Romų tautybės Rasma: „Patyrusi tiek daug rasizmo ir neteisybės, lietuvius turėčiau laikyti savo priešais“

„Man ant kaktos neparašyta, kad esu romė, todėl kai pasakau tai kitiems, žmones dažniausiai ištinka šokas, jie stebisi, kodėl taip gerai kalbu lietuviškai. Dauguma galvoja, kad romų tautybės žmonėmis negalima pasitikėti, nes jie tik ir tyko ką nors nugvelbti. Taip pat mus dažnai sieja su narkotikų platinimu arba išsilavinimo stoka, todėl dažniausiai mūsų gebėjimai ir kompetencijos yra nuvertinami. Atrodo, niekam nieko blogo nesu padariusi, tačiau kai išgirstu komentarus apie save, baisu, kiek daug priešų turiu, ir nežinau, ko galiu tikėtis eidama gatve“, – sako Rasma.

Atleido iš darbo dėl tautybės

Ji dalijasi, kad ieškant darbo jai ne kartą teko susidurti su neigiamu darbdavių požiūriu, nuvedusiu net iki teisminių bylų.

„Man puikiai sekėsi dirbti vienoje Panevėžio draudimo kompanijų, kol darbdavys nesužinojo apie mano tautybę. Kartą papietauti į darbą pasikviečiau savo mamą, kuri yra gana ryški asmenybė, o tamsus gymis ir apranga išduoda apie jos tautybę. Praėjus keturioms dienoms nuo jos apsilankymo buvau atleista iš darbo. Vadovas man tuomet pasakė, kad dėl savo rasės galimai esu nepatikimas žmogus, mano tautybės žmonės dažniausiai būna vagys, dėl to negaliu dirbti draudimo bendrovėje.

Kai vėliau bandžiau atidaryti savo parduotuvę ir išsinuomoti jai patalpas viename Panevėžio prekybos centre, po pokalbio su pastato administratoriumi sužinojau, kad negaliu išsinuomoti patalpų parduotuvei dėl to, kad esu „čigonė“. Kai bandžiau prašyti, tiesiog buvau išvaryta. Nenuleidau rankų, kreipiausi į institucijas, ginančias romų teises ir gavau už tai kompensaciją“, – pasakoja moteris.

Rasmos teigimu, bandydama ieškoti darbo ji nuolat jaučiasi lyginama su kitais, kurie yra labiausiai nusidėję prieš visuomenę.

Mokyklos metai jai buvo patys sunkiausi, nes dėl tamsesnio gymio nuolat patirdavo vaikų patyčias.

Toleranciją svarbu ugdyti nuo mažens

R.Pažemeckaitė prisimena, kad mokyklos metai jai buvo patys sunkiausi, nes dėl tamsesnio gymio nuolat patirdavo vaikų patyčias.

„Labai norėčiau, kad jaunos mamos savo vaikams nesakytų: „jeigu būsi negeras, atiduosiu tave čigonams“, nes taip nuteikinėja savo vaikus prieš kitos tautybės žmones ir augina vaikus rasistus. Besimokydama aštuntoje klasėje buvau taip stipriai sumušta, kad po to keturis mėnesius gulėjau ligoninėje, paskui pusę metų gydžiausi reabilitacijoje ir iš naujo mokiausi vaikščioti bei kalbėti.

Po to, kai mane sumušė, viena mokytoja pasakė: „tai čigonei dar mažai kliuvo“. Po teismo man buvo skirta juokingo dydžio 500 litų kompensacija, dėl kurios mano mama bandė ginčytis, tačiau net teisėja buvo prieš mus ir atkirto, kad „čia ne jūsų vieta, todėl daugiau „nesiturgavosim“, – pasakoja moteris.

Po žiauraus sumušimo mergaitė pakeitė mokyklą ir pradėjo mokytis Panevėžio menų gimnazijoje. Ji sako, kad būtent čia iš aplinkos sulaukusi didžiausio palaikymo, kuris pastūmėjo mokytis ir siekti karjeros.

Anot jos, apie toleranciją, pakantumą ir solidarumą kitų tautų žmonėms, turėtų būti kalbama dar mokyklose.

„Romų tautybės asmenys dažniausiai susiduria su sunkumais įsidarbinant dėl išsilavinimo stokos. Tačiau remiantis savo asmenine patirtimi, žinau, kad į romų tautybės vaikus mokyklose nekreipia dėmesio net mokytojai. Žinau dvi romų tautybės mergaites, besimokančias devintoje klasėje, tačiau nemokančias nei rašyti, nei skaityti. Pamenu, kad per lietuvių kalbos pamokas man pačiai mokytoja sakydavo, kad mokytis man neverta, nes vis tiek kalbėsiu „čigonų“ kalba ir apskritai nieko iš manęs nebus“, – pasakoja Rasma.

Visuomenės bei darbdavių dėmesį į tai, kad žmogaus gabumus reikėtų vertinti ne pagal asmeninę praeitį, o pagal turimus darbinius įgūdžius ir profesines kompetencijas, siekia socialinė kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“.

Stengiasi prisitaikyti prie aplinkos

Šiuo metu Rasma gimtajame Panevėžyje turi savo šokių studiją, o netrukus planuoja atidaryti ir grožio studiją. Ji sako, kad nors gyvenime ne kartą krito ir stojosi, tačiau niekada neprarado pozityvumo.

„Rodos, patyrusi tiek daug rasizmo ir neteisybės, lietuvius turėčiau laikyti savo priešais, tačiau visada sakau, kad be lietuvių pagalbos nieko nepasieksiu, todėl bandau susidraugauti su kita kultūra ir tiesti draugystės tiltus. Visuomet stengiuosi savo apranga prisitaikyti prie aplinkos, neišsiskirti iš kitų ir būnant su romais atrodyti kaip romė, o su europiečiais – europiete. Mes, romai, privalome integruotis, o lietuviai privalo priimti kitokį. Rodos, šiandien tokių žmonių, kurie priima kitokius, yra nedaug, tačiau, laimei, savo kelyje tokių žmonių sutinku“, – teigia Rasma.

Mes, romai, privalome integruotis, o lietuviai privalo priimti kitokį.

2019 m. birželio 27 d. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja – Romų genocido atminimo diena. Ji šiemet jau buvo minima pirmą kartą – rugpjūčio 2-ąją. Lietuva nacistinės Vokietijos okupacijos metu neteko maždaug kas trečio iš pusantro tūkstančio romų tautybės Lietuvos gyventojų.

Savo istorijos ir teisių pažinimas, Rasmos teigimu, jai padėjo sustiprėti morališkai, suprasti, kad ji yra tokia pati kaip ir kiti bei taip pat sėkmingai gali dirbti, kurti šeimą.