– Kaip paprastam žiūrovui ar skaitytojui, neturinčiam specifinių žiniasklaidos vartojimo, jos supratimo žinių, suprasti štai tokią situaciją: vienoje žiniasklaidos priemonėje politinė partija ar konkretus politikas pristatomas, aprašomas labiau iš teigiamos pusės, o kitoje tas pats politikas kritikuojamas. Ar tai lemia asmeniniai redaktorių, leidėjų, žiniasklaidos savininkų įsitikinimai, ar čia galime įžvelgti ir kokių nors interesų, apie kuriuos viešai nėra pranešama?
– Pradėčiau nuo to, kad skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas Lietuvoje, kaip ir bet kur kitur, neturėtų turėti jokių specialių įgūdžių, kurie jam padėtų gauti ir suvokti žiniasklaidos priemonių teikiamą informaciją. Jis neturėtų lankyti kokių nors kursų vien tam, kad suprastų, kaip dirba žiniasklaida, nes tai aš suprasčiau kaip žiniasklaidos priemonių nepagarbą auditorijai. Pačios redakcijos reikalas yra savo auditorijai pranešti, atskleisti, ką ir kodėl ji daro.
Taip, Lietuvoje yra žiniasklaidos priemonių skaidrumo problema. Mes nežinome, nematome jų virtuvės, todėl turime ją įsivaizduoti, turime žinoti ką nors ypatinga, pakuždėti vienas kitam ką nors į ausį ir tik tada esą suvokti, kas ir kodėl rašoma ar rodoma iš tiesų. Tačiau tai yra ne laisvos, o vergoviškos visuomenės požymis.
Jeigu kalbame apie pateiktą pavyzdį, mes galime ieškoti priežasčių, kodėl vienos žiniasklaidos priemonės tas pats politikas yra tik kritikuojamas, o kitoje giriamas. Akivaizdu, kad abiem atvejais žiniasklaidos priemonės yra užėmusios tam tikras pozicijas. Pavyzdžiui, laikraštis, kuris konkretų politiką piešia tik gražiomis spalvomis. Ar taip daroma dėl to, kad leidėjas, redaktorius ir žurnalistai tuo politiku tiki, ar todėl, kad už tokią redakcijos poziciją sumokėta arba yra kažkoks kitas interesas? Aš, kaip skaitytojas, galiu ir nesuvokti priežasties, nesuvokti tikrųjų motyvų, tačiau ir vienu, ir kitu atveju tai yra blogai. Netgi jeigu priežastis būtų garbinga, tai nepateisina piešimo tik viena spalva.
Esu tarp tų, kurie kai kurių leidinių vengia, nes nesuprantu, kada pozicija užimama dėl įsitikinimų, o kada dėl korupcinių ryšių. Tačiau reikia pabrėžti vieną svarbų dalyką: normalu, jeigu laikraštis užima konkrečią poziciją, pavyzdžiui, kandidato į savivaldybės tarybą atžvilgiu. Bet tame pačiame laikraštyje aš turėčiau rasti informacijos, kuri leistų man pačiam pasidaryti išvadas apie kandidatą. Jeigu šito nematau, tuomet negaliu laikraščio pavadinti rimtu.
– Vadinasi, žiniasklaidos priemonė gali turėti savo pažiūras, įsitikinimus ir nebijoti jų reikšti, tačiau kartu turi užtikrinti nuomonių įvairovę?
– Pasižiūrėkime į kitas šalis. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir laikraštis „The Guardian“. Jis užima tam tikrą liniją – į kairę nuo centro, todėl natūralu, kad visada labiau palaikys leiboristus. Ar tai normalu? Taip, nes skaitydamas „The Guardian“ aš tai žinau. Ką aš dar žinau? Kad jis man gali pateikti interpretaciją, savo požiūrį į politiką, tačiau kartu pateiks faktus, kurie man leis pačiam pasidaryti išvadas, kas yra rašoma, ir kartu pasvarstyti, ar aš sutinku su laikraščio nuomone. Laikraštis yra informavimo, o ne auklėjimo priemonė.
Kartais sakoma, kad jeigu vienoje žiniasklaidos priemonėje tas pats asmuo yra pliekiamas, o kitoje giriamas, vadinasi, tiesa yra kažkur per vidurį. Nebūtinai.
Atkreipčiau dėmesį į dar vieną problemą. Kartais sakoma, kad jeigu vienoje žiniasklaidos priemonėje tas pats asmuo yra pliekiamas, o kitoje giriamas, vadinasi, tiesa yra kažkur per vidurį. Nebūtinai. Tiesa gali būti vienoje arba kitoje pusėje. Galiausiai tiesa gali būti ir visai kitur.
