Kalėdamas Kraslage dienoraštį A.Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5x7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.
Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A.Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A.Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.
Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“
1941 m. birželio pradžioje A.Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.
Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A.Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S.Šilingu, J.Stanišausku, J.Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.
Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D.Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo.... komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“
Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A.Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.
Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado.. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.
