„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 11 08

Kuriamo Vilniaus muziejaus vadovė: apie šimtmetį vėluojame, bet norime pasakoti pamirštas, nežinomas, nepatogias istorijas

Dar keli mėnesiai ir Vilnius turės savo miesto muziejų. Kaip sako jo direktorė Rasa Antanavičiūtė, norima turėti ne tiek ekspozicijų salę, kiek erdvę diskusijoms, susitikimams, tyrimams. O ir jau suplanuotos parodos leis į miestą pažiūrėti kiek kitokiu žvilgsniu. Tokius muziejus turi dauguma Europos sostinių, tad Vilnius šiek tiek vėluoja – kokį šimtą metų.
Rasa Antanavičiūtė
Rasa Antanavičiūtė / Sauliaus Žiūros nuotr.

Vilniaus muziejaus patalpos Vokiečių ir Mėsinių gatvių kampe jau remontuojamos.

Pirmoji muziejaus paroda turėjo lankytojus priimti dar ne savo namuose, o Nacionalinėje dailės galerijoje. Buvo suplanuota pristatyti parodą „Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas. Neįgyvendinti Vilniaus projektai“. Tačiau COVID-19 pandemija ir karantinas pakoregavo planus, tad ši paroda nukeliama.

Vis dėlto viliamasi, kad jau sausį bus galima apsilankyti Vilniaus muziejuje Vokiečių gatvėje ir pamatyti pirmąją parodą apie pastatą, kuriame kuriasi sostinės muziejus, ir apie mėsą bei jos vartojimo kultūros kontekstą Vilniaus gyvenime. Apie būsimas ekspozicijas, pačią sostinės muziejaus koncepciją ir kodėl Vilnius iki šiol neturėjo savo muziejaus, kalbamės su Rasa Antanavičiūte, Vilniaus muziejaus direktore.

Atidarymas – sausį

– Kaip sekasi Vilniaus muziejaus patalpų remontas? Ar spėsite laiku pasiruošti atidarymui kitų metų sausį, Vilniaus gimtadienio išvakarėse?

– Norėtume jau gruodį įsikraustyti, bet atsidaryti planuojame sausio pabaigoje per vadinamą Vilniaus gimtadienį – norėtume sausio 22 d. atsidaryti oficialiai, kviesti lankytojus. Dabar dažomės, viskas gražėja.

– Jau daug metų tos kalbos apie būtinybę Vilniui turėti miesto muziejų tai kildavo, tai vėl nutildavo. Kaip Vilnius pagaliau pribrendo įgyvendinti šią idėją?

– Čia svarbus artėjantis Vilniaus 700 metų jubiliejus, kurį minėsime 2023 metais. Absoliuti dauguma Europos miestų-sostinių savo muziejus turi, tiesa, dauguma įkurti anksčiau, prieš kokį šimtą metų, tai mes šimtmečiu vėluojame. Bet dabar šie muziejai intensyviai atsinaujina, keičiasi, tampa tokiais bendruomenės, gyventojų centrais, klubais, susitikimų vietomis. Ir mes labiau į tokį profilį orientuojamės.

Absoliuti dauguma Europos miestų-sostinių savo muziejus turi, tiesa, dauguma įkurti anksčiau, prieš kokį šimtą metų, tai mes šimtmečiu vėluojame.

2017 metais pradėjome konkrečiau galvoti apie muziejų su dviem kolegomis – Marija Drėmaite ir Karoliu Kučiausku, gavome Kultūros tarybos finansavimą paruošti muziejaus galimybių studiją, nes pagalvojome nuo ko pradedamos kurti tokios institucijos – be galimybių studijos turbūt būtų sunku apsieiti. Joje išnagrinėjome tris galimus variantus, kaip muziejus gali atrodyti, kur jis gali atsirasti. Darėme gyventojų apklausą, klausėme jų, ar ne per daug muziejų Vilniuje, ką žmonės galvoja apie tokį muziejų, kur jis galėtų atsirasti.

