„Kartais apima neviltis, kai kas nors iš medikų suserga ir nenorėdamas, nežinodamas užkrečia kolegas, pacientus, o žiniasklaidoje pasipila piktų komentarų. Turbūt dažnas medikas paklausia savęs: „Dėl ko tada mes tiek stengiamės?“, – sako gydytoja.
Kviečiame skaityti pokalbį su ja apie tai, kokias patirtis ir atradimus dovanojo daugiau nei du mėnesiai karantino.
– Gal galite šiek tiek papasakoti apie save: kiek metų dirbate medicinoje, kaip atsiradote Respublikinėje Kauno ligoninėje?
– Respublikinėje Kauno ligoninėje pradėjau dirbti nuo 2009 m. Čia buvo pagrindinė mano internatūros bazė. Pažintis su ligoninės tvarka, personalo ir darbo ypatumais prasidėjo nuo chirurgijos skyrių. Po metų internatūros įstojau į Vidaus ligų rezidentūros studijas. Man buvo sudarytos sąlygos medicinos praktiką atlikti šioje ligoninėje. Penktame rezidentūros kurse pradėjau dirbti gydytojo asistento pareigose. Pabaigusi rezidentūrą ir gavusi vidaus gydytojo licenciją pradėjau dirbti Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje gydytoja, o po kelerių metų tapau šio skyriaus vedėja.
– Kaip pasikeitė jūsų darbas pasaulyje ir Lietuvoje prasidėjus Covid-19 pandemijai?
– Pradžioje buvo daug nežinios, baimės ir chaoso. Tuo metu nebuvo tikslių taisyklių, kaip reikia elgtis. Gyvenant su Covid-19 pandemija reikėjo įdiegti daug naujovių: Priėmimo-skubios pagalbos skyrių padalinti į „švarią“ ir „nešvarią“ zonas, visam personalui įprasti dirbti kitokiomis, specialiomis sąlygomis. Kaip ir visiems, medicininiam personalui reikėjo įveikti baimę užsikrėsti ir užkrėsti kitus kolegas ar pacientus koronavirusu.
– Kaip atrodo dabar jūsų įprasta darbo diena?
– Įprasta darbo diena buvo iki pandemijos pradžios, kai buvo aiškus darbų planas ir jį reikėdavo vykdyti. Pandemijos pradžioje kiekviena darbo diena buvo lyg naujas iššūkis, kurį turi įveikti. Buvo labai daug organizacinio darbo, pirmiausia pertvarkant Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, perorganizuojant darbo grafikus ir darbo specifiką, tad darbo diena tuomet neturėdavo aiškios pradžios ir pabaigos. Tiesiog dirbom tiek, kiek reikėjo. Bėgant laikui, atsiradus daugiau aiškumo apie koronavirusą ir jo sukeliamus susirgimus, darbo diena įgavo rėmus. Dabar atsiranda vis daugiau laiko pabendrauti su kolegomis ir nebūtinai vien apie darbą.
Pandemijos pradžioje kiekviena darbo diena buvo lyg naujas iššūkis, kurį turi įveikti.
– Ko teko išmokti, kaip teko prisitaikyti prie pokyčių darbe? Kas buvo sunkiausia?
– Nuo karantino pradžios teko išmokti prisitaikyti prie greitai besikeičiančių darbo sąlygų, tikslaus asmens apsaugos priemonių apsirengimo ir nusirengimo taisyklių, nes klaida gali kainuoti labai brangiai. Taip pat pripratome prie kitokio bendravimo su kolegomis, t.y. laikantis saugaus atstumo, pasikeitusių komandinio darbo principų.
Mane asmeniškai motyvuoja viena mintis: kad ateis diena, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, ir visa, kas vyksta dabar, bus tik prisiminimas.
– Nemaža dalis mūsų karantino metu saugiai dirbome iš namų. Tačiau medikai – vieni iš tų, kurie neturi galimybės nebūti darbe. Maža to, jūs dirbate didelėje rizikoje. Kas padeda, motyvuoja tęsti darbus? O gal buvo minčių laikinai nedirbti?
