Nuskambėjus dar vienai istorijai, kaip Norvegijoje gyvenančių lietuvių vaikai buvo perduoti globoti vietos žmonėms, kilo diskusijos, ar iš tiesų ten gyvenantys tautiečiai nesirūpina savo atžalomis, ar norvegų tarnybos pernelyg griežtai žiūri į pažeidimus.
Laidoje dalyvavusi R.Šalaševičiūtė teigė, kad priežastys yra dvi – norvegai pakankamai griežtai žiūri į bet kokį pažeidimą, o dalis lietuvių neteisingai supranta, kaip reikia auklėti vaiką.
Ji teigė, kad Skandinavijoje galioja labai griežti su vaikų auginimu susiję įstatymai, uždraustas bet koks smurtas – taip pat ir psichologinis. Iš Lietuvos išvykusios šeimos ne visuomet įsigilina į tos šalies, kurioje ketina gyventi, teisės aktus.
Paklausta, ar mūsų šalyje už tokius pažeidimus būtų iš šeimos paimami vaikai, R.Šalaševičiūtė teigė, kad to tikrai nebūtų. „Pas mus vaikai iš šeimos paimami tik tada, kai gresia pavojus jų sveikatai, gyvybei, tada, kai vaikas badauja, visiškai nelanko mokyklos, neturi ko valgyti, šąla, išeina, ir jo niekas neieško“, – sakė R.Šalaševičiūtė.
Tuo tarpu Norvegijoje galioja nuostata, kad jeigu šeima nesugeba užtikrinti vaiko teisių ir saugumo, užtenka menkiausio pažeidimo, kuris rodo, jog ateityje vaikui gali būti nesaugu, ir teisiškai jis gali būti paimtas iš šeimos. Susigrąžinti paimtus vaikus gali būti labai sudėtinga.
R.Šalaševičiūtė įsitikinusi – jeigu Lietuvoje gyvenančios asocialios šeimos būtų perkeltos į Norvegiją, visi vaikai iš jų būtų paimti, nes norvegams nesuvokiama, kaip vaikai gali augti tokiomis sąlygomis. Lietuvoje tokiose šeimose šiuo metu gyvena apie 26 tūkst. vaikų.