– Kalbate apie įsitikinimus ir žiniasklaidos priemonių poziciją. Atidesnis vartotojas turėtų pastebėti, kad pozicija vienu ar kitu klausimu tame pačiame leidinyje kartais kinta. Pavyzdžiui, dienraščio požiūris į konkretų politiką. Kelerius metus skaitome, kad tas politikas yra puikus, tačiau vieną dieną tokį įsitikinimą pakeičia kardinaliai kitoks požiūris. Kaip tai suprasti?
– Žiniasklaidos priemonė, stebėdama ir atspindėdama to politiko veiklą, savo požiūrį gali pakeisti. Tarkim, nusivilti juo. Tai yra normalu. Tačiau aš, kaip skaitytojas, nežinau, ar toks nuomonės pasikeitimas nesusijęs su korupciniais ryšiais. Jeigu aš to nežinau, galiu imti įtariau vertinti tai, ką skaitau. Ir tai jau yra ne mano, o žiniasklaidos priemonės problema. Jeigu man aiškiai nepasakoma, kodėl žiniasklaidos priemonė pakeitė savo nuomonę dėl to konkretaus politiko, aš ja imu nebepasitikėti, skaityti, žiūrėti ar klausytis apdairiau.
Juk galima labiai paprastai paaiškinti: „Mieli skaitytojai, mes klydome, štai ką mes sužinojome apie šį politiką.“ Lietuvoje tokie atvejai labai reti, todėl skaitytojas turi spręsti pats, mėginti suprasti pats, kodėl vieną dieną minėtas politikas yra giriamas, o kitą dieną nuomonė apie jį pasikeičia. Paminėjus klaidas reikėtų pasakyti, kad jų atitaisymas yra vienas būdų patikrinti, kaip žiniasklaidos priemonė suvokia savo santykį su auditorija, savo atsakomybę ir profesionalumą.
Niekada nepamiršiu, kai vienas žurnalistas padarė su manimi interviu ir jame įsivėlė klaida – buvo supainiotos redakcijos ir publikacijoje nurodyta ne ta, kurioje esu dirbęs. Žurnalistas kreipėsi į savo redaktorių, sakydamas, kad reikia ištaisyti – kitos dienos laikraštyje paminėti, jog buvo padaryta klaida. Ką atsakė redaktorius? Taisyti tikrai nereikia, nes konkurentai tai gali panaudoti prieš mus, sakydami – „matai, jie klysta“. Ką galima pasakyti apie tokį redaktorių? Jam nerūpi nei skaitytojas, nei ilgalaikio pasitikėjimo ugdymas. Jam rūpi tik rytdienos verslas, tik tai, kaip parduoti rytoj išeisiantį laikraštį.
– Įvertinkime dar vieną pavyzdį: žiniasklaidos priemonė nuolat kritikuoja ministeriją ir jos vadovą. Kritika pasibaigia tada, kai ministerija pradeda užsakinėti reklamą ir pirkti puslapius savo veiklai pristatyti. Sutapimas? O gal reketo apraiška? Kritikuosime, kol pradėsite pas mus reklamuotis.
– Taip, skaitytojas gali pasidaryti tokią išvadą, tačiau nebūtinai ją įrodys. Galbūt tai ir sutapimas. Reikėtų įvertinti, ar tokių sutapimų nėra buvę ir anksčiau. Tuo galėtų užsiimti žmonės, kurie žiniasklaidą stebi ir apie ją rašo nuolat. Deja, Lietuvoje to neturime. Apie žiniasklaidą rašo ir kalba labai mažai žmonių. Maža to, kai kuriems redaktoriams atrodo, kad žurnalistai neturėtų teršti savo profesinio lizdo. Kitaip tariant, kritika ir viešas kalbėjimas apie žiniasklaidos problemas suvokiamas kaip teršimas...
Jeigu grįžtame prie pateikto pavyzdžio, kelčiau klausimą, kodėl ministerija pradėjo reklamuotis ją kritikavusioje žiniasklaidos priemonėje, ar nebuvo pervertinta žiniasklaidos galia. Be to, gal tai nebuvo reketas, gal iniciatyvą parodė pati ministerija – turėdama viltį, kad kritika sumažės ar pasibaigs, ji pradėjo užsakiyti reklamą. Ir vienu, ir kitu atveju tai yra ydinga, todėl svarbu, kad kalbėtume ne tik apie tai, kaip elgiasi žiniasklaidos priemonė, bet ir apie tai, kaip ministerija naudoja visų mūsų pinigus.