Pasidarėme nemažai namų darbų. Šitame projekte Vilniaus miesto savivaldybė dalyvavo kaip partneris, nes nuo pat pradžių galvojome, kad be savivaldybės pritarimo užsiimti tokiais dalykais būtų keista. Savivaldybė patikėjo, kad galima prasmingai su tokia institucija jubiliejų pasitikti. Šių metų vasario mėnesį Vilniaus miesto savivaldybės taryba nubalsavo ir įsteigė Vilniaus miesto muziejų.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vilniaus senamiestis
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Vilniaus senamiestis

– Muziejus taps lyg įžanga į Vilniaus 700-ąjį jubiliejų?

– Taip, tai vienas iš įvykių, susijusių su jubiliejumi, padėsiantis Vilniui daugiau dėmesio skirti ir geriau jį pažinti.

Mums, kaip galimybių studijos rengėjams, dabar – ir darbuotojams, jubiliejus tikrai nėra lemiamas dalykas. Mums svarbu turėti įrankį, erdvę, kur galėtume pasakoti svarbias, bet pamirštas, nežinomas, nepatogias istorijas apie Vilnių. Kad tų istorijų yra labai daug, supratome tyrinėdami Vilnių ir matydami žmonių susidomėjimą. Tas susidomėjimas jau kokius 10 metų yra labai aktyvus, daug žmonių vaikšto į ekskursijas, leidžia knygas. Poreikis pažinti vietą, kurioje gyveni, yra didelis.

O žinome vis dar nedaug, nors informacijos yra lyg ir netoli, šalia padėta, bet mokykloje mūsų to nemoko, į Vilnių jaunystėje atsikraustę tėvai to nepasakoja, o ir šiaip – sisteminių žinių nėra iš kur paimti. Gauni trupinėlius tai iš vienos srities, tai iš kitos.

Tas susidomėjimas jau kokius 10 metų yra labai aktyvus, daug žmonių vaikšto į ekskursijas, leidžia knygas. Poreikis pažinti vietą, kurioje gyveni, yra didelis.

Vilniaus istorijos knyga paskutinį kartą išleista 1972 metais, po to tokio veikalo, kuris būtų prieinamas bet kuriam vilniečiui paimti ir pasiskaityti, jeigu jis nori sužinoti apie miestą daugiau, tiesiog nėra. Dabar Istorijos institutas to paties jubiliejaus proga rengia keturių tomų didelį veikalą apie Vilnių, bet tai irgi bus akademinis straipsnių rinkinys, bet ne apibendrintas pasakojimas.

Smagu, kad yra asmeninių pasakojimų, nuomonių, bet labai norėtųsi pateikti ir tokį labiau apibendrintą žvilgsnį. Kai muziejus turės pastovias patalpas – toks yra susitarimas su savivaldybe, kad per penkerius metus savivaldybė suras tinkamesnes ir erdvesnes patalpas šitam muziejui – tada turėtume turėti ir nuolatinę ekspoziciją, kuri tokį apibendrinantį žvilgsnį, kas yra Vilniaus miestas, iš ko jis susideda, kas jį padaro tokiu specifiniu ir unikaliu, pateiks.

– Vadinasi, nuolatinę ekspoziciją turėsite tik įsikėlę į nuolatines patalpas, o tai planuojama po penkerių metų?

– Taip. Dabar Vokiečių gatvėje mes turime 220 kv. m parodoms ir labai norėtume tas erdves išnaudoti laikinoms ekspozicijoms, rengti bent dvi parodas per metus, taip pat – jas lydinčius renginius. Tad fiziškai čia neturėtume vietos nuolatinei ekspozicijai. Be to, ir laiko bei finansinės investicijos į nuolatinę ekspoziciją turėtų būti nemažos, tad laikinose patalpose ją rengti kaip ir nėra prasmės.

