Vos tik užvėriau Kauno klinikų neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus duris, pamačiau šalia sėdinčią pusamžę moterį. Nejučia mūsų akys susitiko. Ko jos akyse buvo daugiau – skausmo ar nežinios – įvardyti sunku. Kažkodėl nusukau žvilgsnį ir pasitikrinau diktofoną: taip, tikrai išjungiau. Tačiau tokių kaip aš čia – vienetai. Prie reanimacijos durų žmonės paprastai laukia vilties.
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas gydytojas T.Tamošuitis sako, kad už reanimacijos skyriaus durų būna visko: laimingų pasveikimų ir skaudžių dramų.
Taip pat – heroizmo ir akistatos su realybe. Čia būna ne tik kelio pabaiga, tačiau ir naujo gyvenimo pradžia. Būtent šiame skyriuje prasideda transplantacijos procesas, kai vieno mirtis išgelbėja kito gyvybę, kai širdis ir kiti organai prikeliami antram gyvenimui.
Kartą į Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyrių atėjo moteris su maža mergaite. Ji rankose laikė gėlę, kurią įteikė skyriaus medikams ir padėkojo už savo gimimą.
Tąsyk jauna moteris, besilaukusi kūdikio, dėl traumos nugrimzdo į gilią komą. Medikai kitų organų funkcijas palaikė dirbtiniu būdu tol, kol vaisius buvo subrandintas ir galėjo gimti. Moteriai buvo atliktas Cezario pjūvis.
„Pacientė netrukus mirė, gimusią mergaitę augino močiutė, ir po kelerių metų jos abi atėjo čia padėkoti medikams. Įvairių istorijų mūsų skyriuje yra ne viena“, – sakė T. Tamošuitis.
– Gydytojau, jūsų kabinete yra įvairūs padėkos raštai, o ant vieno iš jų parašyta: dėkojame už suteiktą viltį. Tačiau šiame skyriuje vilties, matyt, yra mažiau? Kaip iš viso įvardyti reanimacijos skyriaus darbą?
– Kartais matai, kad jos – nėra. Pasakyčiau taip: mes stengiamės nesuteikti nepamatuotos vilties, nors, tobulėjant neurologinių kritinių būklių pacientų diagnostikos metodams ir gerėjant gydymo rezultatams, galime padėti vis daugiau žmonių.
Mirtingumo rodikliai skyriuje per ketverius metus sumažėjo daugiau nei perpus. Tačiau vis dar nemažai žmonių lieka neįgalūs persirgę tokiomis ligomis. Jau peržengėme tą ribą, kai kovojama tik už gyvybę – dabar svarbu ir grąžinti žmogų į kuo visavertiškesnį gyvenimą, o tai yra nepalyginamai sunkiau.
Skyriaus specifika yra kritinės neurologinės, neurochirurginės ligos, o žmogus atsiduria čia tada, kai atsiranda grėsmė gyvybinėms funkcijoms, kai reikalingas intensyvus, dažnai gyvybinių organų veiklą laikinai pakeičiantis gydymas. Reanimacija yra nebūtinai ta vieta, kur žmonės reanimuojami, jiems spaudoma krūtinė ar skiriami vaistai širdies darbui atstatyti. Tai yra skyrius ligų, kurių gydymas reikalauja ypatingo dėmesio ir žinių, o rezultatas priklauso nuo daugybės smulkių detalių.
Tačiau tikrai nėra taip, kad jei patekai čia – nebeišgyvensi. Pagrindinis principas siekiant geriausio įmanomo rezultato – pas mus patekti nei per anksti, nei per vėlai. Į reanimaciją neturėtų patekti tie, kuriems dar toli iki kritinės būklės, tiesiog tikintis apsidrausti nuo galimų ligos komplikacijų ar dėl kažkokių vidinių baimių. Būna, kad artimieji jaudinasi ir prašo perkelti į reanimacijos skyrių, nes, jų nuomone, kitame skyriuje skiriama nepakankamai dėmesio.
