– Nors šiuo metu gyveni ir treniruojiesi svetur, esi iš Kauno. Kokį Kauną matai šiandien? Ar tai miestas, į kurį gera grįžti?
– Sporto kultūra užsienyje skiriasi tik tuo, kad jos yra daugiau: galima rasti įvairios užklasinės veiklos vaikams, daugiau skirtingo amžiaus grupių, įsitraukiančių į šią veiklą, o sporto sąlygos ir halės yra kiek labiau branginamos. Užsienyje daug sporto klubų, kurie yra labiau prieinami kiekvienam miestiečiui.
Į Kauną visada malonu grįžti ir labai smagu matyti, kaip kiekvienais metais viskas čia keičiasi į gerąją pusę. Į Kauną grįžtu gana retai, todėl pastebiu, kas atsirado naujo ar kas liko taip pat.
– Jau kuris laikas garsini Lietuvą pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Kaip į sporto kultūrą žvelgiama užsienyje ir kaip Lietuvoje?
– Požiūris į sporto kultūrą užsienyje labai skiriasi nuo Lietuvos. Pastebėjau, kad yra daug jaunų žmonių, įsitraukusių į sportą ir nebūtinai profesionaliame lygmenyje. Net ir labai maži vaikai veikliai dalyvauja su sportu susijusiose veiklose, o senoliai lanko įvairius sportinius užsiėmimus parkuose ir pan. Populiarus ne tik profesionalus sportas, žmonės rytais sportuoja tiesiog dėl savęs.
Užsienyje sportas yra tapęs žmogaus gyvenimo dalimi. Lietuvoje to taip pat nemažai, bet norėtųsi, kad labiau įsitrauktų vaikai, senoliai ir šeimos. Taip pat užsienyje geresnės sporto sąlygos ir kai kurios sporto šakos, tokios kaip gimnastika, nėra taip apleistos, kaip Lietuvoje.
Mes, lietuviai, esame labai dideli savo šalies patriotai. Visą gyvenimą troškau, kad galėčiau atstovauti savo šaliai tarptautinėse pasaulio varžybose, ir galėdama tai daryti, esu be galo laiminga. Manau, kad visi lietuviai savyje turi panašią patriotizmo ugnelę. Tai akivaizdu, stebint Lietuvos sirgalius varžybose. Visi pripažįsta, kad lietuviai yra bene garsiausi sirgaliai ir tai yra labai smagu.
– Kaip apibūdintumėte Kauno sporto kultūrą?
– Kaunas gyvėja visose kultūros srityse. Kalbant apie sporto kultūrą, pastebėjau, kad daugėja dviračių takų ir mieste vis daugiau atsiranda su sportu susijusių iniciatyvų, įtraukiančių tiek profesionalus, tiek sporto mylėtojus.
Galėtume rengti ne tik bėgimo, bet ir plaukimo maratonus. Aplink Kauną turime daugybę vandens telkinių, upių. Pasirinkimo yra labai daug ir tikiuosi, kad vieną dieną bus surengtas koks nors renginys vaikams arba profesionaliems plaukikams. Norėčiau, kad plaukimas ar bet kokia kita su sportu susijusi veikla taptų kiekvieno miestiečio gyvenimo dalimi.
– Ar plaukimo iniciatyvos turi vykti uždaroje patalpoje?
– Plaukimo sportas tikrai neprivalo vykti tik už uždarų durų, jį galima integruoti į kasdienį žmonių gyvenimą. Galėtume įkurti atvirą baseiną Nemuno saloje arba prie Kauno marių, kuriuo naudotųsi kiekvienas miestietis, nesvarbu kokio amžiaus jis būtų ar kokią patirtį plaukime turėtų.
Profesionalūs plaukikai taip pat turėtų galimybę treniruotis. Toks baseinas galėtų būti žmonių susirinkimo vieta. Aplink baseiną vyktų įvairūs sporto renginiai.
Daugelyje Europos šalių esu mačiusi atvirų baseinų parkuose ir kitose viešose erdvėse. Tokių baseinų yra Švedijoje, Italijoje. Jie yra žmonių traukos vieta, kviečianti juos ne tik sportuoti, bet ir tiesiog ten pabūti. Vaikai, augdami tokioje aplinkoje, matydami sportą kaip kasdieninį ritualą, juo domisi, tai sukelia labai didelį įspūdį. Atėjus žiemai, kai darosi per šalta plaukioti atvirame baseine, ant jų yra sumontuojamas pripučiamas stogas, todėl galima plaukioti ir žiemą.
– Esi turėjusi baimę plaukti. Kaip ją įveikei?
– Labai ilgai turėjau baimę plaukti atviruose vandens telkiniuose. Nežinojimas, kas yra ežero dugne, ar kokio jis gylio, kėlė nemalonų jausmą, baimę. Nuo kranto nuplaukdavau tik apie 10 metrų, toks buvo didžiausias mano nuotolis.
Šią vasarą, kaime, prie ežero, prisiverčiau įšokti į vandenį ir plaukti nesustodama. Nebeleidau šiai baimei manęs kankinti. Taip ją ir įveikiau, nors kankino ji mane labai ilgai, net valtimi bijodavau plaukti.
– Esi projekto „Kaunas 2022“ ambasadorė. Vienas svarbiausių projekto tikslų – bendruomenės įtraukimas į kultūros reiškinius. Ar manai, kad sportas galėtų prie to prisidėti ir tapti bendruomenę ir kultūrą jungiančiu elementu?
– Manau, sportas gali prisidėti prie miestiečių gyvensenos gerinimo. Sportas susideda iš daugybės dalykų: režimo, sveikos mitybos, poilsio ir kitų su sveikata susijusių elementų. Sportas gali suburti šeimas, vaikus, senjorus, be to, yra nemažai komandinio sporto rūšių, kurias labai greitai pamėgtų šeimos. Įvairios su sportu susijusios iniciatyvos skatintų žmones sportuoti arba tiesiog propaguoti sveiką gyvenseną.
Aš, būdama sportininke, turiu labai gerai planuoti savo laiką, mano diena yra sustyguota, todėl suprantu, ką tenka paaukoti dėl rezultato arba kaip sunkus darbas gali atsipirkti vėliau. Sportas išmoko tokių vertybių.
– Ką galėtumėt patarti žmonėms, kurie norėtų pradėti užsiiminėti plaukimu, bet vis nesiryžta, turi baimių?
– Palinkėčiau jiems nebijoti, nes daug baisiau, prireikus šokti į vandenį, nemokėti plaukti, nei išmokti plaukti visam gyvenimui. Mokėdami plaukti, galime išgelbėti kam nors gyvybę. Man teko porą kartų traukti žmogų iš baseino arba padėti prastai plaukiančiam žmogui.
– Ko palinkėtum Kaunui, pretenduojančiam tapti Europos kultūros sostine 2022-ais metais?
– Palinkėčiau Kaunui išlikti Kaunu. Man patinka, kad Kaunas skiriasi nuo kitų miestų ir nenorėčiau, kad jis bandytų prilygti kokiam kitam. Palinkėčiau jam išlaikyti savo dvasią, bet augti iš vidaus ir, kad šis projektas suburtų miestiečius vienam tikslui – būti visapusiškai kultūringais.