Tarsi nuolatinės ekspozicijos repeticija turėtų būti Vilniaus muziejaus jubiliejinė paroda, planuojama po dvejų metų, 2023 m. sausį. Ši paroda galėtų ilgainiui tapti nuolatine ekspozicija.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus senamiestis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vilniaus senamiestis

– Rengdami galimybių studiją, kaip minėjote, klausėte žmonių, ar ne per daug Vilniuje muziejų. Koks buvo jų atsakymas? Ir kuo šis muziejus tikisi būti išskirtinis, kad patrauktų lankytoją?

– Nustebome patys – aš tikėjausi, kad geriausiu atveju pusė apklaustųjų sakys, kad muziejaus reikia, pusė – kad nereikia, nes ir taip visko turime per daug. Bet 80 proc. respondentų sakė, kad reikia miesto muziejaus, kad jiems įdomu ir kad jie eis. Šitas rezultatas mus maloniai nustebino.

Ne vienas žmogus, lankęsis miestų muziejuose, mums sakė – kam tas muziejus, būkite geriau laboratorija, centru, tai moderniau, nes muziejus kartais kvepia naftalinu. O mums norėtųsi su šiuo muziejumi muziejų reputaciją bent kiek reabilituoti – tikimės įrodyti, kad miesto muziejus gali būti susitikimų, veiksmo, bendruomenės vieta, toks pakankamai dinamiškas dalykas. Tą turėtų parodyti ir laikinos parodos.

80 proc. respondentų sakė, kad reikia miesto muziejaus, kad jiems įdomu ir kad jie eis. Šitas rezultatas mus maloniai nustebino.

Labai norėtume būti bendruomenės centru ir vienyti žmones, kurie tyrinėja ar tik šiaip nori sužinoti daugiau apie Vilnių. Norėtume ir į klausimus gebėti atsakinėti. Pvz., žmogus sugalvoja nusipirkti butą Vilniuje ir norėtų sužinoti, kas gi tame name buvo anksčiau, jis galėtų kreiptis į Vilniaus miesto muziejų ir mes tuos atsakymus turėtume. Tai viena iš svajonių.

Turėsime ir savo rinkinį – ateinančiais metais pradėsime kaupti artefaktus, kurie yra arba pagaminti, sukurti Vilniuje, arba yra apie Vilnių. Daug kas šiuo metu išvažiuoja į „Grindą“ arba sąvartyną, o galėtų atsirasti miesto muziejuje ir po kelių dešimtmečių tapti labai įdomiais dalykais. Ne tik daiktų, bet ir procesų rinkimas, dokumentavimas irgi yra labai įdomus, tik tam dar reiktų sugalvoti saugojimo būdą. Rinkinys yra vienas iš klasikinių muziejaus bruožų – Vilniaus muziejus taip pat jį turės, saugos, tirs ir pristatys parodose.

– Galimybių studija ir vadinosi „Vilniaus miesto muziejaus-tyrimų centro galimybių studija“, tad iš esmės ir orientuojatės į tai – būti ne tik muziejumi, bet ir tyrimų centru?

– Labai norėtume, kad mūsų parodos remtųsi originaliais moksliniais tyrimais, kurie būtų pristatomi žiūrovui patraukliu parodų formatu. Kaip mėgstame su kolegomis sakyti – muziejus turėtų būti tarsi akademinės kalbos vertėjas į kasdieninę kalbą. Tai ir yra didžiausias iššūkis – surasti vertimo metodiką, daugiausia dėl to sukame galvą, kaip padaryti, kad ta įdomi informacija, kuri galėtų virsti akademiniu straipsniu, virstų paroda, kad tai būtų prasmingas virtimas, o ne tik bandymas per prievartą kažką išeksponuoti.

Ieškome būdų, kaip ekspozicijas paversti pilnavertėmis, neperkrauti jų tekstais ir informacija, bet vis dėlto sugebėti perduoti žinutę ir ji būtų emociškai paveiki. Laukia tikrai įdomūs iššūkiai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Antanavičiūtė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rasa Antanavičiūtė

– Tai gana nauja Lietuvoje, tiesa?

