– Paaiškėjus būsimos vyriausybės sudėčiai, pasigirdo vertinimų, kad jūsų partijos premjeras Saulius Skvernelis nebuvo savarankiškas, formuodamas ministrų kabinetą, kad akivaizdžiai matyti ir prezidentės Dalios Grybauskaitės įtaka.
– Netiesa. Jeigu taip būtų buvę, viskas būtų klostęsi kitaip nuo pat pradžių. Juk ne vienas politologas kalbėjo, kad prezidentė turėjo kištis formuojant valdančiąją daugumą. Tačiau, kaip visi vėliau pamatė, taip nebuvo.
Dabar naujojo Seimo, vyriausybės ir prezidentūros santykiai – tokie korektiški, kokių niekas negalėjo tikėtis. Kad bus tokie santykiai, deklaravome dar prieš rinkimus. Ir ateityje stengsimės, kad visos trys valstybės valdymo institucijos dirbtų ranka rankon. Neabejoju, kad to sieks ir šalies vadovė. Tai ji pabrėžė ir savo kalboje Seime, pasakydama, kad prisiima atsakomybę už tai, kokia bus vyriausybė. Bet to nereikėtų suprasti, kad prezidentė bandys daryti įtaką vyriausybei. Tai reiškia, kad jai priimtini mūsų tikslai suformuoti vilties vyriausybę.
– Tačiau kaip vertinti tai, kad kandidatas į krašto apsaugos ministro postą Raimundas Karoblis yra laikomas prezidentės aplinkos žmogumi, o finansų ministro portfelis pasiūlytas Lietuvos banko, kur dirba ne vienas buvęs šalies vadovės rinkimų štabo narys, pareigūnui Viliui Šapokai? Vieša paslaptis, kad ir buvusį energetikos ministrą Roką Masiulį į šias pareigas buvo pasiūliusi D.Grybauskaitė. Jos pageidavimu antrai kadencijai paliekamas ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Seimo kuluaruose kalbama, kad būsimą švietimo ministrę Jurgitą Petrauskienę surado prezidentūra. Kaip tai vertinate?
– Mums pirmiausia buvo svarbi šių žmonių kompetencija ir manome, kad jie savo pareigas atliks deramai.
Ieškodami kandidato į krašto apsaugos ministro postą, sakėme, kad jis turėtų būti priimtinas ir prezidentei. Tačiau mums nebuvo pasakyta, kas privalo užimti vienos ar kitos ministerijos vadovo postą. Į krašto apsaugos ministro postą buvo ne vienas kandidatas ir visi jie buvo aptariami su prezidente, kad ateityje nebūtų tokių situacijų, kokia buvo susidariusi, ministro poste esant Juozui Olekui.
– S.Skvernelio ministrų kabinetui neabejotinai teks spręsti ne vieną opią socialinę problemą. Buvęs jūsų partijos kandidatas į finansų ministro postą Stasys Jakeliūnas, vadovaujantis Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, per rinkimų kampaniją tvirtino, kad kitais metais pensijos bus didinamos 40 eurų. Ar jau aišku, iš kokių lėšų tai bus daroma?
– Dabar ieškome sprendimų, kad galėtume įvykdyti šiuos savo pažadus. Kai kurie naujo socialinio modelio įstatymai mažina valstybės pajamas. Todėl galbūt juos reikės keisti. Teks peržiūrėti ir Seimą pasiekusį kitų metų biudžetą. Tam, kad kitais metais pensijos padidėtų 40 eurų, reikėtų apie 300 mln. eurų. Tai – nemenki pinigai, bet juos privalėsime surasti.
– Nebus naikinamas antros pakopos kaupiamasis fondas?
– Tikrai nėra planų jo nusavinti. Tačiau po kelerių metų lėšų tame fonde gali ir nebedaugėti, todėl būtų gerai išvengti, kad jam nereikėtų panaudoti valstybės pinigų. Fondo valdytojai šiuo metu niekuo už jame esančias lėšas neatsako. Kyla klausimas, ar taip gali būti?
Galiu patikinti, kad staigių sprendimų dėl šio fondo nebus, viską apsvarstysime.
– Ar pavyks išvengti valstybės skolinimosi?
– Nemanau, kad šiuo keliu būtų einama. Tikiuosi, kad lėšos, kuriomis bus pakeltos pensijos, bus naudojamos vidiniam vartojimui ir didins valstybės pajamas.
– O kaip su mokesčiais, ar jie nedidės?
– Pirmiausia reikėtų visus mokesčius surinkti. Jei taip būtų, kur kas daugiau sau galėtume leisti.
