1920 m. liepos 12 d. Maskvoje Sovietų Rusija su naujai atgimusia Lietuvos Respublika pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Rusija „gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“.
Po kelių savaičių, 1920 m. rugpjūčio 3 d. rašytas Mickevičiaus Kapsuko laiškas akivaizdžiai parodo, kaip iš tiesų Rusija ir jos buvęs vietininkas okupuotoje Lietuvos dalyje vertino šią sutartį: ruoštasi tolesnei diversinei ir propagandinei kovai prieš Lietuvos valstybę, nepaisant bado ir skurdo bolševikinėje Rusijoje, tokiems reikalams skiriamos milžiniškos lėšos. Laiškas rašytas nusilpusiai Raudonajai Armijai traukiantis iš jos okupuoto Vilniaus (Raudonoji armija įsibrovė į Vilnių 1919 m. sausio 5 dieną), laiško autorius Vincas Mickevičius–Kapsukas –pirmąjį 1919 m. pusmetį gyvavusios Litbelo socialistinės respublikos (okupuotos Lietuvos dalies ir Baltarusijos) ministras pirmininkas.
Laiške minima Baltoji Lietuva yra laisva Lietuvos Respublikos dalis, savivaldybės Dūma – miesto taryba, baltalietuviai – Lietuvos Respublikos piliečiai, keturios kalbos – keturios oficialios Litbelo kalbos: lietuvių, lenkų, rusų ir žydų.
Laišką rado Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistė Daiva Vilkelytė.
SLAPTAI
Centriniam R.K.P/Bolševikų/ komitetui
Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija
Centrinis komitetas
1920 m. rugpjūčio 3 d.
Nr. 1978
Vilnius
GERBIAMIEJI DRAUGAI
Taip susiklostė aplinkybės, kad mes vėl turime palikti Vilnių ir pereiti čia į pogrindinį darbą. Darbas plečiasi. Nuotaika Lietuvos kareivių tarpe mums labai palanki. Bet jie išsibarstę po visą šalį, todėl sunku veikti. Baltosios Lietuvos darbininkai irgi mūsų pusėje, bet taip pat išsibarstę. Kauno savivaldybės Dūmos rinkimų metu pagal mūsų sąrašą pateko 13 žmonių /iš 50/. Darbininkai pasiruošę išstoti, bet negali suvaidinti lemiamo vaidmens. To nepaisydami, mes nepailstamai vykdome parengiamuosius darbus tarp kareivių ir darbininkų.
Vilniaus spekuliantai, žinoma, nekantraudami laukia baltalietuvių pasirodymo. Miesto varguomenė – taip pat. Bet svari darbininkų dalis remia mus net badaudami. Iš visų jėgų stengiamės suorganizuoti stiprias profsąjungas ir savo ekonomine politika bent iš dalies ištaisyti tai, kas buvo sugadinta įvairiomis trofėjų ir apskaitos komisijomis. Deja, tik dabar galime pradėti dalyti kokius nors maisto davinius.
Kaimuose, kur yra mūsų pagrindinis ramstis, dauguma darbininkų ir valstiečių ryžtingai yra mūsų pusėje, net atsilikusioje Vilniaus gubernijoje. Ten plėtojam darbą, organizuojame kumečių profsąjungas, kaimo ir valsčių sovietus, kumečių komitetus, jų globon perduodame pabėgusiųjų dvarininkų žemes. Kartu su baltalietuviais sugrįžta dvarininkai – tai puikiausia agitacija mūsų naudai.
Apskritai mūsų darbas dabar vyksta labai intensyviai. Leidžiame kasdien 4 kalbomis partinius laikraščius. Siunčiame jums pavyzdžius. Radome popieriaus, stengiamės jį išnaudoti mūsų propagandai, nepaisydami baltalietuvių protestų. Leidžiam daug lapų, platinimas tarp Lietuvos kareivių vyksta labai sėkmingai.
Vilniuje stengiamės palikti gerai įrengtą partinį aparatą.
Labai trūksta pinigų. Tuo tarpu būtina Vilniuje palikti komitetą su stambesne pinigų suma. Todėl prašom skubos tvarka asignuoti pogrindiniam darbui Lietuvoje 1 milijoną seno tipo piniginių vienetų ir 2 milijonų vertės briliantų, kuriuos yra daug lengviau paslėpti.
Litbelo pavedimu Mickevič Kapsukas
