Pirmadienį Valstybės saugumo departamentas (VSD) pranešė, kad prieš savaitę sulaikė Rusijos pilietį N. F., kuris bandė prasiskverbti į Lietuvos valstybei vadovaujančias institucijas, teisėsaugą ir žvalgybos tarnybas.
Aiškėja, kad Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) žvalgas veikė ne vienas. Lietuvoje jis turėjo agentūrą – užverbuotų žmonių grupę.
„Jis pats nekalbino politikų, tai darydavo kiti asmenys“, – 15min.lt sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.
Politikas spėjo, kad jam pačiam, greičiausiai, neteko susidurti su Rusijos žvalgu ar užverbuotais agentais: „Jeigu būtų žinomos pavardės, tai gal politikai ir prisimintų, tačiau dabar yra per mažai informacijos. Pasikalbėti su Seimo nariais ateina daug žmonių, visų neprisiminsi.“
Šaltinių duomenimis, sulaikytas Rusijos FSB žvalgas gyveno ne tik Lietuvoje, bet Rusijoje ir kitose užsienio valstybėse. Mūsų šalyje turėjo užverbuotų agentų komandą, kuriai formulavo užduotis.
Šaltinių duomenimis, sulaikytas Rusijos FSB žvalgas gyveno ne tik Lietuvoje, bet Rusijoje ir kitose užsienio valstybėse.
Mūsų šalyje jis turėjo užverbuotų agentų komandą, kuriai formulavo užduotis.
Žvalgui dirbantys žmonės siekė užmegzti ryšius su aukščiausio sluoksnio politikais ir valstybės tarnautojais, turinčiais prieigą prie slaptos informacijos.
Greičiausiai, agentūrą sudarė lietuviai arba Lietuvoje gyvenantys ir svarbių ryšių turintys asmenys. Tie, kurie galėjo rusų žvalgui atnešti slaptos informacijos.
Sulaikytas Rusijos FSB žvalgas buvo stambaus kalibro ir Lietuvoje vykdė sudėtingą ilgalaikę užduotį. Tačiau ką reiškia tai, jog mūsų šalyje jis turėjo vadinamąją agentūrą?
Dengiasi diplomatija arba išgalvota biografija
Rusijos slaptųjų tarnybų veiklą tyrinėjęs Vilniaus universiteto istorikas Bernardas Gailius sako, kad pagal viešai skelbiamą informaciją kol kas sudėtinga susidaryti tikrąjį situacijos vaizdą. Tačiau istorinė patirtis rodo, kad Kremlius verbuodavo ne tik gerai informuotus žmones, bet visus, kas galėjo kurti žvalgybos produktus.
„Pats terminas „agentūra“ apibūdina agentų visumą. Negaliu teigti, kad taip yra ir dabar, tačiau KGB laikais Rusijoje agentais buvo vadinami ne kadriniai darbuotojai, bet užverbuoti asmenys – tie, kurie teikdavo informaciją“, – aiškino B.Gailius.
Rusiška sistema veikia taip: kadrinis slaptosios tarnybos darbuotojas, baigęs specialius mokslus, išmanantis verbavimą, informacijos rinkimą ir analizavimą, atvyksta į užsienio valstybę ir bando sukurti savo agentūrą.
Egzistuoja du būdai, kaip žvalgas patenka į svetimą šalį: legalioji ir nelegalioji rezidentūra.
„Legalioji rezidentūra, tai – po diplomatine priedanga dirbantys žvalgai. Jie atvyksta į užsienio valstybę kaip diplomatai. Tai nereiškia, kad visi dirbantys diplomatinėje tarnyboje priklauso slaptosioms tarnyboms, tačiau tarp jų yra ir kadrinių karininkų“, – pasakojo B.Gailius.
Kiekvieno tokio žvalgybos karininko tikslas yra užverbuoti kuo daugiau vietinių žmonių, kurie galėtų atnešti slaptos informacijos.
Rusijos specialiosios tarnybos kadriniai karininkai visuomet orientuodavosi tik į slaptą informaciją. Juos domindavo užsienio šalies žvalgyba, kariuomenė ir kita informacija, – kalbėjo B.Gailius.
„Rusijos specialiosios tarnybos kadriniai karininkai visuomet orientuodavosi tik į slaptą informaciją. Juos domindavo užsienio šalies žvalgyba, kariuomenė ir kita informacija, kurios neįmanoma surinkti iš viešų šaltinių“, – kalbėjo istorikas.
Kitas būdas, kaip rusų žvalgas gali patekti į užsienio šalį, – nelegalioji rezidentūra.
„Tokiu atveju, karininkas yra siunčiamas į užsienio valstybę su netikra biografija ir tapatybe. Dažniausiai netikra istorija kuriama taip, jog pričiupus žvalgą atrodytų, kad jo santykis su tarnyba, kurioje dirba, yra priešiškas“, – pasakojo B.Gailius.
Dažniausiai nelegalioji rezidentūra kuriama tokiose valstybėse, kurioje „legaliai“ dirbti yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, JAV. Rusijos diplomatinėje tarnyboje dirbantys žmonės yra nuolat stebimi amerikiečių kontržvalgybos, todėl labai sunku „legaliai“ verbuoti vietinius gyventojus.
Verbuoja tuos, kurie gali atnešti slaptos informacijos
Kokiai rezidentūrai priklausė praėjusią savaitę sučiuptas Rusijos FSB žvalgas – neaišku. Istorikas B.Gailius sako, kad viešai skelbiamos informacijos yra per mažai, kad būtų galima daryti išvadas.
Tačiau tiek legaliosios, tiek nelegaliosios rezidentūros karininkus domina visi, kurie gali parnešti žvalgybos produktų.