Tačiau pas mus yra pavojinga aplinka – visų pirma, savo intensyvumu, kuris reikalingas gydant sunkių būklių pacientus, bet gali būti žalojantis, jei liga nėra kritinė. Pacientas tiesiog kenčia nuo sutrikusio paros bioritmo, nuolatos degančių šviesų, triukšmo ir ribojamos galimybės matytis su artimaisiais. Kita vertus, neturėtų reanimacijoje gydytis ir pacientai, kuriems nebeįmanoma padėti, o mūsų intensyvus gydymas tik pratęsia iš anksto žinomą blogą ligos baigtį.
– Lietuvoje ne kartą kalbėta apie eutanaziją. Kokia jūsų nuomonė, kai matote daug sunkių ir kartais – beviltiškų ligonių?
– Tai labai jautrus klausimas. Aš manau, kad visuomenė Lietuvoje galbūt tam dar nėra pribrendusi. Tačiau norėčiau kalbėti apie kitką, kas egzistuoja ne vienoje išsivysčiusioje šalyje.
Kol žmogus sąmoningas, jis turi teisę pats nuspręsti, ar medikams jį gaivinti sustojus širdžiai. Užsienyje yra tam tikros formos, kurias žmonės gali užpildyti ir patys išreikšti savo valią. Tai reiškia, kad kol žmogus gyvas, jam skiriamas visas gydymas, tačiau sustojus širdžiai medikai jo nebegaivina.
Užpildydamas tokią formą žmogus tarsi pasako: jei aš esu pakeliui į ten, jūs manęs nebegaivinkite ir leiskite man išeiti, nes ta savaitė ar dvi nieko nebelems. Jei jūs mane atgaivinsite ir gyvybę palaikysite tik aparatais, tai bus kankinimas, ir aš negalėsiu pasakyti, kad to nenoriu.
Ligonio interesų labai paisoma užsienyje, pas mus paisoma kitų interesų – kad būtų laimingi prokurorai, kad ramiau būtų giminėms.
Paaiškinsiu išsamiau – mes kalbame apie kritinių būklių pacientus, dažnai sergančius lėtinėmis, nepagydomomis ligomis. Užsienio valstybėse yra gerbiama tokia žmogaus valia.
Kitu atveju patys specialistai, pasitarę su artimaisiais, ir kai ligos eiga yra bloga, o perspektyvos pasveikti nebelieka, gali užpildyti negaivinimo formą.
Kartais būna atvejų, kai patys medikai supranta: jie veikia ne ligonio interesams, o prieš juos. Ligonio interesų labai paisoma užsienyje, pas mus paisoma kitų interesų – kad būtų laimingi prokurorai, kad ramiau būtų giminėms.
Beje, dažnu atveju jie savo mamą ar tėtį paliko namuose vieną, nelankė, gyveno kitur. Tik kai tėtis ar mama pateko į ligoninę – pajuto širdgėlą ir graužatį. Tada ėmė reikalauti iš medikų pagydyti, daryti viską, kad tik būtų gerai. Bet juk mes matome, kad mama į ligoninę pateko su mėnesiais nekarpytais nagais, su pragulom, o sauskelnės keistos neaišku kada.
Todėl mūsų medicina kartais tik nuramina artimuosius, sumažina atsakomybės jausmą. Bet niekas nepagalvoja, kas geriausia būtų pacientui. Ir ne visada beatodairiškas paciento gydymas yra geriausia išeitis.
Medikai tą supranta, ypač – jauni, kurie nemažai keliavę po užsienį ir matę, kaip oriai žmogus gali išeiti. Mirtis yra proceso dalis: gimimas, gyvenimas ir mirtis. Tai yra tam tikras kelias. Bet mes savo valstybėje kažkodėl galvojame, kad galime lemti mirties procesą. Daug lėšų yra iššvaistoma beviltiškam gydymui.
Iš esmės žmogaus likimą sprendžia valstybė, neleidžianti pasirinkti nei pacientui, nei jį gydančiam gydytojui.
– Minėjote jaunąją medikų kartą. Jų požiūris kitoks?
– Aš manau, kad taip. Yra „Erasmus“ programa, jie mato įvairių šalių praktikas ir grįžta čia, norėdami pokyčių, o susiduria su visuomenės ir valdžios nenoru keistis, tobulėti.
Pats gyvenau ir dirbau pietvakarių Anglijoje. Ir ten viskas yra kitaip. Tačiau grįžau, ir nuo 2012 metų dirbu tik Lietuvoje. Nesigailiu – matau gerus rezultatus, ir tai labai motyvuoja.
