Konferenciją transliavome tiesiogiai, surašėme atsakymus į klausimus, atsiųstus skaitytojų bei pateiktus žurnalistų.
– Emili, neslėpėte, kad filmas „Redirected“ – tai jūsų paraiška užkariauti ne tik Lietuvą, bet ir Europą. Kaip sekasi?
– Ačiū už klausimą, laba diena visiems. Neblogai sekasi. Veikla, susijusi su užkariavimu, vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi, kaip ir visa tai, kas susiję su filmo kūrimu. Pirmiausia noriu pasakyti, kad filmas po kokių trijų mėnesių pasieks Didžiąją Britaniją, vėliau – kitus Europos miestus. Vėliausiai turėtume išeiti Rusijoje.
– Kuriose kitose šalyse tikitės didelės sėkmės ir rengsite filmo pristatymus?
– Tiksliai negaliu pasakyti, nes tiesiogiai už tai neatsakau. Kol kas tokios informacijos neturiu, tik žinau, kad premjeros bus. Kai jos bus, neslėpsime informacijos – pateiksime ją jums.
– Ar buvo prasmės su paršeliais pernai važiuoti į Kanų kino festivalį? Ar efektyvi tokia tarptautinė filmo reklama?
– Manau, ne tik efektyvi. Ji tapo labai populiari. Kiek man teko girdėti, po Kanų kituose festivaliuose buvo kalbama apie paršelius. Kiek jie davė efekto, sunku pasakyti. Rezultatą pamatysime, kai išeis filmas.
– Penktadienį išvykstate į Maskvą. Ką ten režisuojate?
– Dirbam prie didelio projekto, kuriame kriminalinį serialą. Bendradarbiaujame su nemaža kino kompanija, dabar jį baigiame. Rusai mėgsta kriminalinį žanrą. Scenarijus visai neblogas. Nenorėčiau atskleisti visų detalių. Bus 16 serijų serialas apie nūdieną, bus netradicinė dramaturgija. Mane sudomino – perskaičiau scenarijų ir sutikau prisidėti.
– Esate prasitaręs, kad buvo planų paleisti nuogą aktorių Gilą Darnellį su radiatorium palakstyti po miestą. Tai būtų geriausias partizaninis marketingas. Ar ėmėtės šio triuko?
– Tai buvo viena iš viešųjų ryšių idėjų. To nedarėme, bet jei taip atsitiks, kad nuspręsime patys imtis reklamos užsienyje, tada galvosime kažką ta linkme. Tai būtų viena iš idėjų.
– Kaip manote, ar jūsų filme užkoduotus humoro perlus supras ir užsieniečiai? Tarkime, N-18 scena greitosios pagalbos automobilyje. Arba tuteišų subkultūra su jų kalbos perlais.
– Europa yra labai skirtinga. Žiūrint, kur tai rodys. Lenkai, Balkanų šalys, rusai, ukrainiečiai supras. Jei kalbam apie vokiečius, prancūzus, italus – nežinau. Anglai turėtų suprasti – rytų europiečių pas juos nemažai, jie jau įsisavinę tai, kaip atrodome. Ten, kur yra daugiausia mūsų tautiečių, yra labai daug mitų apie mūsų šalį – stereotipų, apie kuriuos kalbama filme. Man sunku spėti, kaip bus. Kalbėti apie jų reakciją nesiruošiu.
– Kodėl filmo pavadinime atsirado žodžiai „Už Lietuvą“. Ar tikrai kūrėte už Lietuvą?
– Tai pagyvina anglišką pavadinimą ir padaro filmą artimesnį, lietuvišką. Ši frazė figūruoja dialoguose, vienoje iš paskutiniųjų filmo scenų.
– Kaip filmas vadinsis kitose šalyse?
– Žiūrėsime, kiek paplis šis „brandas“. Šio filmo anonsas sulaukė didelio susidomėjimo. Jei jis išplis internete, bus sukurtas ne vienas anonsas, gal nieko nereikės keisti.
– Ar bus „Redirected/Už Lietuvą“ II dalis? Nes filmas atrodo nebaigtas.
– Pabaiga vienaip ar kitaip yra, tačiau tik su užuomina. Gal ir bus – priklausys nuo to, kaip mums pasiseks užkariauti pasaulį.
– Jums, kaip režisieriui, geriausiai (komercine prasme) sekasi Lietuvos kino industrijoje. Gal ketinate kokį istorinį epą susukti? Kad ir komedijos variantą, nes tokio neturime. Būtų linksma matyti kunigaikščius Mindaugą ar Vytautą lakstančius su moteriškais drabužiais ar prisidengusius tik skydais.
