Karčios patirties turintis menininkas džiaugtis anksčiau laiko nebenori: 2007–aisiais konkursą vadovauti Klaipėdos muzikiniam teatrui laimėjęs R.Kaubrys po metų turėjo palikti postą, kai teismo sprendimu į pareigas grąžinta kompozitorė Audronė Žigaitytė–Nekrošienė.
– Ar sunku buvo apsispręsti vėl dalyvauti konkurse?
– Taip, iš tiesų sunku.
– Pastaraisiais metais dirbate Neringoje. Ar sunku bus vėl iškeisti ramiąją Nidą į Klaipėdą?
– Vadovavimas mokyklai, pedagogams, kaip ir kiekvienas darbas, suteikė naujos praktikos, patyrimų, išbandymų. Visada gyvenime vadovaujuosi tuo principu, kad naujovės ir netgi sunkumai duoda naujos patirties. Kai mus likimas pamėto dar labiau, kitaip imam žiūrėti į gyvenimą. Tarsi rimtesnėm akim.
– Ar miesto šurmulio nepasigendat?
– Kad klaipėda ne taip jau toli – tik kitas krantas. Čia, Neringoje, veiklos tikrai pakako, darbo labai daug ir rimto, ir įtempto. Man čia gerai ir buvo, ir yra. Ir dėl to sunku buvo apsispręsti. Man šis darbas labai patinka, čia jaučiuosi gerai. Matyt, tas pasiutęs jaunatviškumas tebėra manyje. Tačiau vedinas principo ir užsispyrimo ryžausi atsisakyti ramesnio gyvenimo ir imtis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigų.
– Kaip vertinate peripetijas šalies tea truose – užkulisinius nesutarimus Nacionalinio dramos teatro vadovo konkurse, Panevėžio J.Miltinio teatre, kai konkursą laimėjęs vadovas vos po dienos įteikė atsistatydinimo pareiškimą?
– Nelabai spėjau sekti naujienų. Tačiau vienas dalykas yra konkursas, laimėti jį. Didesnis konkursas yra pradėjus dirbti. Nieko keista, kad žmogus prieš tai nesusidūręs su tokiu darbu, patirs šoką. Kol tik įsivaizduojame, kas tai – yra viena, visai kas kita, kai pradedi dirbti. Svarbu, kad būtų kas padrąsintų. Tenka didžiulė atsakomybė už visą turtą. Grubiai galima pasakyti: „Už meną nesodina, už finansus sodina“.
Labai svarbu, kokią komandą subursi. Vienas pats vadovas nelabai ką gali padaryti. Tačiau, žinoma, būdamas vadovu jis turi gebėti įtikinti kitus, užvesti. Tik komandinis darbas gali pasiekti tikslą.
– Kaip manote apie tai, jog pastaruoju metu žiniasklaidoje daugiau analizuojamas teatrų administracijų darbas nei repertuarai?
– Manau, čia labiau žiniasklaidos problema. Šiandien žurnalistai daugiau domisi skandalais, nei gražiais, pozityviais dalykais. Labiau pasigendu tekstų apie solistus, kūrėjus, muzikantus. Kiek yra nuostabių kūrėjų – kodėl niekas apie juos neparašo?
– Prieš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą Kultūros ministrą pasiekė raštas iš teatro profesinės sąjungos, kuriame išreikštas nepasitikėjimas vis dar einančia pareigas A.Žigaityte–Nekrošiene. Ar jūs jaučiate darbuotojų palaikymą?
– Kolektyvas labai didelis. Kad visi būtų vieningi – neįmanoma to pasiekti ir tai normalu. Kad daugiau nei 200 žmonių, kiek dabar yra kolektyve, vienodai mąstytų – iš fantastikos srities. Manau, yra ir tokių, kurie nenorėjo, jog būčiau vadovu. Gal ir prieštaraus, ir bandys paprovokuoti, gal ir konfliktinių situacijų bus. Tai normalu – toks gyvenimas, kiekvienas turime teisę reikšti savo mintis.
– Pastaraisiais metais Klaipėdos kultūrinį gyvenimą galima žymėti gana tamsiomis spalvomis: ir dėl Klaipėdos dramos teatro ir dėl Muzikinio teatro, kurio pastatas tampa vis niūresnis ir niūresnis...
– Dėl pastato – manau, kad labai reikšminga visuomenės nuomonė. Valdžios pozicija kaip ir aiški – teatras tikrai reikalingas. Naujo teatro statybos neišvengiamos, arba šį pastatą reikia renovuoti, nes pirmiausia reikia užtikrinti darbuotojų saugą.
Tikiuosi, kad mes tikrai turėsime gražų teatrą, tačiau nemanau, kad taip greitai, kaip buvo žadama.
Per pastaruosius penkerius metus buvo daugiau kalbėta, nei atlikta realių žingsnių. Dabar svarbiausia, kad tie žingsniai būtų teisingi.
– Per konkursą komisijai akcentavote, kad Klaipėdos muzikinis teatras turi būti dangiafunkcis. Ką turite galvoje?
– Manau, kad turi būti užmegzti dar tampresni ryšiai su Klaipėdos kultūrinėmis įstaigomis. Dabar tarsi atsiribota. Tarsi teatras būtų kitame mieste, kitoje respublikoje. Klaipėdos muzikinis teatras turi būti Klaipėdoje. Turi būti bendradarbiavimas su meno mokyklomis, nes ten ugdoma jaunoji karta. Jie turi rasti taką į teatrą ir mėgti jį. Kodėl nesudarius sąlygų studentams čia repetuoti?
Tačiau pasisakiau ne tik apie meninę pusę. Apie finansus – taip pat. Turiu patirties, žinau, ką reiškia administruoti finansus. Tačiau mano pozicija tokia : teatras pirmiausia – ne verslumo įstaiga. Svarbiausios jo funkcijos – kutūrinės bei socialinės.
Ankstesni rubrikos DIENOS INTERVIU įrašai:
R.Kurtinaitis: „Į Kauną grįžtu kiekvieną laisvą dieną“,
R.Goldsmithas: JAV valdžios slaptumas iki šiol nepasikeitė,
Teisininkas Vytautas Nekrošius: jeigu nebus taisyklių, pagal kurias visi gyvename, nebus ir Lietuvos,
Ministras R.Šimašius: kaip atkursime pasitikėjimą teisingumu,
Andrius Bialobžeskis: mane žeidžia pigaus kontaktavimo su žiūrovais metas,
R.Čivilytė: mėtykite į mane ietis kiek norite – aš neparklumpu.