Neurochirurginių ir neurologinių kritinių būklių pacientų gydymas – ypač specifinė sritis, reikalaujanti multidisciplininio požiūrio, pastangų ir patirties. Drįstu pasakyti, kad šiuo metu Lietuvoje, būtent mūsų centre, yra sukoncentruotas didžiausias šios srities potencialas šalyje
Pastaraisiais metais vyksta sprogimas – besivystantys nauji gydymo ir diagnostikos metodai verčia mus pasitempti, tobulėti ir investuoti tiek į specialistus, tiek į technologijas.
– Gydytojau, skyrius, kuriam vadovaujate, yra tas, iš kurio dažniau nei iš kitų išvažiuoja donorų organai?
– Taip, bet ne todėl, kad mes blogai dirbam, o todėl, kad čia žmonės serga galvos smegenų patologija, čia – ir visos kritinės galvos smegenų ligos, skyriuje gydomi ne tik kauniečiai, bet žmonės iš visos šalies.
Taip, čia diagnozuojama smegenų mirtis ir čia prasideda donorystės kelias.
– Lietuvoje yra maždaug 300 ligonių, laukiančių donoro. Kai kurie iš jų – kritinės būklės. Tačiau kokia yra donorystės kelio pradžia, ar jūs privalote paklausti artimųjų kiekvienu atveju, diagnozavus smegenų mirtį?
– Jei neklaustume, tai būtų formalus pažeidimas ir ne iki galo atlikta pareiga, būtų pažeista profesinė etika: tu nepadarei visko, ką galėjai padaryti net po ligonio mirties.
Kauno klinikos yra daugiausia per metus donorų po smegenų mirties paruošianti gydymo įstaiga. Tačiau, gerėjant gydymo rezultatams intensyvios terapijos skyriuose, mažėjant mirčių po autoįvykių skaičiui, bent jau mūsų ligoninėje tolesnio donorų skaičiaus augimo po smegenų mirties tikėtis nebegalima, nes visos įmanomos priemonės optimizuojant veiklą įdiegtos ir veikia.
Kitas klausimas – mirusieji dėl sustojusios širdies. Pernai vasarą mūsų medikų komanda paruošė pirmąjį šalyje neplakančios širdies donorą ir čia galimybės net nepradėtos naudoti.
– Jums pačiam ne vieną kartą teko kalbėtis su artimaisiais ir klausti dėl mirusio žmogaus organų paaukojimo. Kokie tie žodžiai, kuriais kreipiatės? Ar tai tam tikra prasme intuityvu ir kiekviena situacija yra skirtinga?
– Dažniausiai taip. Tu matai žmogų, su kuriuo kalbiesi jam pranešdamas žinią apie artimojo mirtį. Matai jo reakciją į mirties faktą. Kartais būna, kai supranti, kad kol kas apie donorystę geriau nekalbėti. Ypač tada, kai būna staigios mirtys, kai žmogus nesirgo jokia lėtine liga, kai mirė jaunas. Tada yra ypač sunku.
– Žmogui, kuris nėra medikas, galbūt sunku suprasti ir patį smegenų mirties faktą. Juk mirus smegenims, širdis tebeplaka?
– Taip, smegenų mirties mechanizmas kitoks, tačiau rezultatas tas pats – žmogus miręs. Ar tikrai nebėra vilties – to dažniausiai klausia žmonės. Tada viskas aiškinama iš naujo: smegenų mirties diagnozė yra negrįžtama, ir taip yra visur pasaulyje. Po to, kai buvo diagnozuota smegenų mirtis, pasaulyje nėra nė vieno atvejo, kad būtų atsistačiusi smegenų funkcija ar pacientas išgyvenęs.
Ar tikrai nebėra vilties – to dažniausiai klausia žmonės.
Kai kuriems žmonėms tą suprasti sunku. Ką žmonės daro? Neigia arba pyksta. Yra atmetimo reakcija. Tada reikia, kad žmogus susitaikytų, suprastų, ir tik vėliau kalbėti apie donorystę. Medicininė literatūra teigia, kad būtent po širdies sustojimo, o ne smegenų mirties, artimiesiems lengviau suvokti biologinės mirties faktą, ir tai dar vienas argumentas plačiau taikyti neplakančios širdies donorystės modelį.