– Tokios tolimos istorijos dar tikrai nesiimčiau. Niekad negalvojau apie tai, niekad netraukė. Tačiau netolima istorija... Galėčiau imtis partizanų temos. Turiu minčių ekranizuoti Zigmo Stankaus knygą „Kaip tampama albinosais“.
– Emili, esate baigęs Dailės akademiją. Ką paišėte? Koks stilius? Ar dabar piešiate dar? Ar turite kokių hobių be kino?
– Turiu nemažai hobių. Dabar nepiešiu, netapau – viena šikna dviejų kėdžių neapsėsi. Manau, kad kinu galiu pasakyti viską, ką norėčiau. Nostalgijos tapybai nėra. Mano tapytų darbų yra internete, juos galima rasti „Facebook“.
– Ar sutinkate, jog šis filmas – tai totalus „varymas“ bei gimtosios Lietuvos šmeižimas? Ką apie Lietuvą turėtų pamanyti užsieniečiai, pamatę šį filmą? Ar keiksmažodžiai filme – šiuolaikinės Lietuvos kasdienybė?
– Nežinau, kur ten „varymas“. Tokiame žanre parodyti stereotipinę Lietuvą, nuomonę apie ją kitomis akimis? Kur ten „varymas“? Reiktų šį klausimą sukonkretinti – tada galėčiau atsakyti. Filmo siužetą kūrėme remdamiesi visomis stereotipinėmis nuomonėmis apie Lietuvą ir pakvietėme lietuvius pasijuokti iš to, kas neva turėtų bauginti.
Žiūrėdami filmą turėjote suprasti, kad pagrindinė jo mintis – draugystė ir kiauliškumas. Kiaulės galva – simbolinė metafora.
– Kokį įspūdį apie Lietuvą susidarė aktoriai iš Didžiosios Britanijos? Ką apie Lietuvą mano Vinnie Johnesas, ir ar jūsų keliai ateityje dar gali susikirsti?
– Jie labai džiaugėsi čia atvažiavę, nusifilmavę. Gerai susibendravo su komanda. Visi pareiškė norą dirbti toliau, jei būtų bendrų projektų. Nė vienas nepasakė „ne, man nepatiko“. Šilumos iš jų pusės, dėmesio, turime daug. Pasaulis vis mažėja – neabejoju, kad ateity gali atsirasti projektų, kai keliai susitiks su Vinnie Johnesu.
– Skaitytoja Lina siūlo kito filmo scenarijų: kaip dėl lietuvių nuotykių Jungtinėje Karalystėje, Vakaruose ar pan.?
– Yra daug minčių. Kai rašėme scenarijų, galvojome, kur jie galėtų atsidurti. Filmo pabaigos buvo sugalvotos kelios. Viena iš jų – kaip visi važiuoja į Londoną.
– Gaila, kad Artūro Smolianinovo vaidmuo buvo per mažas išnaudoti visą aktoriaus potencialą. Kodėl nedavėte didesnio vaidmens?
– Sukurti personažai turi savo laiką. Jei vienam duosi daugiau, turi atimti iš kito. Jei nori, kad dalyvautų visi, reikia laiką parinkti tinkamai. Negali aktoriui duoti didesnio vaidmens, nes tau jis labiau patinka. Jis puikiai susitvarkė su vaidmeniu. Jis gali vežti ir didesnius vaidmenis. Tokio pobūdžio filmų Rusijoje mažai kuriama, jis sakė, kad tokį personažą vaidino pirmąkart.
– Kodėl būtent kiaulės galva? Kodėl filmo pagrindinėje nuotraukoje vaizduojama kiaulė? Atrodo, kad lyginat Lietuvą su kiaulėm.
– Tai filmo metafora, tam tikra potekstė. Žiūrėdami filmą turėjote suprasti, kad pagrindinė jo mintis – draugystė ir kiauliškumas. Kiaulės galva – simbolinė metafora.
– Gal planuojate filmą parodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Danijoje, Airijoje, Anglijoje? Norvegijos lietuviai, manau, labai apsidžiaugtų, nes daug kas nori jį pažiūrėti, bet nėra galimybių.
– Kai pasirodys pirmos datos dėl pristatymo pasaulyje, tikrai pranešime. Dėl Skandinavijos šalių man sunku atsakyti.
– Kiek sveria radiatorius? Ar sunku Gilui buvo su juo lakstyti?
