Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2018 11 18

Receptas „negerti“ niekada negalioja: kaip alkoholizmą gydo islandai?

Kad visiems iškart būtų ramiau ir negaištume laiko karštiems komentarams, apsibrėžkime terminus. Čia tema ne tiems, kas išgeriate „saikingai“ ir prašote atstoti. Jūs tiesiog neturite priklausomybės geno (jį turi apie 10 proc. pasaulio gyventojų), jums neteko gyventi priklausomybę skatinančioje aplinkoje arba patirto streso ar traumos nevaldėte pasitraukimu į nejautrą – tai yra, užsimiršdami per svaigalus.
Reabilitacijos centrai Islandijoje
Reabilitacijos centrai Islandijoje / Gabijos Vitkevičiūtės nuotr.

Todėl čia ne apie jus. Neskaitykite ir nesijaudinkite. Ši tema tiems, kas esate susiję su priklausomu asmeniu: gal pats ar pati sergate šia liga, gal esate tokio ar tokios sergančio(-ios) artimasis, šeimos narys, draugas, draugė, o gal suteikiate sąlygas tokiems žmonėms sveikti.

Kodėl Islandija?

Viena vertus, reiktų sakyti, kad ten vyrų, o ir moterų alkoholizmas tikrai paplitęs. Bet kai apvažiuoji visas keturias skirtingų etapų gydymo grandis, susirenki daugiau kaip 40 metų rinktus duomenis, susipažįsti su naujai suvokta priklausomybės paradigma, klausi – ar tikrai?

Ar jie daugiau geria, ar jie labiau serga, ar jie yra... labiau atviri, neslepiantys bėdos, dažniau besikreipiantys pagalbos ir dėl to „suskaičiuoti“? Mažas pavyzdys – reabilitacijos tinkle Reikjavike, apie kuriuos imu pasakoti, jau nuo 1997 m. gyvena ir 8-18 metų vaikai ir paaugliai. Dažniausiai jie čia dėl žolės.

Trys klausimai tučtuojau skelia galvą: kiek Lietuvoje vaikų tai daro, kiek jų artimųjų kreipėsi dėl to pagalbos, kiek iš jų yra pripažinti priklausomais ir kiek iš jų galiausiai gauna gydymą? Taigi statistika – dalykas su improvizacijos ir plačiais tolerancijos rėmais. Islandijoje sergančiųjų priklausomybe procentas didelis. Bet skaičiuojame – jau gydomus. O tai yra kitaip, nei kol kas pas mus.

Per pastaruosius tris dešimtmečius SÁÁ organizacija tapo pagrindine priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų gydymo įstaiga Islandijoje. Nuo 1977 m. Vogur ligoninėje jau gydėsi beveik 20 000 pacientų: 13 829 vyrų ir 5 519 moterų (tai yra 9,4 proc. Islandijoje gyvenančių 15-mečių ir vyresnių vyrų ir 4.0 proc. visų to paties amžiaus moterų).

Gavusi draugės kvietimą nuvykti į Islandiją pas profesorių Thorarinną Tyrfingssoną, veikiu iškart. Išvaizdus, mandagus, taktiškas vyras prisipažįsta esantis anoniminis alkoholikas, sveikimo metu atpažinęs ligos simptomus, juos pagrindęs ir įrodęs, jau kelis dešimtmečius gyvenantis blaiviai. Šiandien jis sako – štai mano sukurta naujoji ligos gydymo paradigma.

Receptas „Negerti“ niekada negaliojo ir niekada negalios

Naujasis profesoriaus atradimas – tai pakitusios elgsenos gydymas, o ne gydymas nuo psichinės ligos, kur gydytojai „prifarširuoja“ vaistų (slopinančių arba stimuliuojančių), taip esą išblaivina ir išleisdami iš ligoninės liepia susiimti.

Tai, žinoma, negalioja. Todėl ponas Tyrfingssonas, pats būdamas priklausomas, 1977 m. sukuria taip jo paties vadinamą „naują paradigmą“ ir įvardija priklausomą elgesį kaip ligą (ang. „we‘ve named it, we‘ve faced it“): „Tai priklausomybės liga, o ne psichiniai simptomai. Priklausomybė – tai chroniškas smegenų pakitimas, turintis socialines ir sveikatos pasekmes. Taigi kai tai įsivardiji, tai neberašai pacientui recepto „Negerti“, o sieki jo sveikimo su specialia motyvacine programa ir visiškai naujais įrankiais“.

Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Reabilitacijos centrai Islandijoje
Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Reabilitacijos centrai Islandijoje

Islandijoje sukurtas SÁÁ tinklas, sudarytas iš keturių pamatinių akmenų. „Visose grandyse nuolat vykdoma ir komunikacija su artimaisiais, ir psichologų konsultacijos, ir praktikos naujiems įgūdžiams formuoti. Bet jos skiriasi iš esmės ir ekspertai primygtinai kviečia nesupainioti etapų – jei žmogui vietoj detoksikacijos pradėsi siūlyti meditaciją, baigtis nebus teisinga“, – šypsosi profesorius. Žodžiu, tai segmentuotas gydymas su kiekvienam iš keturių etapui paruoštais profesionalais. Kaip tai atrodo?

4 sveikimo namai

Tai visų pirma miesto viduryje esantis Socialinis centras. Tai konsultacijų ir susitikimų vieta. Čia nuo 1978 m. dirbama su kopriklausomais (vartojančiųjų artimaisiais), čia žmogus gali atvykti testo ir pasitikrinimo – kurioje skalės vietoje aš esu, aš tikrai jau turiu bėdų, ar tuomsyk pakaks pailsėti ir išsiblaivyti. Čia vyksta įvairiausios meno ir psichologinės terapijos, liudijimai, teminiai vakarai, geriama arbata, žiūrimi kino filmai, čia renkasi ir šeimos, ir rėmėjai.

Paskui važiuojame į kliniką, kuri kažkada buvo ir ligoninė (čia 10 dienų atliekamos detoksikacijos procedūros (organizmo valymas lašinėmis), vyksta paskaitos apie priklausomybę.

Emilija Aleksandravičienė (34) pagal išsilavinimą yra seselė (ang. „practical nurse“). Kad atvyko interesantų iš Lietuvos, jai, tuo metu susikaupusiai procedūrose, praneša koridoriuje skaičiusi ir viską lyg netyčia mačiusi garbaus amžiaus pacientė.

Emilija nuoširdžiai skuba susipažinti: „Šioje ligoninėje pradėjau dirbti prieš trejus metus. Čia kiekviena diena yra iššūkis ir kova už didelius dalykus mažais žingsniais, čia visi gauna dar vieną ir dar vieną šansą ir tiek, kiek prireiks. Mane labai liūdina vis dar visuomenėje sklandanti nuomonė, kad priklausomybės ligos yra bevališkumo išraiška ir dėl to dažnai žmonės pagalbos kreipiasi gerokai vėliau nei galėjo.“

Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Emilija ir Gabija Vitkevičiūtė
Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Emilija ir Gabija Vitkevičiūtė

Emilija yra SÁÁ komandos narė. Iš viso čia dirba 80-100 žmonių. Pasilabinusios ir nusifotografavusios sutariame pasikeisti informacija ir padėkojame žilai elegantiškos povyzos poniai. Ji patenkinta šypsosi – kaip nedažnai tokiems, kaip ji, kas pasako „ačiū“. Ši ponia jau nurimusi ir skaito Hemingvėjų, bet pro ją su pižama praskuba drebanti ir prakaito išpilta kita moteris. Viską stebi budėtojai, slaugytojai, medicinos personalas. Koridoriuose daug stiklo langų, erdvės dažnai atviros. Speciali programa moterims čia veikia nuo 1995 m.

Kai abi ponios čia pabus 10 dienų, galės važiuoti į reabilitacijos centrą, kur sveikimo programa jau vyks 4 savaites. Čia tikslingai formuojami nauji įgūdžiai, veikia integracijos programa, suteikiama daugiau laisvės ir atsakomybės. Jokių sutarčių nėra – yra vadinamieji „contracts“, tokie susitarimo dėl elgesio punktai. Nori – eik. Nelabai kur nueisi, tiesą pasakius, nes, visų pirma, totaliai moderniame pastate labai daug vaizdo kamerų, visų antra – aplink tik smilgos, lietus, vaivorykštės ir laukiniai arkliai.

„Mes visada stengiamės pastebėti simptomus, kada žmogų pradeda užvaldyti nerimas. Visada kalbamės. Visada motyvuojame išbūti sutartą laiką. Tačiau jei ne, tai jis laisvas pasirinkti. Tai juk irgi programos dalis – suvokti ir įvertinti atsakomybę už savo veiksmus – ko pats priklausomas žmogus taip ilgai tiesiog nebemokėjo“, – aiškina organizacijos direktorius Arnþóras Jónssonas. Jis pats irgi ne iš knygų žino, apie ką kalba.

„O paskui vyrams dar siūlome galimybę tiesiog gyventi su šeima jaukiuose nameliuose (juos vadiname atsistatymo namais), kur reabilitacija ir integracija vyksta jau beveik metus. Kai išsipildys svajonė tokią vietą sukurti ir moterims, manysime, kad savo darbą padarėme“, – paties sukurtą sistemą pristato prof. T.Tyrfingssonas.

