Ji taip ir negavo progos užduoti klausimo V.Putinui. Apie 11 kartą vykusią Rusijos prezidento spaudos konferenciją – žurnalistės Agnės Skamarakaitės pokalbis su žurnaliste Rita Miliūte, Rytų Europos studijų centro analitiku Linu Kojala ir dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininku Vytautu Bruveriu.
– Rita, kaip apibūdintumėte vykusio renginio žanrą, kokie jūsų įspūdžiai?
– Tas renginys ir buvo įdomus bandant suprasti, kas jame primena spaudos konferenciją. Tai buvo gerai organizuota proga Rusijos visuomenei išdėstyti Vladimiro Putino tezes. Jau po spaudos konferencijos per kelias Maskvos radijo stotis išgirdau, kad žurnalistai galėjo klausti Putino ko tik panorėję. Gal ir galima patikėti, jei nematai, kas vyksta, tačiau realiai galimybę paklausti turėjo tik apie 50 žurnalistų iš 1449. Aš kilnojau ranką, visaip bandžiau atkreipti spaudos atstovo dėmesį save, tačiau galimybės paklausti negavau.
– Gal reikėjo meškutį ar lėlę pasiimti, kaip darė kai kurie žurnalistai?
– Pagalbinės priemonės tikrai darė įspūdį, gaila, kad neturėjau nieko panašaus. Buvo įvairių plakatų, širdelių. Egzotiškiausia, ką mačiau – Rusijos ledo ritulio rinktinės marškinėliai.
Pagalbinės priemonės tikrai darė įspūdį, gaila, kad neturėjau nieko panašaus. Buvo įvairių plakatų, širdelių. Egzotiškiausia, ką mačiau – Rusijos ledo ritulio rinktinės marškinėliai, – teigė R.Miliūtė.
– Ką tokia spaudos konferenciją pasako apie situaciją Rusijoje?
– Manau, tai yra tam tikras atspindys. Spaudos konferencija ir buvo organizuota tam, kad Rusijos lyderis kurtų šilto, malonaus, atlaidaus žmogaus įspūdį. Putino leksika buvo skirta auditorijai prie televizorių. „Nereikia kapsėti ant Centrinio banko“, „laikas rišti“ ir panašūs, sunkiai išverčiami posakiai buvo anaiptol ne iš universitetų auditorijų. Pastebėjau, kad tai darė įspūdį didžiajai daliai žurnalistų, nors žurnalistais juos sunku pavadinti. Sunku būtų įsivaizduoti, kad Lietuvoje ar kitur Vakaruose žurnalistai į spaudos konferenciją ateitų nešini prezidento plakatais su širdelėmis ir panašiai.
– Pone Kojala, kokį įspūdį jums padarė Putino spaudos konferencija? Ar buvo įdomus turinys, ar vis dėlto forma?
– Forma išties įdomi, matėme daugybę šūkių, girdėjome daugybę pagyrų tautos vadui. Tačiau Putino kalboje strateginių krypčių, kurių galima buvo tikėtis, nebuvo daug. Skirta nemažai dėmesio vidaus politikai, taikiniu tapo Turkija, jai skirta nemažai aštrių žodžių. Tai atspindi ir Rusijos visuomenės nuotaikas, nes apklausos rodo, kad Rusijos visuomenės dėmesys Ukrainai sumažėjo, o tų, kurie didžiuojasi savo valstybės globalia galia ir veikimu tarptautinėje politikoje, skaičius auga. Putinas bandė dar kartą pabrėžti, kad Rusija yra labai svarbi ir globali veikėja, esą be jos nėra sprendžiami jokie esminiai klausimai.
– Pone Bruveri, Putino retorika Turkijos atžvilgiu balansuoja ant necenzūrinių žodžių ribos. Piktas Putinas ant turkų? Kokia jūsų nuomonė?
– Kai Putinas ėmė kalbėti apie Turkiją, buvo matyti, kad jį dusina įniršis. Stebėdamas spaudos konferenciją prisiminiau pasakojimus iš Putinui artimos aplinkos, kaip jis reagavo išgirdęs, kad Turkija numušė Rusijos lėktuvą. Iš pradžių jis įsiuto, o po to jį apėmė šaltas įniršis. Konferencijoje buvo matyti, kad šaltas įniršis Putino dar neapleido.
– Pone Kojala, Putinas lyg ir pripažino, kad Ukrainoje buvo jų žmonių, jie vykdė ir karines užduotis, tačiau tai nebuvo reguliari rusų kariuomenė. Kaip tai vertinate?
