Nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų žmonių psichosocialinės reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“ įsikūręs Molėtų rajone, Labanoro regioniniame parke. Važiuodama siauru keliuku per mišką, atsidarau automobilio langus ir kvėpuoju gaiviu spygliuočių miško oru. Kairėje – gražus ežeras.
Vos atvykus prisistato centro direktorius Linas Gasiliauskas. Pasisveikinęs pirmiausia rodo į tvarkingai sudėtas malkas ir pasiguodžia, kad šiemet jų kainos neįtikėtinai pakilo. Tada kviečia užeiti į pastato vidų.
Sertifikatai ir juodos juostelės
Prie laiptų sustoję rūko centro pacientai. Visi mandagiai pasisveikiname. Tuomet dar nežinojome, ar tikrai esame laukiami svečiai.
Direktoriaus kabinetas antrame aukšte. Palei laiptus vedanti siena nukabinėta sertifikatais. Ant kiekvieno jų – vardai, pavardės ir nuotraukos tų, kurie sėkmingai baigė visą „Nugalėtojų akademiją“ ir tuokart įveikė savo priklausomybę. Tiesa, kai kurie iš sertifikatų jau pažymėti juodomis juostelėmis. Suprask – žmogus nebegyvas.
Greta esantys laiptai veda į rūsį. Siena šalia jų taip pat nukabinėta lapais su vardais, pavardėmis bei nuotraukomis, tačiau tų žmonių istorijos liūdnesnės. Pastarieji – nebaigę reabilitacijos programos.
„Mirė“. „Po dviejų savaičių rado perdozavusį“. „Grįžo namo – po dienos rado tabore“ – pirštu į daugelį bado direktorius. Dauguma šių buvusių pacientų nuotraukų pažymėtos gedulo juostomis.
Dar prieš atvykstant į „Nugalėtojų akademijos“ reabilitacijos centrą, L.Gasiliauskas įspėjo, kad apie dabartinę situaciją Seime, svarstymus neva legalizuoti „lengvuosius“ narkotikus politikuoti nenorės. Tačiau pirmiausia vis tiek kalba pasisuko apie žolės rūkymą: „Smegenys ištirpusios. Sako tėvai: „Mes nežinom, kaip juos detoksikuoti, mes nežinom, ką jie vartoja“.
– Tų purškalų, keliaujančių didžiąja dalimi iš Kinijos, yra turbūt 30 rūšių. Kiekvieną kartą vis kitokia formulė. Žmogus neadekvatus, agresyvus, paskendęs savo vizijose ir fantazijose. Net nežinom, nuo ko detoksikuoti. O tėvai sako, kad „čia gi tik žolytė“, – aiškino vadovas.
Pastebėjus, kad ir patys tėvai kartais su savo atžalomis, įvairaus amžiaus, parūko žolytės, direktorius su tuo sutinka, o tada nusijuokia ir priduria, kad yra ir politikų, kurie kartais patys pabando. Anot jo, dabar yra įsivyravusi apgaulinga ramybė, kad mūsų vaikai rūko „tik“ žolę.
Vartai į kitus narkotikus
– Nepolitikuojant – jau lyg aiškus jūsų požiūris į bandymus keisti įstatymus?
– Man įdomu, kas dabar kalbama apie žolės legalizavimą. Jie planuoja legalizuoti lietuvišką, ekologišką žolę? Ar kitas medžiagas? Tada klausimas, kaip kitos institucijos sugebės atskirti vieną nuo kito?