Ji penktadienį lankėsi Vilniuje, kur IV regioniniame Nevyriausybinių organizacijų (NVO) kongrese skaitė pranešimą.
Anot žinomos Rusijos žmogaus teisių gynėjos, opozicinių partijų Rusijoje praktiškai nėra, todėl visuomenininkai vaidina pagrindinį vaidmenį kovojant už žmogaus teises. Tačiau ir visuomeninės organizacijos šioje šalyje patiria didelį spaudimą.
„Tuo metu, kai Rusijos prezidentu buvo V.Putinas, pilietinės visuomenės padėtis smarkiai pablogėjo, taip pat – ir visuomeninių organizacijų padėtis“, – sakė L.Aleksejeva.
Anot jos, ypač valdžios spaudimas sustiprėjo po oranžinės revoliucijos Ukrainoje ir analogiškų įvykių Gruzijoje, Moldovoje, Kirgizijoje.
Rusijos valdžia kontroliuoja svarbiausias žiniasklaidos priemones, stambiausią verslą, todėl NVO sunku gauti tribūną ir finansavimą.„Rusijos valdžia, kaip bet kuris autoritarinis režimas, jaučia savo nepatvarumą, ir ji padarė išvadas. Rusijoje priimtas naujas įstatymas dėl NVO, įvedęs griežtą kontrolę. Jis apsunkino ir pabrangino organizacijų registravimą bei perregistravimą, įvedė atskaitomybės valstybei sistemą, pridarė kliūčių išsinuomoti patalpas, apsunkino priėjimą prie finansavimo šaltinių“, – vardijo pranešėja.
Jos duomenimis, 2008 metais Rusijoje buvo 650 tūkst. registruotų visuomeninių ne pelno siekiančių organizacijų, dabar jų yra kiek daugiau nei 200 tūkstančių.
„Kita vertus, valdžia nepasiekė savo tikslo. Kai kurios organizacijos prisitaikė prie griežtų sąlygų ir toliau aktyviai veikia. Be to, veikia daug neregistruotų NVO“, – tvirtino L.Aleksejeva.
Ji pasakojo, kad valdžia, siekdamas žlugdyti pilietinę visuomenę, ėmėsi pati kurti pseudovisuomenines organizacijas.
„Tie muliažai sumanyti kaip turintys pakeisti tikrą pilietinę visuomenę. Pavyzdžiui, Visuomenės rūmai. Kokie jie visuomenės, jeigu įkurti iš viršaus, o prezidentas skiria jų narius?“ – sakė viešnia.
Ji priminė, kad Kremlius kuria ir jaunimo organizacijas – pavyzdžiui, „Naši“, „Molodaja gvardija“, „Miestnyje“. Jas finansuoja valstybė, ir joms skiriamos tokios delikačios užduotys, kurias „nepadoru skirti valstybės institucijoms“.
„Pavyzdžiui, šios organizacijos užsiėmė Didžiosios Britanijos ir Estijos ambasadorių persekiojimu, jos nuolat griauna opozicijos mitingus“, – tvirtino Maskvos Helsinkio grupės pirmininkė.
Pasak jos, Rusijos valdžia kontroliuoja svarbiausias žiniasklaidos priemones, stambiausią verslą, todėl NVO sunku gauti tribūną ir finansavimą.
„Žmogaus teisių gynėjų organizacijų Rusijoje finansavimo šaltiniais gali būti tik užsienio fondai. Tačiau ir jie patiria tokį valdžios spaudimą, kad tai daro labai atsargiai“, – teigė L.Aleksejeva.
Be to, nuolat sulaukiama priekaištų, kad neva dirbdamos už užsienio fondų pinigus, tokios organizacijos gina tų šalių interesus.
Lygindama žmogaus teisių gynėjų padėtį sovietiniais metais ir dabar, Maskvos Helsinkio grupės pirmininkė teigė, kad tuomet kova už žmogaus teisių reiškė įkalinimą arba uždarymą į psichiatrijos ligoninę. Dabar tai nutinka retai, tačiau, jos teigimu, tuomet aktyvių žmogaus teisių gynėjų nesumušdavo, kaip Michailą Beketovą arba Galiną Korostyliovą, ir neužudydavo kaip Stanislavą Markeliovą.
„Žinoma, žmogaus teisių gynėjų dabar – dešimtys tūkstančių, o tokių atvejų – dešimtys, bet niekas iš mūsų nežino, ar nebus susidorota būtent su juo. Net sunku pasakyti, ar dabar Rusijoje mažiau pavojinga būti žmogaus teisių gynėju nei sovietiniais metais, bet veikla tapo efektyvesnė“, – tvirtino L.Aleksejeva.
L.Aleksejevai su kitais Rusijos žmogaus teisių draugijos „Memorial“ nariais įteikta Andrejaus Sacharovo premija.
L.Aleksejeva kartu su Andrejumi Sacharovu 1976 metais įkūrė Maskvos Helsinkio grupę. Ji rengė kampanijas, kuriomis siekta, kad įkalinti disidentai sulauktų teisingo teismo ir būtų paviešinta tiesa apie jų veiklą. L.Aleksejeva kaltina Kremlių žmogaus teisių pažeidimais, ekstremizmo skatinimu ir nacionalistine politika. Ji smerkė masines 2006 metais surengtas gruzinų deportacijas, policijos rengiamas gatvės prekybininkų užsieniečių kratas, taip pat kritikuoja Rusijos elgesį Ingušijoje.
