Senu vilku policijos sistemoje laikomas 47-erių metų S.Andriuškevičius tarnybą 1992 metais pradėjo tuometinėje Girstupio nuovadoje. Nuo 1994-ųjų jis dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje. Iš viso tarnybai šis pareigūnas atidavė daugiau nei ketvirtį amžiaus, o šių metų kovo 9 dieną „Už ištarnautus metus“ jam buvo įteiktas antrojo laipsnio atminimo ženklas.
Teisininko profesiją MRU įgijęs 23-ejų metų vaikinas nuo pat mažens žinojo, kuo nori būti – tokiu pačiu ar net geresniu policijos pareigūnu nei jo tėtis.
Tiesa, į policininkų gretas Saulius įsiliejo netikėtai. Apie pareigūno darbą tik pasvajodavęs pašnekovas tuo metu dirbo plaukimo treneriu, pas kurį treniruotis ateidavo ne vienas teisėsaugos atstovas. Šie, žinodami, kad kolegų policijos struktūroje itin trūksta, 1992 metais ir įkalbino plaukiką užsidėti policininko uniformą.
Visai kitokia yra vienturčio Sauliaus sūnaus Roko istorija. Teisininko profesiją MRU įgijęs 23-ejų metų vaikinas nuo pat mažens žinojo, kuo nori būti – tokiu pačiu ar net geresniu policijos pareigūnu nei jo tėtis. Tarnybą Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariate, davęs priesaiką kartu su kitais 38-iais jaunais pareigūnais, jis pradėjo kovo 9-ąją, tuo pat metu, kai jo tėčiui buvo įteiktas apdovanojimas už ilgametę tarnystę. Švęsti tokios sutapties jie nesiruošė – tikino po darbo, kaip įprasta, skubėsią į sporto salę.
„Renkantis profesiją jokių abejonių neturėjau, nors tėtis ir perspėjo, kad policijos pareigūno darbas nėra lengvas. Taip, jis davė postūmį, tačiau patiko ir pati pareigūno veikla. Ji nėra nuobodi. Viskas nuolat keičiasi. Kaip „Farų“ laidose, kurias stebėdavau. Kokios tėčio savybės augant žavėjo? Rimtumas“, – 15min prisipažino jaunasis pareigūnas.
Pasak Sauliaus, nuostabos, jog sūnus taps policininku, nebuvo: „Pats pasirinko ne darbuotojo, o tarnautojo kelią. Aš jo atkalbėti negalėjau. Ir kito žmogaus neatkalbinėčiau, tik skatinčiau. Žinoma, paaiškinau, kad tarnaudamas bagotas nebūsi, būsi kuprotas. Verslo pas mus nėra, tik daug darbo“.
Sūnus – tėvo kopija
Su Sauliumi ir Roku Andriuškevičiais pokalbiui susėdame viename iš Kauno apskrities VPK patalpų, po jiems ypatingo renginio praėjus vos kelioms valandoms. Vyrenysis Andriuškevičius prisipažįsta, kad nuotaikos itin linksmos, ir tikrai ne dėl gauto ženkliuko. Tokio įvertinimo ilgametis Kauno kriminalistas sulaukia jau trečią kartą.
„Namuose gausu ne padėkų, diplomų, o sporte iškovotų medalių“, – patikina Saulius.
Jaunatviškai atrodantis vyras gali pasigirti tvirtais raumenimis. Kadaise save atidavęs irklavimui bei plaukimui, šiandien Saulius užsiima jėgos sportu, aktyviai dalyvauja įvairiuose policijos sportiniuose renginiuose. Tad nenuostabu, jog puikios fizinės formos kaunietis apie pensiją negalvoja: planuoja dirbti tiek, kiek sveikata leis.
„Dirbsiu, kol mane čia laikys. Kol neprisidirbsiu. Ar daug tokių senų vilkų pas mus komisariate? Turiu vieną kolegą, kuris 30 metų atitarnavęs“, – šyptelėjo Saulius.
Nuo jo sportiniais pasiekimais neatsilieka ir ne vienose kultūrizmo varžybose dalyvavęs sūnus Rokas. Kurį laiką jie abu sportavo viename sporto klube. Obuolys nuo obels išties netoli rieda. Jaunėlis – tikrų tikriausia tėčio kopija. Tik gal kiek ramesnio charakterio.