– Jis buvo butaforinis. Gilas pirmąkart matė radiatorių, niekad neįsivaizdavo, kiek jis sveria. Paprašiau, kad jam atneštų į aikštelę pabandyti pakelti tikrą – jam nepavyko. Vietomis norėjome įpilti smėlio ar vandens, kad butaforinis radiatorius neatrodytų toks lengvas.
Geografijoje mes šokinėjome. Daugiau norėjome parodyti mūsų turimą etnografiją – kokių mažumų yra pas mus, kaip jie sąveikauja su lietuviais. Daug potekstinių reikalų, susijusių su mūsų etnokultūra, parodėme.
– Eidama į kino teatrą galvojau, kad filmas su tokiu biudžetu nebus „Zero“ lygio. Aktoriai, liaupsės, reklama – viskas vedė link to, kad lėkšta komedija bus truputį daugiau nei eilinė lietuviška parodija. Kaimas – buvo galima parodyt ne tik kontrabandą, sugriuvusį lauko tualetą, aklą moteriškę ar aplūžusį namuką. Kodėl neatskleidėte ir gražiosios kaimo pusės? Vilnius – šaunu, parodėte „Europą“, bet juk mūsų sostinė turi be galo gražų senamiestį, kodėl bent 10 sekundžių pusnuogis britas negalėjo prašmėžuot pro jį? Klubai – parodėte kekšę, bet prie ko tos nuogos merginos ant stalų? Juk nebūtina visam pasauliui sakyt „visos lietuvės šliundros“. Manau, norint pasauliui rodyti Lietuvą, pirma reikia mokėt ją teisingai pateikt.
– Parodysime kitam filme. Surašykite sąrašą, ką norėtumėte pamatyti. Tikrai atsižvelgsime rašydami kitą scenarijų, pabandysime tai įgyvendinti. Ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Klaipėdą, Šiaulius gal parodysime.
– Emili, kodėl neemigruojate, sprendžiant pagal jūsų filmus, esate nusivylęs Lietuva, arba jaučiate pagiežą jai. Kodėl? Dar vienas klausimas: iš kur žinote tiek keiksmažodžių?
– Keiksmažodžių, matyt, mokykloje išmokau. Kodėl neišvažiuoju? Matyt, esu patriotas. Myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra – su gerosiomis ir nelabai pusėmis. Mano toks darbas: jei mane kviečia režisuoti, susidedu daiktus ir važiuoju. Tačiau visad būsiu čia ir kursiu čia.
– Ar šalia tokio ekscentriško vyro gali gyventi moteris? Kiek laiko su jumis ištveria merginos? Ar dabar turite merginą?
– Gali gyventi, bet jų reiktų klausti, kiek ištveria. Merginą turiu.
– Kodėl susišaudymo kaime scenoje ant būdos puikavosi užrašas PUIPA?
– Ten parašyta „pupa“. Turėjau fainą šuniuką, jo vardas buvo Pupa.
– Ar filmas turės teigiamos įtakos Lietuvai? Pvz., gal pritrauks turistų?
– Neabejoju. Kaip ir Rodriguezo filmai pritraukia turistų į Meksiką.
– Ar specialiai surežisuota taip, kad leidžiama suprasti, jog veiksmas vyksta pasienyje, galbūt Šalčininkų rajone. Nes vietiniame bare „Guolis“ šneka Lietuvos lenkas. Bet galop išaiškėja, jog tai Rusijos pasienis?
– Geografijoje mes šokinėjome. Daugiau norėjome parodyti mūsų turimą etnografiją – kokių mažumų yra pas mus, kaip jos sąveikauja su lietuviais. Daug potekstinių reikalų, susijusių su mūsų etnokultūra, parodėme. Nereiktų ieškoti konkrečios vietos, tačiau norėjome parodyti Pagėgius. Iš kur ten atsirado lenkas? Galėjo būti vienas iš užsilikusių, gyvenančių kaime. Kur jų nėra?
– Ar sutinkate, jog filmas skirtas labiau Lietuvos realybę išmanančiai, intelektualiai auditorijai, kadangi Lietuvoje yra masė „išsilavinusių“ žmonių, kuriems scena kad ir su „ichtiandru“ yra nesuprantamos.
– Manau, filmas skirtas įvairiai publikai. Tiems, kurie supranta, kas vyksta Lietuvoje, kurie suvokia, žino mūsų stereotipų problemą, kurie turi daugiau humoro jausmo – sugeba iš to pasijuokti.
– Emili, ar turite planų kurti pirmąjį siaubo filmą Lietuvoje? Taip pat, ar bus kokių suvenyrų (marškinėlių, džemperių) filmo „Redirected“ tematika?