– Sakote, kad mirties akivaizdoje žmonės ne tik sielvartauja, gedi, tačiau ir pyksta. Kodėl?
– Kodėl man? Kodėl mūsų šeimai? Kodėl taip nutiko mano artimajam? Aš pažįstu daug blogesnių žmonių, o jis buvo toks geras žmogus. Jis išlaikė visą šeimą, jis daug dirbo, stengėsi, kodėl tokia lemtis? Pagaliau: jis mokėjo mokesčius, kad jūs jį gydytumėt. O ką jūs padarėt? Tokių klausimų ir reakcijų sulaukia medikai.
– Ar požiūris į donorystę keičiasi?
– Taip. Palaikymas skinasi kelią visuomenėje, nors atsisakymų skaičius svyruoja ir vis dar išlieka apie 30 procentų, kai siekiamybė yra ne daugiau kaip 10 procentų.
Kartą pas mus atėjo moteris, kurios sūnus mirė, ir ji, nors ir ne iš karto, sutiko paaukoti jo organus. Ji grįžo padėkoti už suteiktą galimybę įprasminti sūnaus mirtį. „Man tai suteikia ramybės. Aš turiu kapą, kur palaidotas sūnus, bet atsibudusi rytais aš pagalvoju, kad dalis jo kažkur gyvena“, – sakė ji.
Visas procesas yra labai sudėtingas, ir mirties įprasminimas tolesniame kito asmens gyvenime turi poveikį: ilgalaikį ir teigiamą. Ne be reikalo atlikti tyrimai apklausiant organų donorų artimuosius nurodo, kad sutikę paaukoti organus donorystei žmonės daug dažniau jaučia bent šiokį tokį vidinį komfortą ir susitaikymą su nelaime nei tie, kurie atsisakė.
– Kodėl, kaip jūs teigėte, daug žmonių vis dar atsisako paaukoti artimojo organus?
– Jei kalbėtume atsukus laiką atgal, priežastys keičiasi. Pradžioje buvo religiniai motyvai. Paskui, šia tema ėmus aktyviai kalbėti dvasininkams, už donorystę pasisakius popiežiui, religinių motyvų mūsų šalyje nebeliko.
Buvo laikai, kai kildavo klausimai dėl atlygio: kas man iš to? Tačiau pasaulyje donorystė yra neatlyginamas procesas. Vienas iš posakių: ar mes galėtume būti pirmieji eilėje, jei dabar paaukotume artimojo organus, o vėliau organų prireiktų mums, ar galite mus įrašyti pirmus eilėje?
Ne, nes tokių eilių tiesiog nėra. Išgirdę tokį atsakymą žmonės paaukoti artimojo organus atsisako. Nes, anot jų, kokia prasmė?
Ne visi gali suprasti savo veiksmų prasmę platesniame kontekste. Ir aš stengiuosi suprasti tuos žmones – jiems nerūpi aukštos materijos. Daug žmonių yra su sveiku ūkininko mąstymu ir į mirtį jie žvelgia gana buitiškai: mums dabar reikia pasirūpinti savu mirusiuoju. Galimybe pasirūpinti žmogumi, kurio jie net nepažįsta, kuris laukia donoro – tai supranta dar ne visi.
Daug žmonių yra su sveiku ūkininko mąstymu ir į mirtį jie žvelgia gana buitiškai: mums dabar reikia pasirūpinti savu mirusiuoju.
Dar viena priežastis – tai užtrunka, ir žmonės iš karto negali pasiimti mirusiojo kūno. Nes donorystės proceso organizavimas sudėtingas ir apimantis įvairių sričių specialistus. Organizuojamos medikų brigados, atliekamos operacijos.
Kartais būna, kad organai iš Lietuvos skraidinami į kitas Europos šalis, jei nėra tinkamo recipiento Lietuvoje. Būna ir atvirkščiai – organus į Lietuvą mums tenka atskraidinti iš kitų šalių. Tai nėra susitarimai tarp gydytojų, viskas reglamentuojama valstybiniu lygiu.
