Boriso Johnsono pranešimas apie pasitraukimą iš savo partijos vadovo pozicijų – o tai reiškia ir Jungtinės Karalystės premjero pareigų, kurias jis ketina eiti laikinai, kol bus išrinktas naujas partijos vadovas ar vadovė – sukėlė skirtingas reakcijas užsienio šalyse.
Ukrainoje ši žinia buvo sutikta su apgailestavimu ir nerimu dėl tolesnės Jungtinės Karalystės paramos Ukrainai jos kovoje su Rusija. Rusijos pareigūnai nepraleido progos pamoralizuoti neva šis sprendimas rodo, kad pastangos priešintis Rusijai yra pasmerktos žlugimui ir kad panašus likimas ištiks kitų aktyviausiai Ukrainą remiančių šalių vadovus.
Tačiau ir ukrainiečių nerimas, ir Rusijos propagandinis džiūgavimas yra nepagrįsti. B.Johnsono atsistatydinimas neturi nieko bendro su geopolitika bei Jungtinės Karalystės parama Ukrainai. Šį sprendimą lėmė vidaus politika ir B.Johnsoną dar nuo praėjusių metų lydintys skandalai, nusmukdę konservatorių partijos reitingus.
Dalykiniai nesutarimai tarp jo ir kitų partijos kolegų apsiribojo vidaus ekonominės ir socialinės politikos klausimais. Iš užsienio politikos reikalų nebent tik požiūris į susitarimo su ES dėl Šiaurės Airijos peržiūrą kėlė aštresnes politines diskusijas. O dėl paramos Ukrainai sutaria ne tik britų konservatoriai ir jų kandidatai vadovauti partijai, bet ir opozicijoje esančios partijos bei apskritai daugelis šalies gyventojų.
Bet pagrindo nerimauti dėl Europos šalių paramos Ukrainai yra. Tik jis susijęs su energetinio saugumo krize – vartotojų nepasitenkinimą įvairiose Europos šalyse keliančiomis aukštomis degalų, elektros ir maisto produktų kainomis, kurios atšalus orams gali kilti dar labiau, o tokių išteklių kaip gamtinės dujos gali pritrūkti.
Toks scenarijus tikėtinas ne tik dėl jau įvestų ar suplanuotų Vakarų sankcijų Rusijos energetinių išteklių importui, bet ir dėl Rusijos vis labiau mažinamo gamtinių dujų tiekimo Europos šalims.