Kodėl valstybė už tai moka?

Vidutiniškai vienos paros kaina – SÁÁ Vogur ligoninėje ar jos reabilitacijos padaliniuose – 300-350 eurų. Valstybė žmogui apmoka 70 proc. sumos, patys SÁÁ susirenka likusią dalį. Taigi pacientui nekainuoja beveik nė cento.

Naujasis profesoriaus atradimas – tai pakitusios elgsenos gydymas, o ne gydymas nuo psichinės ligos.

„Kai politikai mūsų klausia, kodėl verta investuoti į priklausomybių gydymą, mes visada atsakome, kad tai – ypač svarbi prevencija ir pateikiame tikrai išraiškingą išankstinių mirčių statistiką: 10-20 proc. priklausomų vyrų ir moterų žūsta autoavarijose, o dar 44 proc. – buitinių konfliktų, nelaimingų atsitikimų metu. Mes kalbame apie 30-45 m. vyrus. Tai nesuvokiamas skaičius, baisus praradimas“, – aiškina SÁÁ direktorius Arnþóras Jónssonas. Taigi, pasak vadovų, „kuo labiau mes suvoksime priklausomybių gydymo poreikį, tuo mažiau nukentės vadinamasis makrolygmuo – valstybių ekonomika, o jau nekalbant apie mikrorodiklį – tragedijas šeimose“.

Kam gydytis, jei niekada nepasveiksi?

Kai jis pasakė eighty (80), aš pamaniau, kad nugirdau eighteen (18). Bet teisingas atsakymas buvo vis dėlto... pirmas. Klausiau „Kiek daugiausiai kartų į Vogur ligoninę yra grįžęs žmogus?“. Taigi 80.

„Viskas jau parašyta visuose pasaulio vadovėliuose apie priklausomybę, o vienintelis dalykas, ko iki šiol trūksta knygose ir žiniose – tai yra, kaip išvengti atkryčio. Visi jau puikiai išmano, kaip išsivysto priklausomybė, kas ją sukelia, kaip detoksikuoti ir išblaivinti pacientą, bet niekas negali pasakyti, kaip išvengti pakartotinio grįžimo prie priklausomų medžiagų. Todėl aš sakau – tegu ateis žmogus tiek, kiek reikės“, – aiškina prof. T.Tyrfingssonas.

Paaiškėja, kad visos šios daugialypės terapijos pagrindinis tikslas – ne išgydyti priklausomą žmogų, o mokyti jį išvengti atkryčio arba situacijų, emocinių būsenų, kurios prie jo atveda.

„Dauguma šių pacientų (70 proc.) tęsia gydymą, 36 proc. iš jų nekantriai laukia eilės į reabilitacijos namus. Pusė per paskutinius 30 metų mūsų programoje dalyvavusių pacientų šioje ligoninėje lankėsi vieną kartą, 78 proc. – 3 ar mažiau kartų ir 4 proc. – daugiau nei 10 kartų“, – statistiką moksliniame straipsnyje „Addictions and their familiality in Iceland“ pristato prof. T.Tyrfingssonas su komanda. Po pilnos trijų dalių reabilitacijos programos Islandijoje 60 proc. žmonių lieka abstinentais. Vien po 10 dienų detoksikacijos ligoninėje – tik ketvirtadalis.

Iš esmės žmogus gali pradėti bandyti valdyti savo ligą tik tada, kai patenka į reabilitacijos namus. Iki tol dar jį stipriai veikia psichotropinės medžiagos. Jau čia vyrai ir moterys netgi tiesiogine žodžio prasme treniruojasi ir praktikuojasi, kaip atpažinti ir kaip išvengti vadinamojo atkritimo. Kiekvienas turi pasiruošti, ką darys, kai jo atkrytis pasibels.

Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Reabilitacijos centrai Islandijoje
Gabijos Vitkevičiūtės nuotr./Reabilitacijos centrai Islandijoje

„Artimieji, kurie susidurdavo su šiais atkryčiais, raukydavosi, esą išleidome pinigus reabilitacijai (kai ji dar buvo kažkiek mokama), o jis ar ji vėl vartoja. Bet mes sakome paprastai – štai rezultatyvumas: kad gydymas veikia, parodo žymiai greitesnis priklausomo asmens atsistatymas po atkryčio ir jo blaivus periodas išlieka ilgiau. Nereiktų viltis, kad kažkas pasveiks iš pirmo karto ir visam. Moki pinigus ir tau atrodo, kad moki už nieką – bet juk tai yra nežmoniškai aukšto lygio prevencija. Mes visi tokiu būdu išvengiame artimųjų savižudybių, tyčinių ar netyčinių mirčių, žmogžudysčių. Juk išvengiame ir autoavarijų, išsaugome kitas gyvybes, ryškiai mažėja nusikaltimų“, – aiškina direktorius A.Jónssonas.