– Ne, kol kas ne. Tai nėra mano žanras. Nors būtų įdomu paskaityti scenarijų – niekad neskaičiau siaubo filmo scenarijaus. Mėgstu žiūrėti siaubo filmus, tačiau kol kas tokio kurti nenoriu.
– Kiek filmas yra autobiografinis, kiek jame yra Emilio Vėlyvio gyvenimo?
– Jei sudėsit visus filmo personažus ir padalinsite iš dešimt, turėsite mano dalį.
– Kaip gimė posakis „aš ne kurva, aš svajonių turiu“?
– Neatsimenu tiksliai, bet man atrodo, kad su Sauliumi Sipariu kažką kalbėjome, gėrimą gėrėme. Man bekalbant užstrigo ši frazė. Filme ji kiek pakeista.
– Tai kaip vis dėlto angliškai „Kamazas"?
– (Juokiasi). Nežinau. Nemokėdamas kalbos aktorius buvo užtikrintas, kad kamazas ir angliškai „kamazas“.
– Su kuo reikia sugert ar permiegot, kad gautum nors mažą vaidmenį antroje „Redirected“ dalyje?
– Pasiūlyčiau kreiptis į atrankos agentūrą „Actors Agency“. Jie jus priims, nufotografuos, nufilmuos, užsirašys duomenis. Jie atkreips dėmesį į jūsų pageidavimus, kai bus filmavimai – susisieks. Gyvename šventoje žemėje – nuodėmių čia mažai.
– Ar Vova bus gyvas antroje dalyje?
– Bus. Man patinka dirbti su Mindaugu. Kol jam nenusibos, tol jis bus.
Negaliu sakyti, kad mums viskas vyko sklandžiai – daug laiko skyrėme atrankai Anglijoje. Keturis personažus atrinkome iš 600 žmonių. Tų aktorių tipažai man labai patiko, jie sugebėjo suvaidinti savo personažus.
– Kas blogiau: turėti reikalų su anglų mafijozais ar su piktais kaimiečiais?
– Žiūrint kuria prasme. Niekad nei su tais, nei su tais neturėjau reikalų, todėl man sunku atsakyti. Manau, jie vieni kitiems buvo lygiaverčiai. Visomis prasmėmis. Jie ir kovoje buvo apylygiai.
– Ką „Redirected“ turi bendro su filmu „Pagirios Las Vegase“?
– Yra fabulos panašumų, kai keturi personažai išvyksta į egzotinę šalį ir prasideda jų nuotykiai. Tik ten didesnis pagrindas yra nuotykis, o pas mus – kriminalas. Pas mus visada vyksta persekiojimas.
– Kuris aktorius, jūsų nuomone, geriausiai suvaidino jam skirtą vaidmenį?
– Neišskirčiau nė vieno. Vieniem geriau vienose scenose sekėsi, kitiems – kitose. Esu žiauriai patenkintas ir užsieniečių, ir lietuvių darbu. Visi jie dėjo savo jėgas, pastangas, dėmesį. Ruošėsi savo vaidmenims. Norėčiau su jais dirbti kituose projektuose.
– Ar lengva įkalbėti užsienio aktorius vaidinti lietuvių statomame filme? Kaip kilo mintis juos pasikviesti čia? Kokią paslėptą mintį slepia šis filmas? Ar daug nesklandumų turėjote filmavimo metu ir kokie jie buvo?
– Scenarijus padiktavo, kad jei rašome apie užsieniečius, kurie ieško nuotykių Lietuvoje, imame užsieniečius. Būtų buvę kvaila imti lietuvius. Ar sunku prisikviesti, priklauso nuo scenarijaus, režisieriaus ir pinigų. Negaliu sakyti, kad mums viskas vyko sklandžiai – daug laiko skyrėme atrankai Anglijoje. Keturis personažus atrinkome iš 600 žmonių. Tų aktorių tipažai man labai patiko, jie sugebėjo suvaidinti savo personažus. Paslėptų minčių buvo daug. Daug ką norėjosi pasakyti, ironizuoti, pridėti satyrinių poteksčių. Dėl nesklandumų... Filmavimas vyko du mėnesius. Paršiukai labai greit augo, gal mums ir ne taip matėsi, bet senutė, kuri juos turėjo kelti, nebegalėjo. Teko imti naujus.
– Ar planavote vietoje Vinnie Joneso prisivilioti kitą žinomą kino aktorių?
– Buvo daug minčių. Koją pakišo finansai.
– Kokį perliuką ruošiate ateičiai?
– Yra keletas minčių, kol kas nenorėčiau apie tai kalbėti. Viskas embrioninėje stadijoje. Visų pirma norėčiau pailsėti.