„Kuo skiriamės? Niekuo. Amžiumi tik“, – nusijuokė Saulius.
Paklausti, ar tėvo ir sūnaus duetas viename komisariate – dažnas reiškinys Lietuvos policijoje, tiek Rokas, tiek Saulius sutartinai atsakė, jog pavyzdžių galėtų pateikti, tačiau jų nėra daug.
Abiejų algos tokios pačios
Neseniai Rokas turėjo pasirinkti: darbuotis veiklos skyriuje tyrėju, patruliuoti gatvėse ar rinktis ekspertų pareigybę. Jis pasirinkimo pirmąjį variantą. Paklaustas, ar norėtų žengti identiškomis tėčio pėdomis – tapti kriminalistu, vaikinas atsakė, kad į tai galės atsakyti tik po dvejų metų.
„Oi, mes dažnai matysimės, nes su Dainavos komisariatu vykdome bendras priemones, patikrinimus. Nesu viršesnis pareigomis, kad galėčiau sūnui darbinėje veikloje vadovauti, bet vadovauju kitose srityse“, – šyptelėjo Saulius, prisipažinęs, jog jo, pareigūnu dirbančio 25-erius metus, ir sūnaus, vos tik pradėjusio tarnybą, atlyginimai beveik nesiskiria.
Ekonomines nusikalstamas veikas tiriantis Saulius paklaustas, ar nusikaltimų šioje srityje daugėja, patikino, kad jei lyginsime su 1992 metais, šiandien padėtis išties yra daug geresnė.
„Kontrabanda buvo ir yra. Ir tuomet, ir dabar pardavinėja tuos nelegalius alkoholinius gėrimus, cigaretes. Tik skaičiai skiriasi. Kodėl? Gal kad policija geriau dirba?“, – retoriškai paklausė Saulius.
Papildydamas tėtį, Rokas užsiminė apie sudėtingas darbo sąlygas, vyravusias praėjusio šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį. Pasirodo, tuomet policininkai į iškvietimus vykdavo viešuoju transportu.
„Tarnybą pradėjau dirbdamas patruliu – šlifuodavau VI forto gatves. Jei iš vieno rajono reikdavo nuvažiuoti į kitą, šoki į troleibusą arba bėgte bėgi. Komisariatas turėdavo tik seną „viliuką“ ir „baržą-gaziką“. Materialinis aprūpinimas pareigūnų dabar yra išties geras“, – teigė Saulius.
Rokas užsiminė apie sudėtingas darbo sąlygas, vyravusias praėjusio šimtmečio paskutinįjį dešimtmetį. Pasirodo, tuomet policininkai į iškvietimus vykdavo viešuoju transportu.
Liko Kaune, nes šis – savas
Kalbos pasisuko apie ateitį. Paklaustas, kur save mato po penkerių metų, Rokas atsakė, kad rinktųsi nagrinėti nusikalstamas veikas, su kuriomis susiduria dabartinis pasaulis.
„Pradėjus tarnybą yra sunku, nes universitete susiduri tik su teorija, praktikos ten mažai. O ir kai pasiklausai jau dirbančių komisariate... Vieni sako, kad yra gerai, kiti siūlo bėgti kuo toliau. Atėjome „nuo knygų“, tad reikia daug mokytis atėjus dirbti. O dirbdamas, manau, susidursiu su visomis sritimis ir nuspręsiu, kurią specializaciją rinktis. Perspektyvą matau tiriant nusikaltimus elektroninėje erdvėje. Daug kas į ją persikelia“, – patikino Rokas.
O kodėl jaunas vaikinas pasirinko Kauną, o ne Vilnių, juk ten perspektyvos didesnės.
„Siūlė eiti dirbti kriminalinėje žvalgyboje, bet... Vilnius – svetimas ir brangus miestas, o Kaune viskas sava. Džiaugiuos, kad paskyrė dirbti laikinojoje sostinėje. Pasisekė. Daugelį išsiuntė į mažesnius miestus. O ir Dainava sava – čia gyvenu“, – paaiškino vaikinas.