Taip pat manau, kad būtina peržiūrėti viešuosius pirkimus. Kad jie nėra skaidrūs, liudija ir moksleiviams skirtų pratybų sąsiuvinių kainos, apie kurias šią savaitę diskutavome Seimo Kultūros komitete.
Man galvoje netelpa, kodėl jos tokios didelės. Pats esu leidęs vaikiškas knygas ir puikiai žinau, kokia yra geros vaikiškos knygos savikaina. Du eurus kainuojanti knyga tikrai būtų ir didelė, ir graži, ir kokybiška. Kai man pasako, kad vaikiškų knygų kainos – daug didesnės, atsakau, kad kažkas kažkurioje leidybos grandyje uždirbinėja šimtais procentų. Ne kitaip.
– Kokių vis dėlto sprendimų bus imamasi dėl alkoholio prieinamumo? Ar nenuogąstaujate, kad gamintojai gali sukelti nemenką triukšmą?
– Dėl galimo vartojimo sumažėjimo jie galėtų priešintis, tačiau nėra jokio skirtumo, kokios bus alkoholiu prekiaujančios parduotuvės – privačios ar valstybinės. Parduotuvių skaičius turėtų būti sumažintas, atsižvelgiant į tai, kiek šiuo metu Lietuvoje gyventojų, visai nepriklausomai nuo to, ar bus įvestas alkoholio valstybinis monopolis, ar – ne.
– Greičiausiai alkoholio vartojimo ribojimas paskatins jo nelegalią prekybą ir kontrabandą.
– Taip, tai gali atsitikti. Tačiau esu tikras, kad padidinę policininkų algas bent jau iki Estijos policininkų atlyginimų dydžio (1000 eurų ir daugiau), tą problemą labai greitai pažabosime.
– O gal vis dėlto alkoholizmo problemą reikėtų pradėti spręsti, pirmiausia stiprinant švietimą ir tik po to imtis draudimų?
– Taip. Bet vaikams be švietimo reikia ir sektino pavyzdžio. Naisiuose nėra nė vieno rūkančio vaiko, nes vaikai mato, kad per šventes kaime niekas nerūko ir negeria, kad tie, kas jiems aiškina apie alkoholio ir rūkymo žalą, taip pat neturi šių žalingų įpročių. Visame Šiaulių rajone švenčių ir kultūros renginių metu alkoholio vartojimas irgi draudžiamas ir tai, ar ateina kas nors išgėręs, stebi jaunieji policijos rėmėjai.
Teks ieškoti sprendimų, kaip išblaivinti sporto arenas ir kaip padėti sportui išvengti priklausomybės nuo alkoholio gamintojų reklamos.
Sieksime, kad ir didžiuosiuose miestuose kultūros bei sporto renginių metu alkoholis nebūtų pardavinėjamas.
Teks ieškoti sprendimų, kaip išblaivinti sporto arenas ir kaip padėti sportui išvengti priklausomybės nuo alkoholio gamintojų reklamos. Džiaugiuosi, kad Kėdainių sporto areną jau išblaivinome. Ji atrodo visiškai kitaip.
Kalbėdami, kad alkoholio galėtų įsigyti tik 20 metų sulaukę jaunuoliai, šią nuostatą irgi taikome vaikams, nes šiuo metu dar mokykloje besimokantys aštuoniolikmečiai gali įsigyti alkoholio. Alkoholio reklamos uždraudimas irgi svarbus vaikams, bet ne suaugusiems.
– Kokių naujovių imsis jūsų vadovaujamas Seimo Kultūros komitetas?
– Tikiuosi, kad kitais metais pavyks įgyvendinti idėją, kad visi šalies muziejai pensininkams ir moksleiviams būtų nemokami. Kur kas prasmingiau moksleivius iš kitų miestų būtų atvežti ne į Vilniaus prekybos centrus, o į muziejus.
Inicijuosime, kad kiekviename vaikų darželyje atsirastų nedidelės bibliotekėlės. Tai – tikrai elementarus, didelių sąnaudų nereikalaujantis dalykas. Vaikai galėtų parsinešti knygų į namus ir taip formuotųsi suvokimas, kas yra biblioteka.
Per rinkimų kampaniją kalbėjau, kad būtina pasiekti, jog kiekvienas Lietuvos moksleivis per mokslo metus pamatytų bent vieną teatro spektaklį. Manau, kad, jeigu būtų atliktos apklausos, paaiškėtų, kad 70–80 proc. provincijos vaikų iki aštuoniolikos metų apskritai nė karto nėra buvę jokiame teatre. Būtų gražu, jei visi teatrai vieną dieną per savaitę vaikams vaidintų nemokamai.