– Kas įkvepia kurti tokius filmus? Iš kur semiatės tokių idėjų?
– Hm. Įvairiai būna. Šiam filmui mus įkvėpė žinomi mitai apie Lietuvą. Stereotipiniai komentarai apie šalį, pačių lietuvių varymas ant emigrantų. Mes per daug nesigilinome semantiškai, kaip tai atsitinka, tačiau mums reikėjo nuo kažko atsispirti. Į siužetą stengėmės sudėti tai, ką lietuviai kalba apie Lietuvą.
– Kodėl filmo pabaiga tokia?
– Mintis yra pratęsiama. Norėjosi parodyti, kad tai, ką jie patyrė čia, yra niekis lyginant su tuo, ką jie patirs ten.
– Kopijuojate režisierių Tarantino, ar tai tik sutapimas?
– Sutapimas. Niekad nemačiau jo filmų. Reikės pasižiūrėti.
– Kurią filmo sceną reikėjo daugiausiai kartų perfilmuoti?
– Tiksliai neatsimenu. Vidurkis buvo apie 4 ar 5 dubliai – labai padoriai. Greit filmavome – perdien padarydavome iki 36 kadrų, kas yra daug. Su a.a. Vytautu Šapranausku prie vienos scenos užtrukome gana ilgai – kai jis buvo bute su Gilu. Norėjome suderinti ir aktorinius, ir techninius dalykus. Dar kažkur buvo, bet jau nepamenu.
– Kokios filmo silpnosios pusės? Ar pasiekėte tai, ko norėjote? Kaip reagavote į kritiką filmui, pažertą tokių gerai žinomų visuomenininkų kaip Andrius Tapinas ir kiti?
– Džiaugiuosi, kad žmonės žiūri, kad juos filmas veikia, kad jie reaguoja ir po to rašo. Jei žmogui būtų vienareikšmiškai neįdomu, vargu ar rašytų. Kodėl kritikams tai sukėlė emocijų, reikia jų klausti. Teigiamai reaguoju ir į kritiką, ir į nuomonę. Kalbant apie A.Tapiną... Gerai jį pažįstu, jis prisidėjo prie filmo kaip kolega, pažįstamas žmogus. Jis pasakė tai, ką jautė. Tai gerbiu.
– Koks filmo biudžetas ir kiek kainavo Vinnie Joneso atvykimas?
– Ne aš turėčiau atsakyti į šį klausimą, o prodiuseris. Galiu jam perduoti klausimą. Iš prodiuserių veidų ir šypsenų mačiau, kad jie tai darė sukandę dantis.
Šiam filmui mus įkvėpė žinomi mitai apie Lietuvą. Stereotipiniai komentarai apie šalį, pačių lietuvių varymas ant emigrantų. Į siužetą stengėmės sudėti tai, ką lietuviai kalba apie Lietuvą.
– Kuri iš aktorių (moterų) šiame filme jus nustebino labiausiai ir galbūt net viršijo lūkesčius?
– Visos. Neišskirčiau nė vienos. Visų amplua buvo skirtingi. Net vilioklės vaidmenį atlikusi Vaičiulytė ar prostitutės vaidmenį atlikusi Stungytė turėtų stovėti greta. Šimčiūnaitė atliko nuostabų vaidmenį – ji yra fantastiška aktorė. Zita iš „Zero“, patys matėt, kaip tvarkosi su baru. Su visom moterimis dirbti buvo smagu. Pažadu, kad kituose scenarijuose moteriška linija bus didesnė.
– Ar gali tokį filmą pastatyti žmogus, kuris yra sveiko proto?
– Matyt, ne.
– Įsivaizduokite, kad esate seno DVD nuomos punkto klerkas. Ateina klientai ir prašo patarimų, rekomendacijų. Ko klientas turėtų prašyti, kad duotumėte jam būtent „Redirected“ DVD?
– Geras klausimas. Nežinau. Gal turėtų norėti pasižiūrėti gerą siaubo komediją apie mūsų šalį, kraštą, kur vieni nuotykiai skaudina, o kiti – linksmina. Tai – šaržinė komedija.
– Matėme naujausią filmo kūrėjų fotosesiją – karstas, laidotuvės. Kodėl? Kaip jautėtės karste?
– Karste visai patogu. Nieko ten sudėtingo nėra atsigulti. Visai gražiai pavyko. Negaliu sakyti, kad taip matyti save malonu, tačiau fotosesija pavyko – ačiū visiems, kas dalyvavo.
Kas vyko prieš interviu su E.Vėlyviu:
