėti išlaikant orumą ir pagarbą žmogui yra itin reikšmingas.
Pasak jos, į pagalbą įsitraukti gali labai daug institucijų, kurios neretai dar klysta, negeba susilaikyti nuo teisuoliškumo, žeidžiančių komentarų. O būtent apie tai ir kalba Konvencija.
J.Cinskienė teigė, kad šioje vietoje reikalingi organizacijų koordinuoti veiksmai ir smurto artimoje aplinkoje prevencija.
„Visus šiuo dalykus apima mūsų ne kartą minėta Konvencija. Ką labai svarbu paminėti apie smurto prevenciją – ji pas mus vyksta 16 dienų, kada mes minime tarptautinę socialinę kompaniją prieš moteris ir mergaites.
Tačiau šis dalykas turėtų būti vykdomas sistemingai ir mes turėtume kalbėti, kad prevencija turėtų vykti 7 dienas per savaitę, <...> jei norime pasiekti rezultatų“, – teigė ji.
Čia mums labai pagelbėtų Stambulo konvencija.
Pasak jos, tai turi būti susiję su visomis žmonių grupėmis, nuo pačių jauniausių iki senjorų. Bet svarbiausia, pažymėjo specialistė, prevenciją svarbu atlikti sistemingai.
„Čia mums labai pagelbėtų Stambulo konvencija“, – teigė ji.
Baimės dėl Konvencijos – nepagrįstos
Stambulo Konvencijos klausimui vėl iškilus į viešumą, diskusijos dalyvės pasigenda racionalumo ir argumentavimo.
Pasirodė teigiančių, kad reiks keisti švietimo sistemą, buvo pasklidusi net ir tokia klaidinga žinia, neva bus draudžiama per užgavėnes deginti „Morę“.
B.Sabatauskaitė pabrėžė, kad apie šiuos dalykus Konvencijoje niekas nekalba.
„Konvencija nėra tiesiogiai taikomas aktas, ji viso labo skatina ir sako, kad valstybės narės turi imtis priemonių keisti lyčių nuostatas, kuriomis teisinamas smurtas, kurios pateisina egzistavimą tų nuostatų, kurios iš esmės mus, tiek berniukus, tiek mergaites, apriboja renkantis profesiją, kurios apriboja ir tiems patiems vyrams ieškoti pagalbos, nes mes jiems nuo mažens kartojame, kad jie ir verkti negali, ir turi būti stiprūs, ir patys susitvarkyti“, – kalbėjo ji.
Be to, pabrėžė, kad jokiu būdu ne visi vyrai yra smurtautojai, tačiau vyrai jais dažniau tampa būtent dėl ilgą laiką galiojančių susiklosčiusių nelygiaverčių santykių tarp vyrų ir moterų.
Kitas visuomenę įaudrinęs klausimas dėl Konvencijos buvo ir tebėra socialinės lyties sąvoka.
E.Leonaitė diskusijos metu aiškino, kad Konvencijoje šis terminas yra vartojamas kaip pakaitalas lyties sąvokai.
„Yra laikoma, kad greta biologinės lyties, genetikos faktorių, taip pat egzistuoja ir socialiai suiformavę vaidmenys, elgsena, veikla, bruožai, kurie tam tikroje visuomenėje yra laikomi tinkamais, prideramais būtent atitinkamai moterims, vyrams.
Kitaip tariant, lytis socialiniu aspektu yra tam tikra socialinė ir kultūrinė vyriškumo ir moteriškumo prasmė“, – paaiškino ji.
Nėra įpareigojimo jokių būdu, kaip kartais sakoma, kad gal reikėtų keisti Konstituciją.
Jos teigimu, tai tik reiškia, kad mūsų turima lyties sąvoka apima ne tik biologinę realybę, bet ir socialinę prasmę. Todėl, šiuo požiūriu, kažkokių pokyčių neįvyktų.
Be to, pastebėjo specialistė, tarptautinėje teisėje, kuria vadovaujamės ir mes Lietuvoje, sąvoka „gender“ jau seniai yra vartojama.
„Nėra įpareigojimo jokių būdu, kaip kartais sakoma, kad gal reikėtų keisti Konstituciją ir ten naujai apibrėžti lytį ar panašiai, tikrai to nėra“, – patikino E.Leonaitė.
