Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas Martynas Gedminas anksčiau yra 15min teigęs, kad 2017 metais visų sveikatos specialistų konferencijoms ir kursams iš biudžeto buvo skirta 80 tūkst. eurų.
Turint omenyje, kad Lietuvoje yra 12 tūkst. gydytojų ir 22 tūkst. slaugytojų, vieno mediko tobulinimuisi valstybė per metus yra pasirengusi skirti 3 eurus.
Lietuvoje tobulinimosi kursus organizuoja Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) ir Vilniaus universitetai. LSMU Podiplominių studijų centras kasmet leidžia leidinį, kuriame nurodoma, kokie kursai planuojami: dalis jų mokami, dalis – ne.
Vieno rajono ligoninėje chirurgu dirbantis Tomas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinoma – aut.) 15min pasakojo, kad rasti gerus nemokamus kursus prilygsta stebuklui.
Lietuvoje yra 12 tūkst. gydytojų ir 22 tūkst. slaugytojų, tad vieno mediko tobulinimuisi valstybė per metus yra pasirengusi skirti 3 eurus.
Pavyzdžiui, Kaune vykstančių kursų kaina prasideda nuo 179 eurų, jų kaina yra kompensuojama iš dalies.
„Trejus metus bandžiau patekti į kursus, nė karto negavau nei teigiamo, nei neigiamo atsakymo“, – pasakojo jis.
Tomo teigimu, jis su kolegomis ne kartą svarstė, kodėl rajonų gydytojams sunku patekti į šiuos kursus: „Šie centrai yra prie Kauno ir Santaros klinikų, todėl greičiausiai jie patys išsidalija skiriamas lėšas ir pakelia savo medikų kvalifikaciją, o tiems, kurie dirba kituose miestuose, nieko nelieka.“
LSMU beveik per savaitę taip ir neatsakė į 15min klausimus apie medikų mokymus, tam skiriamas lėšas ir rengiamus kursus.
Miestuose tobulėti lengviau
Jaunas medikas tikino, kad dabar diskusijos be reikalo sukasi tik apie medikų algas. Jo teigimu, medikai ne šiaip sau nesirenka darbo regionuose.
„Pabaigęs mokslus iškart išvykau dirbti į regioną, bet išvykstant didžiausia baimė man buvo degraduoti. Baigęs universitetą esi to paties lygio kaip kolegos, kurie liko dirbti universitetinėje ligoninėje. O kas nutinka po penkerių metų? Aš taip ir lieku to paties lygio, o kolegos – jau gerokai aukštesnės kvalifikacijos“, – pasakojo jis.
Tomas teigė, kad darbinantis ligoninėje jam ne tiek buvo įdomi alga, kiek ligoninės pasirengimas investuoti į kvalifikacijos kėlimą. Buvo sutarta, kad kartą per metus Tomas vyks į kursus, kurių 25–50 proc. kainos apmokės ligoninė.
Tačiau vadovas pasikeitė, o naujasis senojo įsipareigojimų neperėmė.
„Tavo kvalifikacija yra tavo paties reikalas“, – liūdnai atsiduso pašnekovas.
Nors Darbo kodeksas numato, kad stažuočių metu darbuotojui turi būti mokamas vidutinis atlyginimas, dienpinigiai, medikai, anot Tomo, Lietuvoje apie tai net nesvajoja.
O blogiausia, anot pašnekovo, kad šie dalykai dažniausiai priklauso tik nuo to, kaip medikas sutaria su gydymo įstaigos administracija, kuri gali savo gydytoją išleisti mokytis, gali neišleisti.
Jam teko pačiam stebėti atvejį, kai niekur tobulintis neišleidžiamas medikas net rašė skundus, prašydamas, kad administracija jį išleistų tobulinti žinias. Galiausiai buvo sutarta, kad jis vieną kartą per penkerius metus, likus metams iki licencijos pratęsimo, vyks į kursus.
Kitas gydytojas tam, kad galėtų daryti pilvo echoskopiją, ne tik pats už kursus susimokėjo daugiau kaip 4 tūkst. tuometinių litų – jam teko imti nemokamas atostogas, nes visas jau buvo išnaudojęs.
„Jis negavo vidutinio atlyginimo, negavo atostoginių ir pats susimokėjo už kursus“, – pasakojo Tomas.
Pačiam Tomui pastaruoju metu teko dalyvauti dviejų dienų kursuose užsienyje, tam iš savo kišenės medikas sumokėjo 1,2 tūkst. eurų.
