Parlamento vaivorykštė
Dauguma atvejų nacionalinės politinės partijos bendradarbiauja su panašias vertybes ir programas turinčiais kolegomis kitose valstybėse, koordinuoja rinkimų programas ir kampanijas. Tokios partijos iš anksto susitarusios po rinkimų dirbti vienoje frakcijoje – tai gali būti pažymima ir rinkimų biuleteniuose.
Tačiau yra ir tokių partijų ar politikų, kurie prie frakcijų prisijungia jau po rinkimų, kartais už tai išsiderėdami ir kokį nors postą. Taigi Europos Parlamente vienoje frakcijoje gali dirbti atstovai iš nacionalinėje politikoje konkuruojančių partijų (Liberalų sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius ir Darbo partijos atstovai Viktoras Uspaskichas bei Valentinas Mazuronis Europos Parlamente dirba toje pačioje frakcijoje).
Daug metų Europos politikoje buvo ryškus pasiskirstymas pagal politines ideologijas. Štai dabartiniame Europos Parlamente politiniame centre dirba Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija (3 Lietuvos atstovai), į dešinę nuo jų – Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija (2 Lietuvos atstovai), o į kairę – socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija (2 Lietuvos atstovai).
Toliau nuo jų – radikalesnės ir euroskeptiškesnės frakcijos, kurios kartais vis tik remia valdančiųjų frakcijų sprendimus: Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija dešinėje (su Valdemaru Tomaševskiu, Lenkijos „Teise ir teisingumu“ ir britų toriais) ir Žaliųjų frakcija/Europos laisvuoju aljansu kairėje (su Broniu Rope tarp radikalių žaliųjų). Dar toliau – euroskeptikų frakcijos: Italijos ir Graikijos komunistai ir kiti kraštutiniai kairieji bei dešinieji euroskeptikai, įkvėpti Marine'os Le Pen (Tautų ir laisvės Europos frakcija) arba Nigelo Farage'o (Laisvės ir tiesioginės demokratijos frakcija, 1 Lietuvos atstovas).
Euroskeptikams kairėje ir dešinėje dar niekad Europos Parlamente nėra pavykę sudaryti gyvybingos koalicijos, todėl nuo pat 1979 metų sprendimus priimdavo krikdemai-konservatoriai su socialdemokratų (dažniausiai) ir liberalų (kartais) pagalba.
Prognozuojama, jog naujajame Europos Parlamente šios trys tradicinės frakcijos sumažės. Vis tik panašu, jog, nepaisant to, jos ir toliau sugebės sudaryti daugumą.
- EPP - Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija;
- S&D - Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija;
- ECR - Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija;
- ALDE - Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija;
- GUE/NGL - Europos vieningųjų kairiųjų jungtinė frakcija/Šiaurės šalių žalieji kairieji;
- Greens/EFA - Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas;
- EFDD - Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcija;
- ENF - Tautų ir laisvės Europos frakcija;
- NI - Nepriklausomi nariai;
- EP Pirmininkas nėra jokios frakcijos narys.
Frakcija – aukščiau visko?
Visa Europos Parlamento galia atitenka daugumą suformavusioms frakcijoms, maždaug proporcingai jų dydžiui. Ši galia – ne tik Parlamento vadovybė (Parlamento, Komitetų ir delegacijų pirmininkai ir jų pavaduotojai, kvestoriai, atsakingi už praktinius Parlamento veiklos aspektus), bet ir Parlamento darbo instrumentai: teisėkūros projektai komitetuose, laikas pasisakymams plenarinio posėdžio metu ir pan.
Kai kurie komitetai, nagrinėjantys daugiau svarbių ES teisės aktų (pvz., pramonės, aplinkos, žemės ūkio, biudžeto srityse), laikomi įtakingesniais (ir dėl to labiau geidžiamais) už kitus (atsakingus, pvz., už kultūrą, peticijas, lygias vyrų ir moterų galimybes). Taigi ir derantis dėl postų vienas įtakingas gali būti vertas dviejų ar net daugiau neįtakingų postų.