„Kadriniai karininkai bando užverbuoti kuo daugiau asmenų, kurie gali atnešti vertingos informacijos. Tai nebūtinai turi būti aukščiausio rango politikai ar valstybės tarnautojai. Jeigu žmogus kažkokiais būdais gali atnešti slaptos informacijos, nors pats neužima svarbių pareigų, tai jis gali būti agentu“, – pasakojo istorikas B.Gailius.
Vienas garsiausių pavyzdžių istorijoje – JAV karinio jūrų laivyno karininko Johno Anthony Walkerio išdavystė.
Šis karininkas užėmė ne pačias svarbiausias pareigas laivyne, buvo komunikacijos specialistas, tačiau nuo 1968 iki 1985 metų Sovietų Sąjungai už pinigus suteikė daug slaptos informacijos apie amerikiečių radijo signalų šifrus.
„Jis turėjo finansinių problemų ir sugalvojo tokį sprendimo būdą – pats nuvyko į Vašingtoną, į Rusijos ambasadą, ir pasiūlė už pinigus teikti informaciją. Vėliau jis įtraukė savo draugą, sūnų, brolį ir pavertė tai vos ne verslo modeliu“, – pasakojo B.Gailius.
Taikiniu galėjo būti ES ir NATO informacija
Pirmadienį britų žurnalistas Edwardas Lucasas sakė, kad FSB agento veikla tarsi rodo – Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvą laiko „artimuoju užsieniu“, nes tolesniuose kraštuose paprastai veikia ne FSB, o Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR).
B.Gailius sakė, kad po KGB išformavimo Kremliaus žvalgybos sistema buvo kelis kartus reformuota, todėl dabar sudėtinga tiksliai įvardinti, kaip tarnyboms yra padalintos funkcijos.
Rusijos slaptųjų tarnybų istoriją tyrinėjęs B.Gailius sako, kad toks teiginys yra per drąsus. Po KGB išformavimo Kremliaus žvalgybos sistema buvo kelis kartus reformuota, todėl dabar sudėtinga tiksliai įvardinti, kaip tarnyboms yra padalintos funkcijos.
Nėra taip, kad FSB vykdo tik kontržvalgybą, o GRU ir SVR – tik žvalgybą užsienio šalyse.
„Neabejotinai Rusija supranta, kad Lietuva yra valstybė „už ribos“. Mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, todėl priklausome Vakarų sistemai. Neatmesčiau prielaidos, kad per Lietuvą bandoma įsiskverbti būtent į tas tarptautines organizacijas“, – svarstė B.Gailius.
Svarbų Rusijos SVR agentą sulaikė VSD
Istorikas B.Gailius priminė Estijos gynybos ministerijos svarbaus pareigūno Hermano Simmo istoriją, kuri tarsi rodo, kad Rusijos slaptosios tarnybos Baltijos šalyse siekia slaptos informacijos apie tarptautines organizacijas.
2008 metais sulaikytas vyras ne vienerius metus dirbo Rusijos slaptosioms tarnyboms, o informaciją rinko ne tik apie Estiją.
Pagrindinis taikinys buvo NATO slapta informacija.
Svarbiausias asmuo šioje šnipinėjimo istorijoje – Rusijos SVR žvalgas Sergejus Jakovlevas, kuris H.Simmą užverbavo Estijoje sukūręs būtent nelegalią rezidentūrą.
2012 metais paaiškėjo, kad labai svarbų, o gal net lemtingą, vaidmenį demaskuojant Rusijos žvalgą suvaidino mūsų šalies VSD.
Buvęs pareigūnas Dainius Dabašinskas atskleidė, kad būtent Lietuvos žvalgyba sekė ruso pėdsakais, kurie nuvedė į Estiją.
„VSD surinkta informacija apie šio Rusijos žvalgo kontaktus su Estijos gynybos ministerijos pareigūnu H.Simmu privertė koreguoti planus ir operacijos įgyvendinimą perkelti į Estiją, kur buvo pats vertingiausias Rusijos žvalgo agentas, prieidavęs ne tik prie Estijos, bet ir prie NATO paslapčių“, – prieš trejus metus portalui delfi.lt sakė D.Dabašinskas.
Buvęs pareigūnas teigė, kad Rusijos žvalgo S.Jakovlevo kontaktai Lietuvoje ir jų turinys buvo kontroliuojami: „Galima sakyti, kad žala atskleidžiant Lietuvos, NATO ar ES paslaptis nebuvo padaryta.“
Tada operaciją atliko VSD žvalgyba, o ne kontržvalgyba. D.Dabašinskas aiškino, kad tuo metu buvo nepasitikima kontržvalgybos padalinio vadais – jie turėjo ryšių su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, slapta susitikinėjo su rusų žvalgais ir nedeklaruodavo tokių kontaktų pagal nustatytą tvarką.
Buvęs pareigūnas teigė, kad Rusijos žvalgo S.Jakovlevo kontaktai Lietuvoje ir jų turinys buvo kontroliuojami: „Galima sakyti, kad žala atskleidžiant Lietuvos, NATO ar ES paslaptis nebuvo padaryta.“
„Kadangi vieno iš vadinamųjų „kurmių“ labai artima draugė dirbo padalinyje, kuris rengdavo dokumentus dėl komandiruočių į užsienį ir per ją galėjo nutekėti informacija apie mano ir kitų pareigūnų keliones į Taliną, tai mes su kolega pasiimdavome vadinamuosius tėvadienius“, – tada portalui delfi.lt pasakojo D.Dabašinskas.
Už šią operaciją jis buvo apdovanotas 3-iojo laipsnio Estijos Marijos žemės Kryžiaus ordinu.
