Romams laidotuvės esą yra bene svarbiausia gyvenimo ceremonija. S.Navickas tikina, kad romai itin myli savo šeimos narius, ir jei šie miršta, jie būtinai deramai – prabangiai – turi juos išlydėti į paskutinę kelionę.
Padorius namus net iškeitė į lūšną
Jei šeima turtingesnė – viskas gerai, laidotuves jie ruošia iš savų lėšų, tačiau jei gyvena ne taip prabangiai, prireikia atsisveikinti ir su per gyvenimą užgyventais turtais.
„Viena sena romė man sakė: „Pardaviau namą, nusipirkau lūšną, kad tik tinkamai palaidočiau vyrą.“ Apskritai, pasak S.Navicko, filmuoti ir fotografuoti į laidotuves operatorių romai kviečia tam, kad liktų prisiminimas. Kai laidojamas neturtingas žmogus, laidotuvėms pinigų susidedama, taip pat didelę dalį atsiunčia giminaičiai iš užsienio.
„Už jų pinigus yra perkami dvimetriniai vainikai, kuriuos būtina gražiai nufilmuoti, Gražiai parodyti stalą, kad matytųsi valgių gausa, brangūs gėrimai. Už giminių atsiųstus pinigus kviečiami geriausi muzikantai, kurie turi nuo kiekvieno, gyvenančio užsienyje, pasakyti užuojautą artimiesiems, mirusiam – „tegu žemė būna kaip pūkas“, pasveikinimą susirinkusiems.... Galiausiai muzikantai pasako, kieno skiriamą dainą atliks“, – pasakoja S.Navickas.
Žinoma, filmuoti ir fotografuoti laidotuves priverčia ir tradicijos – esą tai daryti nori ne visi, tačiau prieš papročius esą nepasišakosi. Apie pinigus S.Navickas kalba nenoriai – esą jei turtingi žmonės, jie puikiai žino jo darbo kainą – sumoka nė nesiderėdami. Vis dėlto tie, kurie gyvena sunkiau, prašo padirbėti už mažesnę kainą. „Pasako, kiek gali daugiausia sumokėti, ir prašo, kad sutikčiau“, – sako S.Navickas.
Po vidurnakčio karaliauja šokiai
Romai – reiklūs užsakovai, tačiau turėdamas daugelio metų patirtį S.Navickas jau žino, ką svarbiausia įamžinti laidotuvėse.
„Velionį parodau trumpai. Reikia rodyti ateinančius su gėlėmis, vainikais žmones. Taip pat – kai jie prieina prie mirusiojo. Reikia įamžinti ir stalą, prie kurio valgo, geria susirinkusieji“, – vardija S.Navickas. Vėliau jis įpareigotas užfiksuoti ir vakarinę dalį, į ją besirenkančius svečius ir nukrautą stalą.
„Vėliau – jų bendravimą, šokius. Jiems labai svarbūs tradiciniai romų šokiai. Kai jie vyksta, reikia filmuoti viską – be pertraukos“, – sako S.Navickas. Šokiai esą prasideda po vidurnakčio.
Jiems labai svarbūs tradiciniai romų šokiai. Kai jie vyksta, reikia filmuoti viską – be pertraukos, – sako S.Navickas.
Būtent lygiai 24 val. visi sustoja ir tylos minute pagerbia mirusįjį, o muzikantai sugroja gedulingą maršą: „Visi artimieji ir giminės prieina prie stalelio, ant kurio yra mirusiojo nuotrauka. Išgeria taurelę, apkabina artimuosius, pareiškia jiems užuojautą. Po to vienas iš šeimos narių prieina prie muzikantų, paima mikrofoną, kreipiasi į svečius: padėkoja, kad susirinko pagerbti mirusio atminimo, palinki visiems smagaus bendravimo ir pasišokimo. Ir – prasideda šokiai.“
Tiesa, šokiai vyksta tik tuomet, jei mirė ne jaunas žmogus. „Jei laidojamas jaunas žmogus, šokių nebūna“, – priduria operatorius, dirbantis romų laidotuvėse.
Dirba ir užsienyje
S.Navickas dirba ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje. Taip pat ir Anglijoje, kurioje esą kiek sunkiau dėl laiko skirtumo: „Pas juos laikrodžiai rodo dviem valandomis mažiau ir reikia filmuoti balių ligi ryto, kuris ateina dviem valandomis vėliau...“
O iš esmės darbas Lietuvoje ir užsienyje esą nesiskiria. S.Navickas pripažįsta, kad laidotuvės išsunkia: juk matai verkiančius žmones, klausaisi maldų, giesmių. Tai esą slegia, o ypač tada, kai Anapilin išeina jaunas žmogus.
„Pavyzdžiui, Rygoje prieš kelerius metus filmavau 12 metų berniuko laidotuves. Jis iš prigimties buvo sutrikusio vystymosi, didumo buvo kaip 5–6 metų vaikas. Ir man tebestovi akyse tas šiurpus vaizdas“, – prisipažįsta S.Navickas.
Štai ir neseniai jis sulaukęs skambučio iš Latvijos – galbūt teks vėl keliauti ten filmuoti laidotuvių artimiausiu metu: „Sakė, kad skolinasi iš visų. Jei surinks užtektinai pinigėlių, prašys filmuoti, jei ne – apsieis be filmavimo.“