Primenu, kad per 20 veiklos metų Vogur centruose jau buvo pabuvę 20 000 pacientų (2016 metų duomenimis). Kaip minėta, apie du trečdalius iš jų klinikose buvo ne daugiau nei 3 kartus. Kai apklausė, ką jie veikia dabar, tai paaiškėjo, kad 50 proc. gyvena be alkoholio ir narkotikų dvejus metus, o vienerius – 57 proc.. Tyrimas parodė, kad visų jų gyvenimo kokybė yra labai aukšta. Taip pat paaiškėjo, kad jei žmogus atkrito, tai jis staigiai reagavo, atvyko į gydymo įstaigą, išsivalė ir taip smarkiai sutrumpino ilgą pakartotiną sveikimo kelią.

Profesorius atkreipia dėmesį į esminį dalyką – niekas iki šiol nėra apibūdinęs, kas yra tikslus galutinio pasveikimo apibrėžimas. Visas šis gydymas, pasak jo, yra iš vienos pusės orientuotas į tikslą, bet iš kitos pusės, argi kam aišku, kaip ir kada tiksliai įvardyti pasveikimo tašką. „Visą savo laiką turi matuoti tuo laiku, kuriame esi dabar ir niekaip ne kitaip. Visas sveikimo procesas yra kaip laiptai – ant kitos pakopos lipi tik tada, kai įveikei prieš tai esančią ir tokiu būdu trumpais sprindžiais matuoji ilgą gyvenimą“, – aiškina didžiąją savo gyvenimo dalį priklausomybei tirti paskyręs prof. T.Tyrfingssonas.

Anksčiau, jei buvai priklausomas tik nuo alkoholio, tai dabar islandai fiksuoja priklausomumą jau ir nuo narkotikų, ir nuo vaistų.

Lengviau nebus, bet sąmoningumas augs

Kuo toliau, tuo daugiau žmonių Reikjavike ateina gydytis. Ir kuo toliau, tuo jų priklausomybė intensyvesnė. Anksčiau, jei buvai priklausomas tik nuo alkoholio, tai dabar islandai fiksuoja priklausomumą jau ir nuo narkotikų, ir nuo vaistų. Didėja ir vartojami kiekiai, ir dažnumas, ilgėja ir užgėrimų ar vartojimo trukmė.

„Medžiagų maišymas – labai opus reikalas. Šiais laikais jau beveik sunku rasti žmogų, priklausomą vien nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų. Dažnu atveju tai – kokteilis. Moterys, pavyzdžiui, geria vyną, užgeria kokiu stipresniu gėrimu, tada tikrai nebeužmiega, o jau tada griebiasi migdomųjų tablečių. Pasekmės – žiaurios, dažnu atveju, netgi kritinės. Kaip žmogui išvengti vaistų, kurie gali sukelti norą vartoti? Juk nuo vaistų gerti norisi labiau? Nuolat dirbame ir šia linkme“, – kryptis prognozuoja prof. T.Tyrfingssonas.

Islandijoje pagalbos ieško daug daugiau žmonių, negu kitose šalyse. Bet tai nereiškia, kad alkoholizmo problema čia yra didesnė, negu kitur. Tiesiog daugiau žmonių čia sąmoningai ieško ir randa pagalbą, vis daugiau vyrų bei moterų sveikti ateina savo noru. Skaičiuojama, kad šiandien po gydymo blaiviai gyvena jau 10,3 proc. visų Islandijoje gyvenančių vyrų ir 4,6 proc. moterų. Vogur ligoninėje per 20 metų stebėsenos fiksuojama po 600 pacientų, kasmet čia atvykstančių pirmą kartą. Iš viso per metus čia gydosi iki 2 500 ligonių, vadinasi, ir šiandien čia atvyks dar 6-7 nauji žmonės. Ir taip – kasdien.

„Aš tai vadinu prabudimu“, – po dienos, praleistos jo išsipildžiusiose svajonėse, profesorius spaudžia ranką ir mes atsisveikinime.

„Kodėl Jums patinka gyventi Islandijoje“, – dar klausiu. „Nes man čia patinka viskas – laikas, oras, šeima“, – jis atsako. Centrų direktorius A.Jónssonas dar mirkteli: „Įtraukite žmones padėti. Iš pradžių jie prisidės tyliai, o po kurio laiko jau džiaugsis ir viešai. Mums tikrai pavyko, pavyks ir jums – drąsiau pirmyn“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų