„Apklausa vyksta piešiant, žaidžiant ir taip užmezgant artimą ryšį su vaiku“, – sako Kauno apygardos teismo psichologė Kristina Savickaitė.
Specialistė sako, kad Lietuvoje vykdant tokias apklausas vaikai informuojami, kad vyksta teisinis procesas, todėl kitame kambaryje yra teisėjas, prokuroras, advokatas, galbūt ir įtariamasis.
Žaginimo aukoms Lietuvoje iki šiol negarantuojama ekstrinė kontracepcija.
Dažnai tokios apklausos vaikui kelia stresą, tačiau, anot psichologės, įrašas naudojamas teismo procese ir vaikas daugiau jame nedalyvauja: „Nebent iškyla nauji klausimai ir tik labai retais atvejais vaikai kviečiami į teismą“.
Ekstrinės kontracepcijos negarantuoja
Apie tobulėjančią sistemą kalba ir akušerė-ginekologė Viktorija Tarasevičienė iš Kauno klinikų. Gydytoja sako, kad anksčiau kildavusią problemą, kai išgąsdintą, nuskriaustą ir bijantį vaiką, prieš kurį buvo panaudota seksualinė prievarta, apžiūrėdavo keli specialistai: „Tyrimą dabar atlieka vienas žmogus, teismo ekspertas, kad nebūtų keliamas papildomas stresas, nes anksčiau apklausdavo vienas, apžiūrą atlikdavo kitas“.
Tačiau gydytoja teigia, kad sistemai pasitempti dar yra kur – žaginimo aukoms Lietuvoje iki šiol negarantuojama ekstrinė kontracepcija:
„Kol kas skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Mamos, artimieji veda mergaites į atitinkamus kabinetus. Kontracepcija yra kol kas pačio žmogaus reikalas“.
Mažiausiai pagalbos vaikams iš regionų
Kristina Mišinienė, „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė sako, kad formaliai, „ant popieriaus“, Lietuva turi įdiegusi paramos sistemą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. „Caritas“ atstovė sako, kad žiūrint į realybę, ypač regionuose, pagalba yra minimali arba jos iš viso nėra, nes vaikams reikalinga specifinė pagalba: „Įsivaizduokit, kad kalbame apie Rokiškį, Biržus, Širvintas, Mažeikius – ką mes ten galime pasiūlyti šitiems vaikams? Tik kelis privačius psichoterapeutus. Todėl apie realiai veikiantį pagalbos tinklą šiandien Lietuvoje aš tikrai nekalbėčiau“.
Anot jos, žmonės iš vienkiemių negabena savo vaikų pas specialistus, tikimasi, kad kažkaip praeis, kad kažkaip bus išgyjama. „Tai čia geriausiu atveju, dažnai turime prisiminti, kad aukos yra lydimos smerkimo, neva jos pačios kaltos dėl nusikaltimo. Ir netgi sakyčiau kurioziški momentai būna, kai paauglės merginos kaltinamos viliojimu, o ta pagunda buvusi tokia didelė, kad dažniausiai suaugęs žmogus nesugebėjęs susivaldyti“, – pasakojo K. Mišinienė.
Vaikai pasipasakoja tik užmezgus gilesnį ryšį
Kaip teigė vaikų-paauglių psichiatrijos gydytoja-rezidentė Justina Matviekaitė, daugiau nei 90 proc. seksualinio smurto atvejų smurtautojas vaikui ar paaugliui būna gerai žinomas asmuo. Todėl, anot jos, vaikai, bijodami nuvilti aplinkinius, kalbėti apie seksualinį smurtą pradeda tik pažinę ir pradėję pasitikėti: „Tikimybė, kad vaikas atėjęs į polikliniką vaikas papasakos apie patiriamą prievartą yra labai maža. Pasakoti jie pradeda dažniausiai tik stacionarinio gydymo metu, kuris trunka mėnesį ar du, kai tu tampi draugas“. Gydytoja-rezidentė teigia, kad seksualinė prievarta yra viena iš didžiausių galimų vaiko psichinės raidos traumų ir yra prilyginama tokioms vaikystės traumoms kaip artimojo netektis, tėvų skyrybos: „Ši trauma yra siejama bene su visais, išskyrus šizofrenijos spektro sutrikimais. Pasekmės ir tolimesnis gyvenimas dažnai priklauso nuo pagalbos buvimo ar nebuvimo“.
Tekstas apibendrina spalio 26 d. kino teatre „Romuva“ vykusią diskusiją „Seksualinė prievarta: ar sukurta sistema apsaugo vaiku?“. Diskusiją organizavo žmogaus teisų kino festivalis „Nepatogus kinas“ bei labdaros ir paramos fondas „Frida“.
Diskusiją moderavo fondo „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė.