– Na, nebe taip ir nauja. Daugelis muziejų eina kaip tik šia kryptimi. MO muziejus būtų vienas iš pavyzdžių, Jūrų muziejus siūlo interaktyvių ekspozicijų, Kauno muziejus netrukus atsinaujins. Tad kolegos tikrai nemiega.

– Muziejaus atidarymui planuojate ekspoziciją apie mėsos vartojimo kultūrą ir jos kontekstą Vilniaus gyvenime. Juk neatsitiktinai – muziejus kuriasi Vokiečių ir Mėsinių gatvių sankirtoje?

– Atidarymu, kurį planuojame sausio 22-25 d., norėtume „įsižeminti“ ir pasižiūrėti, kur muziejus atsiranda. Norime papasakoti apie pastatą, kuriame įsikuriame – Vokiečių g. 6, bet daugiau mūsų langų yra į Mėsinių gatvę, nei į Vokiečių g. Su Mėsinių gatve šis namas labiau ir susijęs. Paslapčių neatskleisiu, bet per tą vieną pastatą galima papasakoti labai daug dalykų apskritai apie miesto gyvenimą.

Daug tokių užburtų, stebuklingų vietų yra Vilniuje, kurios visą laiką rūpėjo ir miesto valdžiai, ir architektams, bet taip ir neišsisprendė. Vokiečių gatvė, Tauro kalnas, Lukiškių aikštė.

Antroji paroda NDG „Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas. Neįgyvendinti Vilniaus projektai“ bus apie XX a. projektus, nusibrėžėme šitą laiką ir iš jo nelipame. Chronologiškai viskas greičiausiai baigsis su pirmuoju Lukiškių aikštės konkursu 1995-1998 m., – jau pamiršti, bet labai įdomūs dalykai – vis dar ginčijamės dėl to paties.

Daug tokių užburtų, stebuklingų vietų yra Vilniuje, kurios visą laiką rūpėjo ir miesto valdžiai, ir architektams, bet taip ir neišsisprendė. Vokiečių gatvė, Tauro kalnas, Lukiškių aikštė – tad labai įdomu sugrįžti atgal ir pasižiūrėti, kas buvo siūlyta, kokios buvo vizijos ir svajonės.

Ketiname pristatyti ir inžinerinius projektus, pvz., Vilniaus marių idėja ne kartą buvo iškilusi, ir urbanistinius – kaip buvo įsivaizduojamas Vilniaus centras, ir architektūrinius – apie konkrečius pastatus, ir memorialinius – paminklai, kurie buvo suprojektuoti, bet nepastatyti.

– Į kokį lankytoją ketinate orientuotis – vilnietį, kuris nori geriau pažinti savo miestą, moksleivius, miesto svečius?

– Norime labai aiškiai apsibrėžti, kad muziejus yra skirtas vilniečiams. Informaciją teiksime ir anglų kalba, tad miesto svečiai, kai jie vėl pasirodys, bus taip pat tikrai laukiami ir ras informacijos. Bet mūsų laikinos parodos bus specifinės, tarsi tam tikri miesto pjūviai, tad turistas bendro vaizdo apie miestą nesusidarys, tik sužinos apie tam tikrus Vilniaus gyvenimo aspektus.

Mums labai svarbūs mokiniai ir labai norėtume bendradarbiauti su mokyklomis, ketiname skirti tam daug dėmesio. Vis dėlto įsivaizduojame, kad artimiausiu metu realu yra tikėtis, kad į muziejų ateis ta auditorija, kuri ir iki muziejaus atidarymo domisi Vilniumi – mums atrodo, kad tai smalsūs žmonės, kuriems 25-60 metų, šeimos, kurios eina į ekskursijas, kurioms tos informacijos reikia. Galbūt vėliau mūsų planai bus ambicingesni ir išdrįsime taikytis į sudėtingesnes auditorijas, tokias, kaip paaugliai.

Bet pačioje pradžioje norėtume įgyti pasitikėjimą tų, kurie Vilniumi domisi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“