Šeštadienį rusniškiai ir miesto svečiai sugužėjo į tradicinę Šaktarpio šventę. „Nei ledu, nei bradu“ – taip anksčiau buvo apibūdinamas šaktarpiu vadinamas laikas. Tuo metu sala būdavo atskiriama nuo sausumos. Ledas tuo metu jau nesaugus, o valtimis praplaukti taip pat dar ne laikas.
Vietiniai gyventojai iki šiol prisimena, kad šaktarpis būdavo paskelbiamas tuomet, kai vandens lygis pakyla sulyg šaka.
„Anksčiau tuo metu prasidėdavo sunkiausias metas salos gyventojams. Dabar mes nusprendėme surengti Šaktarpio šventę“, – pažymėjo Rusnės seniūnė Dalia Dobrienė.
Vėluojantis pavasaris ir stintmetis nuvylė šventės rengėjus. Organizatoriams teko vykti į uostamiestį pirkti žuvies sriubai. Rusniškiai vis dalijosi prisiminimais iš pernykštės šventės – tuomet stalai lūžo nuo stintos, žvejai žuvį kėlė tiesiai iš valčių. Šiemet svečius rusniškiai vaišino pyragaičiais, kafija (cikorijos karštas gėrimas), šaktarpio alumi, Rusnės punču. Šis gėrimas pradėtas gaminti XIX a. pabaigoje vietos vaistininko Kitelio. Pasakojama, kad jis virė punčą iš sirupo, brendžio bei portveino.
Rusniškiams bešvenčiant „liesąjį“ laikotarpį, gamta iškrėtė pokštą – dar skambant dainoms Nemuno vandenys ėmė plukdyti lytis.
„Laukėme jau vakar, bet sulaukėm šiandien“, – šypsojosi vietos bendruomenės pirmininkas Raimondas Plikšnys. Žvejai suskubo iš šventės ruošti valčių: galbūt dar šį savaitgalį pavyks išplaukti stintų.