Frakcijų viduje gautos pozicijos ir instrumentai dalinami, siekiant atsižvelgti visų pirma į nacionalinių delegacijų dydį. Tarkim, į pirmininkų postus, išsiderėtus kiekvienos frakcijos, visų pirma pretenduos didžiųjų delegacijų – vokiečių, prancūzų, lenkų, ispanų – atstovai. Tik jei nebus pakankamai norinčių iš didžiųjų delegacijų, atsiras galimybė mažesnių valstybių – Suomijos, Airijos, Lietuvos – atstovams.
Žinoma, lemia ne vien delegacijos dydis, tačiau ir paties parlamentaro politinė patirtis: pirmininkais paprastai tampa anksčiau Europos Komisarų (pvz., dabartinis EP pirmininkas Antonio Tajani), premjerų (Pramonės ir energetikos komiteto pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas), ministrų pareigas ėję politikai ar daug kadencijų Europos Parlamente dirbę politikai (EP yra vadovavę prieš tai jame po 20 metų dirbę vokiečiai: krikdemas Hansas-Gertas Poetteringas ir socialistas Martinas Schulzas).
Valstybės dydis taip pat svarbu
Taigi mažoje valstybėje išrinktas parlamentaras įtakingas pareigas (tačiau – ne pačias svarbiausias) paprastai užimti gali tik pats turėdamas patirties nacionalinėje politikoje (buvęs premjeru ar bent ministru) ir palankiai susiklosčius aplinkybėms: būdamas daugumą sudarančioje frakcijoje ir turėdamas bent kelis tautiečius toje pačioje delegacijoje.
Pavyzdžiui, socialdemokratė V.Blinkevičiūtė eina mažiau įtakingo Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės pareigas, o liberalas P.Auštrevičius – irgi ne itin įtakingos delegacijos su Afganistanu pirmininko, savo frakcijos vicepirmininko ir darbų koordinatoriaus žmogaus teisių pakomitetyje pareigas.
Darbas frakcijų pagrindu nereiškia, jog parlamentarai pamiršta, kurioje valstybėje yra rinkti.
Kiti lietuviai užima tik vicepirmininkų postus sąlyginai neįtakingose delegacijose: ryšių su Baltarusija (V.Tomaševskis), Pietų Kaukazo (A.Guoga), Centrinės Azijos valstybėmis (L.Andrikienė).
Tiesa, reikia pažymėti, jog tai, kas nelabai svarbu visam Europos Parlamentui, gali būti ypač svarbu Lietuvai. Taigi dėl svarstomų klausimų poveikio mūsų ūkiui ir šalies geopolitinės situacijos ir prioritetų, mums labai svarbiais laikytini energetikos, transporto, žemės ūkio komitetai ir delegacijos ryšiams su JAV, Ukraina, Rusija, Baltarusija, Pietų Kaukazo valstybėmis.
Vis tik darbas frakcijų pagrindu nereiškia, jog parlamentarai pamiršta, kurioje valstybėje yra rinkti. Atskirais klausimais, svarbiais valstybei, susivienija visi ar dauguma joje rinktų parlamentarų, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Lietuviai būdavo vieningi išmokų žemės ūkiui, paramos Ignalinos AE uždarymo klausimais. Didelės vienybės sulaukė branduolinės saugos už ES sienų klausimai (praėjusios kadencijos metu iniciatyvoms nepritarė tik V.Tomaševskis ir V.Uspaskichas).
Taigi tai, jog parlamentaras užima kokias nors pareigas Parlamente, reiškia, jog jis aktyvus, įtakingas ir vertinamas kolegų, o šios pareigos jam gali atverti ir daugiau galimybių parlamentinėje veikloje.
Jonas Urbanavičius šiuo metu kaip nepriklausomas ekspertas Europos Komisijos užsakymu vertina, kaip Lietuva į savo teisę perkėlė kai kurias ES direktyvas. 2014-2018 m. jis dirbo Kauno Technologijos universitete. 2004-2007 m. ir 2009-2014 m. dirbo EP narių nuo TS-LKD V.Landsbergio, R.Morkūnaitės-Mikulėnienės biuruose, taip pat 2007-2009 m. TS-LKD atstovo Seime A.Ažubalio biure.