– Apie tai, kaip saugiai praleisti karantiną namie, turbūt pagalvoja kiekvienas žmogus. Tačiau mediko profesija įpareigoja dirbti bet kokiomis sąlygomis. Kas, jei ne medikai, stos į kovą su virusu? Nežinau, ar šiuo sunkiu metu galėčiau ramiai būti namie, kai mano kolegoms reikia pagalbos. Negalima pamiršti, kad be sergančiųjų COVID-19, yra ir kitomis sunkiomis ligomis sergančių pacientų, kurių būklė, kaip pastebiu, šiuo metu dar pasunkėjusi, ir kuriuos taip pat reikia gydyti.
Mane asmeniškai motyvuoja viena mintis: kad ateis diena, kai gyvenimas grįš į senas vėžes, ir visa, kas vyksta dabar, bus tik prisiminimas.
– Medicinos darbuotojų darbas dabar sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Ar buvo psichologinių duobių? Kas tuomet padėjo pakilti?
– Psichologinių duobių visada pasitaiko šiame darbe. Šis periodas, be abejo, irgi nėra išimtis. Išlaikyti pusiausvyrą man padeda šeima, draugai ir kolegos. Deja, šiuo metu ribojame kontaktą su artimaisiais ir bendradarbiais, tačiau džiugu, kai pavyksta rasti nenuilstančių kolegų, su kuriais visada bandome ieškoti optimaliausių išeičių įvairiose situacijose. Šeima ir draugai šiuo metu taip pat palaiko, tačiau saugiu atstumu.
– Kaip jaučiasi jūsų kolegos? Ar sulaukiate reikalingos pagalbos? Ko šiuo metu medicinos darbuotojams reikia labiausiai?
– Medikas taip pat yra žmogus, natūralu, kad ir mes bijome užsikrėsti, taip pat užkrėsti šeimos narius, kolegas, pacientus. Tačiau su kolegomis stengiamės žvelgti į susidariusias situacijas kuo pozityviau ir padėti vieni kitiems. Kartu ilgai dirbdami šį darbą, manau, geriausiai žinome situacijas, kada bet kuriam iš mūsų reikia palaikymo ir padrąsinimo. Šiuo metu, manau, visiems medikams reikia visuomenės supratingumo, atsakingumo, galvojimo už save, savo artimą ir kiekvieną aplinkui esantį. T.y. visiems reikia galvoti apie visų mūsų saugumą.
– Kaip į jūsų darbą reaguoja artimieji, šeima? Galbūt šiuo metu tenka gyventi atskirai, patiriate kitokių sunkumų? O gal priešingai – būtent šeimos palaikymas yra tas svarbiausias komponentas, kuris padeda neišprotėti ir tęsti kasdieninius darbus?
– Šeima yra pagrindinis ramstis šiuo sunkiu laikotarpiu. Su šeima gyvenu kartu ir džiaugiuosi matydama juos sveikus ir jausdama jų palaikymą.
– Kiek jums svarbus visuomenės palaikymas?
- Labai malonu, kai visuomenė prisideda kovojant su pandemija, palaiko medikus įvairiomis iniciatyvomis. Kartais apima neviltis, kai kas nors iš medikų suserga ir nenorėdamas, nežinodamas užkrečia kolegas, pacientus, o žiniasklaidoje pasipila piktų komentarų. Stengiesi kiek galėdamas į juos nekreipti dėmesio, bet kartais kyla minčių, kad mediko darbas yra nevertinamas ir menkinamas. Turbūt dažnas medikas paklausia savęs: „Dėl ko tada mes tiek stengiamės?“.
– Ko palinkėtumėte kolegoms ir tuo pačiu sau?
- Palinkėčiau nesusirgti, o jei jau taip nutiktų, prasirgti kuo lengvesne forma. Taip pat – stiprybės, ištvermės ir tikėjimo, kad vieną dieną viskas pasibaigs.
– Ačiū už pokalbį.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.