Pastaruoju metu dažniausiai prieštaraujama donorystei emociniu pagrindu, be aiškios motyvacijos. Manyčiau, yra dalis ir mūsų kaltės, nes turbūt nesugebame paaiškinti žmonėms šio akto prasmingumo ir naudos bendruomenei. Iš kitos pusės, mūsų to niekas nemokė, nors užsienyje specialistai nuolat tobulina savo bendravimo įgūdžius ir žinias su profesionalais.
Mes tokių galimybių neturime, nes finansavimas, kaip ir kitoms medikų kvalifikacijos didinimo sritims, nėra skiriamas, o organų donorystė nėra pirminis gydytojų reanimatologų uždavinys. Todėl jie asmenines lėšas investuoja į savo tiesioginiam darbui reikalingas žinias.
– Gydytojau, kas yra neplakančios širdies donorystė?
– Organų donorytė yra dviejų rūšių: gyvoji ir negyvoji. Gyvoji – kai paimamas tinkamas porinis giminaičio organas ir persodinamas ligoniui.
Negyvoji donorystė yra po smegenų mirties arba sustojus širdžiai. Širdis gali sustoti tiek dėl miokardo infarkto, tiek dėl traumos ar krešulio, užkimšusio gyvybiškai svarbią kraujagyslę.
Po to, kai mes nustatome negrįžtamą mirties faktą, nesvarbu dėl kokios priežasties, ir apie tai informuojame artimuosius, atsiranda galimybė, taikant tam tikras organų gyvybingumo palaikymo metodikas, organizuoti donorinių organų eksplantaciją, o vėliau persodinimą.
Būtinos sąlygos – artimųjų sutikimas ir kontraindikacijų donorystei nebuvimas.
Iki 2016 metų Lietuvoje transplantacija buvo galima tik po smegenų mirties, o nuo 2016 metų pradžios įstatyme įsigaliojo pataisa, leidžianti donorystę ir sustojus širdžiai po nesėkmingai taikyto gaivinimo.
– Kiek per metus Lietuvoje miršta žmonių ir kiek jų tampa donorais?
– Apie 40 tūkstančių miršta, o smegenų mirtis diagnozuojama vos 100 pacientų, donorais tampa apie 50 žmonių. Skaičius galėtų būti dvigubai–trigubai didesnis. Mes atlikome Kauno klinikose 2015 metais mirusių pacientų analizę ir nustatėme, kad, sėkmingai taikant neplakančios širdies modelį, galėtumėm donorinių inkstų skaičių padvigubinti.
Sunku suprasti, koks yra gyvenimas, jo kokybė laukiant donoro. Yra ligonių, kurie donoro laukia reanimacijoje, prijungti prie aparatų. Jei jo nėra – žmogus miršta belaukdamas.
– Ko trūksta, kad naujasis organų donorystės modelis būtų sėkmingai taikomas?
– Kaip ir daugelyje sričių medicinoje – nėra valstybinio požiūrio, prioritetų. Turime tik deklaratyvią Transplantacijos programą, kurioje neatsispindi nei tikslai, nei keliai jiems pasiekti. Nemačiau nieko apie organų transplantaciją ir partijų rinkiminėse programose.
Nėra valstybinio požiūrio, prioritetų. Nemačiau nieko apie organų transplantaciją ir partijų rinkiminėse programose.
Mūsų šalyje nėra sudarytos visos sąlygos, net jei pats žmogus po mirties sutinka paaukoti organus. Iš vienos pusės, mes šviečiam visuomenę, populiarinam idėją, bet nesudarom techninių sąlygų, kad tai vyktų.
Juk visiškai aišku, kad organų transplantacija yra efektyviausias ir ekonomiškai naudingiausias, o tam tikromis sąlygomis ir vienintelis gydymo būdas.
– Sunkiai sergančių pacientų gydymas valstybės biudžetui, matyt, kainuoja nemažai?
– Pavyzdžiui, vienam pacientui, kuriam atliekamos inkstų dializės procedūros, metams Valstybinė ligonių kasa skiria apie 14 tūkst. eurų, o dializės gali tęstis metų metais.
Vienas efektyvus donoras suteikia galimybę persodinti inkstus dviem dializuojamiems pacientams, o valstybė sutaupo per metus beveik 30 tūkst. eurų. Jei persodinamos kepenys ir širdis, kurių išlaidos gydymui gali būti šimtatūkstantinės, dar daugiau.