Saulius pabrėžė, kad policijos pareigūnų visuomet trūksta. Didelė jų kaita. O kaip gi su tais epitetais mentas, agurkas? Ar jie neatgraso nuo tarnystės? Ar žeidžia? Pirmas suskubo pasisakyti Saulius: „Dabar jau nebe 1992-ieji. Turėjau klasės draugų. Kilome iš to paties suolo, o vienas tapo žuliku, kitas – policininku. Kiekvienas pasirenka savo kelią. Po kurio laiko susitikome prie šiukšlių konteinerio. Tie, kurie buvo „kieti“, atsidūrė arba prie jo, arba kalėjime, arba iš viso baigė savo gyvenimą.
Nesiklausau tokių, kurie policiją laiko žemiausiu lygiu. O jei kas iš pažįstamų nejučiomis prasitaria „mentai sustabdė“ ir pamato mano akis, iškart pasitaiso į atsiprašo. Policijos pareigūnų reputacija šiandien dienai, mano nuomone, yra gera. Netgi labai gera“.
Prieš draugo nusikaltimą neužsimerktų
O ką Saulius darytų, susidūręs su situacija, kurioje įtariamuoju nusikalstama veika būtų jo draugas ar šeimos narys? Kaip jis elgiasi pas ką rankoje pamatęs kontrabandinių cigarečių pakelį?
„Tiesiai šviesiai pasakysiu – įforminsiu nusikaltimą kaip priklauso. Ir nejausiu jokio sąžinės graužimo. Aš juk nederinau su juo tų nešvarių reikalų, kad turėčiau jaustis skolingas, kad privalėčiau padėti po to. Ar nesulaukiau pasiūlymų kokį banką apgauti? Visko buvo. Bet jei dar sėdžiu čia, tai reiškia, kad nesutikau“, – patikino Saulius, prisipažinęs, kad kartą kolegų buvo nubaustas ir pirštais užbadytas dėl greičio su tarnybine mašina viršijimo.
Roko nuomone, seniau žmonės bijodavo kalbėtis su pareigūnais. Kalbantys su jais buvo laikomi priešais. Šiuo metu pasitikėjimas pareigūnais, pasak jo, yra išaugęs, lietuviai noriai bendradarbiauja.
„Žmonės tiesiog nemėgsta būtų kontroliuojami, dėl to ir pyksta ant pareigūnų, bando išsisukti. Pats asmeniškai epitetų jokių dar negirdėjau“, – teigė Rokas.
Roko nuomone, seniau žmonės bijodavo kalbėtis su pareigūnais. Kalbantys su jais buvo laikomi priešais. Šiuo metu pasitikėjimas pareigūnais, pasak jo, yra išaugęs, lietuviai noriai bendradarbiauja.
Vis dėlto, ir šiais laikais pasitaiko asmenų, kurie savo veiksmais teršia gerą pareigūno vardą. Vieni ima kyšius, kiti bando užglaistyti pažįstamo asmens nusikaltimą, treti sprunka iš nusikaltimo vietos ar būna pričiumpami girti prie vairo.
„Aš užaugau be alkoholio vartojamo šeimoje, tad man tai atrodo normalu. Kitiems savaitgalis be gėrimo neįsivaizduojamas. Kaip atsipalaiduoti? Neįsitempti“, – šyptelėjo Rokas.
Paklaustas, ko labiausiai bijojo prieš pradėdamas tarnybą, vaikinas atsakė, kad pačio darbo – juk praktikos nėra. Mokytis, pasak jo, reikia iš kolegų, išdirbusių komisariate 20 metų.
„Aš vis dar mokausi. Su kiekvienu ekonominės bylos pareiškimu vis ką nors naujo atrandi. Sūnus jau dabar su manimi lygus. Aš neturiu universitetinio išsilavinimo – mokiausi policijos mokykloje. Beje, mūsų darbovietėje suteikiama galimybė įvairiausius kursus lankyti nemokamai. Privačioje tarnyboje paklotum už tai didžiulius pinigus. Tereikia noro ir laiko“, – patikino Saulius, kurio nuomone, neišsprendžiamų bylų nėra – viskas priklauso nuo to, nori ar nenori dirbti.
Apie policijos reformą abu pašnekovai nepanoro kalbėti. Rokas tik išsakė pastebėjimą, jog visoms užduotims įvykdyti – ir patruliuoti, ir bylas tirti – dažnai pareigūnams tiesiog neužtenka laiko.
„Nėra problemų. O jei ir kyla jų, viską išsprendžiame kolektyve“, – patikino Saulius, paatviravęs, jog ateityje norėtų išgirsti sūnų sakant, jog šis sieks generolo pozicijos.