– Tai labai ryškus pokytis, nes anksčiau Putinas ilgai ir nuosekliai kartojo, kad Rytų Ukrainoje – Donecko ir Luhansko teritorijoje – Rusijos kariuomenės nėra. Neva, galbūt yra savanorių ar atostogaujančių karių, kurie savo noru nuvyko padėti ukrainiečiams, besiginantiems nuo Kijevo fašistų. Tačiau sunku pasakyti, ar iš tiesų jis pripažino, galbūt tai tik kalbos klaida, mintis, kurios Putinas nenorėjo išreikšti. Jis tą pasakė labai abstrakčiai, buvo sunku suvokti, kokia jo pagrindinė mintis. Matyt, norėta įvykius Ukrainoje pateikti kaip pilietinį karą, kuriame Rusija tiesiogiai nedalyvauja.
Matyt, norėta įvykius Ukrainoje pateikti kaip pilietinį karą, kuriame Rusija tiesiogiai nedalyvauja, – teigė L.Kojala.
V. Bruveris: Man taip pat susidarė įspūdis, kad Putinas susipainiojo atsakinėdamas į klausimą apie Rusijos karius Ukrainoje. Tačiau esmės tai nekeičia. Svarbiau yra tai, ką Putinas sakė apie Minsko susitarimus. Akivaizdu, kad Rusija neketina jų vykdyti, neketina to daryti ir Ukraina. Mano manymu, tai seniai žlugęs dokumentas. Laiko klausimas, kada Rusija ir Ukraina pradės atvirai kaltinti viena kitą susitarimo nesilaikymu ir ieškos progos jį nutraukti.
– Kaip vertinate Putino pasisakymus apie Rusijos ekonomiką? Ar jie ne per daug optimistiški?
– Akivaizdu, kad klausimai buvo suderinti ir vidaus auditoriją siekta nuraminti, siųsti jai signalą, kad nors ir yra problemų, iš esmės viskas tvarkoje, Rusijos ekonomika beveik atsigauna, krizės pikas jau praeityje. Galime daryti išvadą, kad Putino rėžimui šiuo metu ekonominė padėtis yra labiausiai rūpimas dalykas. Galvojama, kaip neigiamus padarinius neutralizuoti savo įvaizdžiu Rusijos visuomenės akyse.
– Pone Kojala, jums, futbolo aistruoliui, kokį įspūdį padarė Putino mintys apie Tarptautinės futbolo federacijos prezidentą Seppą Blatterį? Pasak Putino, tai sąžiningas žmogus, vertas Nobelio premijos, o Rusija sąžiningai gavo teisę 2018 metais rengti Pasaulio futbolo čempionatą.
– Matyt, Putinas Blatteryje mato savo atvaizdą. Tai taip pat labai korumpuotas elitas, kuris valdo pasaulio futbolą, kuris gyvena pinigų kalba ir suteikia teisę rengti čempionatus didžiulius pinigus mokančioms valstybėms. Rusija – viena iš tokių. Blatteris ir futbolo federacija yra patogūs Putinui, kuris siekia pasitelkti sportą ir kitus tokio rango įvykius savo įvaizdžiui stiprinti.
– Pone Bruveri, kaip spaudos konferencijoje atrodė pats Putinas?
– Šiek tiek praradęs formą ir senstelėjęs. Juokeliai jau ne tokie sodrūs, jis painiojosi darydamas ilgas pauzes, kartais susidarydavo įspūdis, kad jis iš karto nežino, ką atsakyti. Toks susidarė įspūdis. Bet gal jis buvo tiesiog labai atsipalaidavęs ir rodė, kad į viską moja ranka, viskas jam aišku.
L. Kojala: Akivaizdu, kad Putinui vis sunkiau rasti atsakymus į esminius klausimus apie Rusijos ekonomiką, geopolitinę situaciją. Tuos atsakymus jis vis kartoja, mes kasmet girdime panašią retoriką, apeliavimą į visuomenę. Tačiau gairių, kaip Rusija turėtų keistis, mes negirdime.
V. Bruveris: Reziumuojant galima sakyti, kad Putinas leido suprasti, jog Ukrainos nepaliks, karas tęsis toliau spaudžiant Ukrainą priimti Maskvos sąlygas ir stengiantis tą valstybę sunaikinti. Sirijoje jis taip pat nusiteikęs likti ilgam, galbūt steigti bazę. O su Turkija – šaltasis karas, galbūt pereinantis netgi į tikrąjį karą. Bent jau vieno Turkijos lėktuvo rusams reikės.