Nors svarbiau už pinigus yra tų žmonių, kuriems persodinamas organas, gyvenimo kokybės šuolis, ypač po inkstų transplantacijos. Juk šie žmonės gali grįžti į darbo rinką ir kokybiškai gyventi, o ne gauti neįgalumo išmokas.
Nuolat kalbama apie finansų optimizavimą medicinoje. Nejau ministerija nemato akivaizdžios galimybės sutaupyti pinigų ir pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ar – pagaliau – išgelbėti gyvybę?
Tačiau mes jau dvejus metus negalime sulaukti Valstybinės ligonių kasos ekonominių paskaičiavimų, kaip bus kompensuojamos ligoninių išlaidos diegiant naująjį modelį.
Sveikatos apsaugos ministerija nesugeba patvirtinti neplakančios širdies donorų ruošimo tvarkos aprašo, nors specialistai ją paruošė ir patvirtino darbo grupėje 2016 metų pavasarį, o jau netrukus – 2018 metai. Tai palikta spręsti pačiom ligoninėm. Jei gydymo įstaigose bus entuziastų, norinčių tą daryti, tai ir bus daroma, o jei ne – tuomet ne. Bet žmonės transplantacijos laukia visoje Lietuvoje, o ne atskirose ligoninėse.
Transplantacijos programa yra nacionalinis prioritetas, valstybės prestižo reikalas, tačiau SAM neskiria jokio finansavimo specialistų darbo apmokėjimui, jų kvalifikacijos kėlimui ar elementarios aparatūros įsigijimui. Neplakančios širdies donorystės programa didelėmis apimtimis veikia ne vienoje Vakarų šalyje, tačiau dėl ypač sudėtingos organizacijos ir techninių reikalavimų visur ji yra palaikoma valstybiniu lygiu. Mūsų šalyje dar kartą iniciatyva atėjo iš apačios, pačių medikų entuziastų, ir bijau, kad nepritekliaus sąlygomis užges.
– Sakėte, kad pernai vasarą jūsų medikų komanda paruošė pirmąjį šalyje neplakančios širdies donorą.
– Mes tuos aprašus, kurių nesulaukėme iš ministerijos, savo įstaigoje pasitvirtinome patys ir todėl galime atlikti tokias transplantacijas. Atlikome savo pareigą prieš visuomenę.
Svarbiau paminėti kai kurių mūsų žmonių didelę širdį ir svetimo skausmo suvokimą.
Pernai klinikose mirė jaunas vyras. Jis buvo gydomas dėl aukšto kraujospūdžio ir patirto insulto, kai staiga mirė dėl sustojusios širdies, jo gaivinimo priemonės nebuvo efektyvios.
Įvertinus situaciją paaiškėjo, kad jis galėtų būti inkstų donoras. Tačiau mums visų pirma reikėjo artimųjų sutikimo, nežinojome, kur jie gyvena. Jei paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje, mes fiziškai nespėtume nuvažiuoti paimti parašo ant sutikimo formos.
Skambinome mamai. Jai reikėjo pranešti apie netikėtą sūnaus mirtį ir iš karto klausti dėl donorystės, nes likusio laiko turėjome kiek daugiau nei valandą, kol organai kūne taps nebetinkami persodinti. Ji paklausė, kiek laiko gali pagalvoti, o mums teko atsakyti, kad laiko galvoti nebėra. Atsakymo reikia dabar.
Ir ji sutiko. Kaip sakė sūnaus netekusi mama, paaukoti organus greičiausiai būtų norėjęs ir pats sūnus.
Tai buvo ne pirmasis atvejis, kai pritaikėme neplakančios širdies donorystės modelį, bet emocine prasme turbūt stipriausias.
Tačiau tai buvo tik pusė kelio – dar reikėjo išsiaiškinti, kur ji gyvena. „Spėsite. Aš guliu Kauno klinikų kardiologijos skyriuje“, – telefonu pasakė ji. Tai buvo ne pirmasis atvejis, kai pritaikėme neplakančios širdies donorystės modelį, bet emocine prasme turbūt stipriausias.
Mano nuomone, tai ir yra tikrasis heroizmas. Supratimas, kad reikia padėti kitam žmogui. Net ir tada, kai tau pačiam ką tik teko vienas sunkiausių išbandymų.