Lietuviai ranką miklina operuodami pacientus
Pagal sveikatos ministro įsakymą, per penkerius metus medikai turi tobulintis 120 valandų. Dalį valandų gydytojai „surenka“ dalyvaudami konferencijose, kurios, jei yra mokamos, kainuoja visai nedaug.
Skandinavijos šalių gydytojai siunčiami tobulintis kartą per pusmetį ir mokosi operuodami kiaules, o Lietuvos gydytojai ranką miklina ant savo pacientų.
Pavyzdžiui, dalyvavimas tarptautinėje konferencijoje atsieina 30–40 eurų. Kitos tobulinimosi valandos turi būti praleistos kursuose, kai ne tik išklausai informaciją, bet ir pats mokaisi fiziškai.
„Jei mes norime pradėti daryti naują operaciją ligoninėje, mes nepradėsime mokytis ant žmogaus, tada reikia ieškoti, kas rengia tokius kursus. Paprastai vienų neužtenka – visose chirurginėse procedūrose yra vadinamoji mokymosi kreivė, reikia atlikti tam tikrą procedūrų skaičių, kad galėtum operaciją daryti savarankiškai“, – pasakojo jis.
Tokiais atvejais dažniausiai vykstama į Austriją, Prancūziją, Ispaniją, kur chirurgines operacijas mokomasi daryti ant specialiai tam auginamų kiaulių.
Pasak pašnekovo, jei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių gydytojai siunčiami tobulintis kartą per pusmetį ir mokosi operuodami kiaules, Lietuvos gydytojai ranką miklina ant savo pacientų.
„Lietuvoje yra labai įdomi kultūra, kad, įvykus kokiai nors komplikacijai, tave užmėto akmenimis – rašo skundus, tu į teismus vaikštai. O Skandinavijoje yra kitaip: jei padarei klaidą, jie žiūri, ar tai sisteminė klaida, ar žmogiškas faktorius. Jie siunčia tobulintis, kad išmoktum ir nebedarytum tų klaidų“, – sakė jis.
Farmacininkų parama – per gydymo įstaigose sukurtus fondus
Pinigų kursams medikai gali gauti dar iš kelių šaltinių: Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS), kuri paprastai apmoka dalį reikiamos sumos, arba paramos gali prašyti farmacininkų.
Šie verslininkai sudaro sąlygas dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kurias remia farmacijos bendrovės. Ne paslaptis, kad jose medikai prisiklauso ir nemažai reklamos.
Kitas būdas gauti pinigų kursams, anot Tomo, skambinti farmacininkams tiesiogiai ir prašyti pinigų.
„Paskambini vienam, kitam, trečiam ir šis, pavyzdžiui, duoda tik dalį reikiamos sumos“, – teigė pašnekovas.
Kadangi farmacijos bendrovė negali tiesiogiai duoti pinigų gydytojui, gydymo įstaigose yra sukurti fondai, į kuriuos farmacininkai gali pervesti paramą: „Jie perveda į tą sąskaitą, tada tu rašai prašymą, kad tau padengtų iš to fondo konferenciją. Dažniausiai tiesiog susitari, kad tau pervestų, kad nebūtų tiesioginio pinigų perdavimo.“
Vaistų gamintojų paramą nori rinkti centralizuotai
15min anksčiau apie medikų kvalifikacijos kėlimo problemas paklaustas sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigė, kad nemaži ištekliai yra skirti universitetų podiplominių studijų centrams, kurie užsiima šiuo klausimu, nes kvalifikacija yra keliama pas aukščiausio lygio specialistus, kurie gali gydytojams perduoti žinias.
„Manau, kad yra labai ydinga, kai gamintojai tiesiogiai kam nors pinigus skiria – ar ligoninei, ar medikams, ar paremia keliones, nes net jei tai nelemia sprendimų, vis tiek sukuria dvejonę, ar tai nesusiję su pagalba važiuojant kelti kvalifikaciją“, – įsitikinęs ministras.
Jo teigimu, svarstoma galimybė prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sukurti fondą, kuri priimtų farmacininkų medikams teikiamą paramą, o ją skirstytų universitetų podiplominių studijų centrai. Jie ir spręstų, ar medikas važiuoja į tinkamus kursus ar konferenciją, kaip dažnai važiuoja.
Tačiau chirurgą Tomą tokia idėja išgąsdino.
Jo teigimu, tokiu atveju atsiras grėsmė, kad šie pinigai bus padalinti Kauno ir Vilniaus medikams, o regionų gydytojai ir vėl liks be nieko.
