Iš žiemos įmygio jau pabudo ir lazdyninės miegapelės, tiesa, dar ne visos. Lazdyninių miegapelių žiemojimo lizdai yra žemės paviršiuje, duobutėse po lapų ar samanų sluoksniu. Kai tokią vietą pašildo saulutė, miegapelės gali atsibusti pavasarį gana anksti, net kai miške vietomis dar yra ir sniego. Pirmieji balandžio pirmoje pusėje pabunda patinėliai, o dauguma patelių dar pamiega iki gegužės pradžios. Tada poruojasi, o birželio pradžioje atveda pirmąją jauniklių vadą, kurioje dažniausiai būna 4 jaunikliai.
Tinkamo miegapelėms maisto pavasarį miške dar mažai. Kadangi miegapelės neturi aklosios žarnos, kurioje gyvena celiuliozę skaidančios bakterijos, tai medžių lapai joms nėra tinkamas maistas, nors pumpurais ar jaunais lapais kažkiek maitinasi. Tinkamiausias joms yra kaloringas maistas – augalų žiedai ir vaisiai, taip pat vabzdžiai ar jų vikšrai.
Balandžio mėnesį lazdyninės daugiausiai maitinasi gluosnių žirginiais, vėliau eglės, ąžuolo žiedynais. Jei randa – pernykštėmis gilėmis ar riešutais. Dalis miegapelių atsibunda iš žiemos įmygio dar neišnaudojusios visų riebalų atsargų, tai gali kurį laiką ir nesimaitinti. Jeigu oras šaltas – oro temperatūra žemesnė nei 15° C – miegapelės miega dienos įmygiu, kurio metu taip pat nukrenta kūno temperatūra, ir taip sutaupoma energijos.
Balandžio pabaigoje iš žiemos įmygio atsibunda ir miškinės miegapelės, o štai didžiosios miegapelės dar mėnesį pamiegos. Didžioji miegapelė vokiškai vadinama Siebenschläfer, t.y. „septynmiege“ – miegančia septynis mėnesius. Lietuvoje šios miegapelės išmiega dar ilgiau: nuo rugsėjo vidurio iki gegužės antros pusės, t.y. net aštuonis mėnesius. Žiemoja didžiosios miegapelės įsiraususios į žemę 30–50 cm gylyje. Nustatyta, kad didžiųjų miegapelių mirtingumas žiemos įmygio metu yra mažesnis, nei vasarą, kada jos aktyvios, tad joms ilgiau pamiegoti yra saugiau.