Komitete jau kalbėjome ir apie programą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui, kurį minėsime 2018 m. Buvau informuotas, kad situacija prasta. Dabar ekspromtu galėčiau pasakyti, ką, turint gerų norų, šios sukakties proga būtų galima padaryti – pavyzdžiui, visiems Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikams padovanoti tautinius drabužius.
– Kiek tokia idėja kainuotų?
– Iš valstybės nereikėtų nė vieno euro. Pinigus surinksime iš verslininkų, kurie norėtų paaukoti šiai idėjai. Visada svarbiausia – turėti idėją. Jei jos nėra, tai niekas ir nieko neaukos. Šaudymui į orą tikrai niekas neskirs pinigų.
– Vis dar netyla aštrios diskusijos po jūsų partijos atstovės, Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovės Agnės Širinskienės paviešintų disertacijos ištraukų apie tai, kad nereikėtų naudoti prezervatyvų arba kad lytiškai plintančios ligos – Dievo bausmė. Kaip jums atrodo, ar tokia pozicija neprasilenkia su mūsų gyvenimo realybe?
– A.Širinskienė dalyvavo rengiant mūsų partijos programą. Joje tikrai nėra nieko, kas prasilenktų su gyvenimo realybe. Anksčiau Agnė buvo Seimo Sveikatos reikalų komiteto ekspertė. Jos kompetencija – neabejotina.
Diskusijos visuomenėje kilo dėl ištraukų iš jos teologijos daktaro disertacijos, kuriose neišvengiamai turėjo būti remiamasi Bažnyčios pozicija. Juk lygiai taip pat sovietmečiu mokslininkai savo disertacijose cituodavo Komunistų partijos veikėjų kalbas.
Kita vertus, Agnės disertacija parašyta prieš dešimt metų. Per tą laiką smarkiai pasikeitė Bažnyčios požiūris į daugelį mūsų gyvenimo problemų. Jei ji būtų rašiusi disertaciją dabar, tai būtų pasirėmus šių dienų Bažnyčios doktrinomis.
Be to, Agnės teologijos daktaro disertacija neturi nieko bendro su sveikatos apsaugos problemomis.
– Europos Komisijos narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis buvo užsimojęs pažaboti medikų uždarbiavimą keliose privačiose medicinos įstaigose šalia pagrindinio darbo valstybinėse medicinos įstaigose. Ką jūs apie tai galvojate?
– Pirmiausia privalome užtikrinti, kad medikai savo pagrindiniame darbe gautų orų atlyginimą ir jiems nereikėtų blaškytis po kelias darbovietes. Jeigu gydytojus dabar priversime dirbti tik viename darbe, jie visi iš Lietuvos išvažiuos, nes iš savo algų valstybinėse medicinos įstaigose tiesiog nepragyventų.
Mane pasiekianti informacija rodo, kad, sustiprinę pirminę sveikatos priežiūros grandį, sumažintume ligoninių darbo krūvius ir iš joms skiriamų pinigų galėtume pakelti algas visiems medikams.
Ligoninės šiuo metu apkrautos darbu dar ir dėl to, kad Lietuvoje beveik nėra ligų profilaktikos ir ankstyvosios diagnostikos.
Ligoninės šiuo metu apkrautos darbu dar ir dėl to, kad Lietuvoje beveik nėra ligų profilaktikos ir ankstyvosios diagnostikos.
Tuo įsitikinau ir pats, kai inicijavau mobiliosios kraujo laboratorijos keliones po Lietuvą. Per puspenktų metų, vien tik diagnozavus prostatos vėžį ankstyvojoje stadijoje, buvo išgelbėta šimtai vyrų gyvybių.
Nemokamai provincijoje buvo ištirtas daugiau nei 40 tūkst. žmonių kraujas. Kiek buvo sutaupyta pinigų, skiriamų sveikatos apsaugai? Diagnozuoti prostatos vėžį mūsų mobiliojoje laboratorijoje man kainuodavo 500 litų (144 eurai), o kiek tokio vyro gydymas būtų kainavęs ligoninėje, jei vėžys jau būtų buvęs 3 ar 4 stadijos? Neabejotinai keleriopai daugiau.
Manau, kad ne Karbauskis taip turėtų valstybės pinigus taupyti, o ji pati.
– O jūs pats dažnai tikrinatės sveikatą?
– Kraują tikrinuosi nuolatos nuo 26 metų, nes kraujo tyrimai labai iškalbingi.
– Stebint pastarųjų mėnesių jūsų veiklą, atrodo, kad jūs tik ir bėgiojate iš vieno posėdžio į kitą, nuo vieno interviu prie kito. Kada pailsite? Ar pakanka laiko išsimiegoti?
