Viena gyventojų pasyvumo priežasčių – žinių apie šią instituciją trūkumas. Taigi rinkėjai dažnai renkasi ne pagal kandidatų požiūrį į Europą ar jų galimybes prisidėti prie realių pokyčių, o vertindami, kaip partijos ir politikai veikia „namų“ politikoje.
Galbūt šis ir vėlesni straipsniai apie Europos Parlamentą ir jo narių veiklą padės rimčiau apsispręsti, už ką balsuoti artėjančiuose rinkimuose.
Europos Parlamentas – nuo „močiutės ant suoliuko“ iki lygiaverčio partnerio
Nuo pat Europos bendrijų įkūrimo buvo siekiama, kad prieš priimant sprendimus, būtų išgirstos ne tik valstybės, bet ir jų gyventojai. Tam buvo įsteigta Parlamentinė Asamblėja (neužilgo persivadinusi Europos Parlamentu), kurioje iš pradžių dirbo šalių parlamentų atstovai (tiesiogiai EP pradėtas rinkti tik 1979 metais). Jie tik retsykiais susirinkdavo pasidalinti mintimis apie Europos integraciją.
Pirmus tris dešimtmečius Europos Parlamentas buvo kaip močiutė ant suoliuko prie laiptinės: prieš priimdami sprendimus, valstybių ministrai ir vadovai turėjo jo išklausyti, bet ne atsižvelgti į jo nuomonę. Vėliau ši Parlamento teisė buvo šiek tiek sustiprinta – valstybės privalėjo ne tik išklausyti, bet ir svarstyti EP nuomonę bei pasiūlymus, tačiau lengva ranka galėjo juos ir atmesti.
1993 metais Europos bendrijos virto Europos Sąjunga. Ta proga Europos Parlamentas, kaip europiečių atstovas, įgijo teisę siūlyti pakeitimus teisės aktų projektams kai kuriose politikos srityse. Vėliau šis sričių ratas plėtėsi, ir nuo 2009 metų Europos Parlamentas yra lygiavertis kitoms ES institucijoms: Europos Komisijai ir ES Tarybai.
Komisijos pasiūlymų tobulintojas
Šiuo metu pagrindinė Europos Parlamento galia – kartu su valstybių atstovais dalyvauti svarstant Komisijos pasiūlytus ES teisės aktus (įskaitant biudžetą). ES teisės aktai laikomi priimtais tik tuomet, kai jų tekstas yra priimtinas tiek valstybėms atstovaujančiai Tarybai, tiek piliečiams atstovaujančiam Parlamentui.
Pirmus tris dešimtmečius Europos Parlamentas buvo kaip močiutė ant suoliuko prie laiptinės: prieš priimdami sprendimus, valstybių ministrai ir vadovai turėjo jo išklausyti, bet ne atsižvelgti į jo nuomonę.
Tiesa, EP galios yra apribotos kai kuriose srityse (kuriose ir valstybių viduje daugiau galių suteikiama vyriausybėms nei parlamentams): užsienio politikoje, tarptautinių sutarčių sudaryme, saugumo klausimuose. Taip pat reikia prisiminti, jog ir pati ES turi mažiau galių tokiose srityse kaip sveikatos apsauga ar kultūra.
EP mielai naudojasi savo galiomis siūlyti patobulinimus teisės aktams (vienas ryškiausių pavyzdžių – visiškai neseniai svarstytas Mobilumo paketas, kuriam buvo pateikta apie 1000 pataisų). Vidutiniškai visas teisėkūros procesas užtrunka apie pusantrų metų (tiesa, jei EP ir Tarybai nepavyksta sutarti iš pirmo karto, procesas gali trukti ir virš trejų metų).
Kitos Europos Parlamento galios
Pastaraisiais metais Europos Komisijai ženkliai sulėtinus teisėkūros konvejerį, Europos Parlamentui teko daugiau dėmesio skirti kitoms savo veikloms.
Daugelyje parlamentinių demokratijų parlamentai dalyvauja vyriausybių skyrime ir jų darbo kontrolėje. EP taip pat aktyviai dalyvauja „Europos Vyriausybės“ – Komisijos – formavime, atmesdamas nekompetentingus kandidatus į komisarus, o kasdienėje savo veikloje Komisijos atstovams teikdamas klausimus ir reikalaudamas rezultatų vienoje ar kitoje politikos srityje.
Terminas „Parlamentas“ kilęs nuo lotyniško žodžio parlare – kalbėti. Europos Parlamentas, sumažėjus teisės aktų, tapo tikru diskusijų apie Europos ateitį ir Pasaulio raidą forumu: į tribūną kviečiasi ne tik komisarus ir ES valstybių vadovus, tačiau ir kitus asmenis – nuo B.Obamos ir M.Zuckerbergo iki Nobelio premijos laureatų.
Renkant Europos Parlamentą, svarbu ne tik institucijos galios, tačiau ir tai, kaip tomis galiomis naudojasi jos nariai.
Taip pat EP yra ėmęsis iniciatyvos nemažai klausimų nagrinėti pats, nelaukdamas Komisijos pasiūlymų: nuo Dieselgate skandalo iki sklandesnės skaitmeninių paslaugų sklaidos Europoje.
Europos Parlamento poveikis mūsų kasdienybei
Europos Sąjungoje nuo klausimo svarstymo iki jo poveikio mūsų gyvenimui praeina nemažai laiko, todėl neretai net nesusimąstome, jog vienas ar kitas mūsų gyvenimą palengvinęs pokytis atsirado būtent Europos Parlamento dėka ar iniciatyva.
Tarp tokių svarbių EP „pėdsakų“ galima išskirti radikalų tarptinklinio ryšio tarifų nukarpymą, vartotojų teisių išplėtimą (ilgesnė garantija, geresnė apsauga perkant internetu ir pan.) ir tyrimus dėl produktų kokybės skirtingose valstybėse, vaisių ir daržovių vartojimo skatinimą mokyklose, atliekų mažinimą ir mažiau taršią aplinką, skaitmeninių paslaugų diegimą (siekis, kad „Netflix“ tiektų vienodą turinį visose ES valstybėse) ir geresnę asmens duomenų apsaugą.
Renkant Europos Parlamentą, svarbu ne tik institucijos galios, tačiau ir tai, kaip tomis galiomis naudojasi jos nariai. Europos Parlamento nariams prieinami instrumentai, politinės priklausomybės ir tautybės svarba, parlamentarų veiklos vertinimas ir mūsų rinktų atstovų darbo rezultatai – kituose straipsniuose.
Jonas Urbanavičius šiuo metu kaip nepriklausomas ekspertas Europos Komisijos užsakymu vertina, kaip Lietuva į savo teisę perkėlė kai kurias ES direktyvas. 2014-2018 m. jis dirbo Kauno Technologijos universitete. 2004-2007 m. ir 2009-2014 m. dirbo EP narių nuo TS-LKD V.Landsbergio, R.Morkūnaitės-Mikulėnienės biuruose, taip pat 2007-2009 m. TS-LKD atstovo Seime A.Ažubalio biure.