– Yra žmonių, kurie nuo per didelio darbo krūvio neužmiega, o aš puikiausiai užmiegu ir išsimiegu. Prieš miegą, žinoma, paskaitau kokią nors istorinę arba memuarų knygą apie žinomas asmenybes, pasižiūriu per televiziją tai, ką man reikia pasižiūrėti.
– Vengiate kalbėti apie savo šeimą. Bet gal galėtumėt paatvirauti, ką studijuoja jūsų sūnūs?
– Vyresnysis sūnus studijuoja ekonomiką, o jaunesnysis – istorijos ir politikos mokslus. Abu mokosi užsienyje.
– Kaip juos parviliosite į Lietuvą?
– Nereikės jų vilioti sugrįžti į Lietuvą. Manau, kad dėl to nekils problemų nei man, nei jiems. Mano vyresnis sūnus – jau seniai pilnametis. Turi merginą iš Kuršėnų. Manau, kad kitais metais jie susituoks. Todėl jis – Lietuvoje, nors ir studijuoja užsienyje.
Jaunesniajam sūnui šiuo metu dar tik aštuoniolika metų. Visi sprendimai dėl jo ateities dar priešakyje.
– Kaip sūnūs vertina jūsų politinę veiklą? Ar jūs esate jiems sektinas pavyzdys?
– Jie gi seniai žino, kad aš esu politikas. Nei sūnūs, nei kas kitas nėra bandę manęs atkalbinėti nei nuo darbo politikoje, nei nuo kitų darbų ar veiklų, nes ir aš, ir mano vaikai esame žemaičiai. Suprantame, kas ir kodėl mums patinka, kokios mūsų vertybės ir ką turime padaryti. Bet žemaičiai – labai uždari žmonės.
– Bet ko gi jūs ėjote į tas politikos galeras, kai esate susikūręs verslą, gerovę ir galėtumėte sau leisti, ko tik širdis geidžia?
– Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, o dėl ko aš šiame pasaulyje gyvenu. Kai pirmą kartą buvau Seime, po aštuonerių darbo metų sakiau, kad daugiau niekada nebesugrįšiu. Tikėjausi, kad Lietuvoje viskas judės į priekį ir aš galėsiu užsiimti tuo, kas man patinka.
Bet kai žmonės masiškai palieka Lietuvą ir aiškėja, kad. jeigu emigracija nebus sustabdyta, po 50 metų gali likti tik 1 mln. 700 tūkst. gyventojų, kurie gyvens tik didžiuosiuose miestuose, o kaimai išmirs, norom nenorom susimąstai, kad gyvybiškai svarbu kažką daryti.
– Tai ką gi daryti?
– Jei negalime žmonėms mokėti vakarietiškų algų, atsisakyti emigracijos juos galime paskatinti tik per kultūrą, švietimą ir kokybiškas sveikatos apsaugos paslaugas. Tai – irgi gyvenimo kokybė. Tai įrodė ir mano gimtųjų Naisių gyvenimas. Žmonės iš kaimo nevažiuoja, nes jie jaučiasi saugūs ir laimingi.
– Bet juk ne kiekvienas Lietuvos kaimas turi Ramūną Karbauskį.
Idealistas, bet niekada nekalbu apie tuos dalykus, kurių įgyvendinimu netikiu.
– Taip, tačiau būtina skirti daugiau pinigų kultūrai ir švietimui. Stengsiuosi, kad kiekvienais metais būtų skiriama daugiau lėšų kultūrai, kad būtų pasiektas Estijos kultūros finansavimo lygis (1,4 proc. nuo bendrojo vartojimo produkto).
– Pone Karbauski, jūs – idealistas ar utopistas?
– Idealistas, bet niekada nekalbu apie tuos dalykus, kurių įgyvendinimu netikiu.
– Ką darysite, jei per ketverių metų Seimo kadenciją neįgyvendinsite to, ką žadėjote rinkėjams?
– Jie mus tiesiog „nurašys“, kaip per rinkimus „nurašė“ Darbo partiją ar iš dalies ir kitas partijas.
Labai įdomūs bus savivaldybių rinkimų po dvejų metų. Jei žmonės pamatys, kad mūsų pažadai vykdomi ir gyvenimas keičiasi, mes „nušluosime“ visas savivaldybes ir laimėsime daugiau nei pusę šalies merų postų.
Kol kas mūsų partija dar nieko nepadarė, bet žmonės mumis patikėjo. Esame jų vilties Seimas. Jei pateisinsime lūkesčius, bus viskas gerai.
– Po dvejų metų vyks ir Prezidento rinkimai. Ar jūs pats sieksite šalies vadovo posto?
– Tikrai ne, bet mūsų partijos kandidatas rinkimuose neabejotinai dalyvaus.
