Ruzgų kaime dėmesį iš tolo patraukia prie mokyklos katilinės pristatyta pašiūrė. Šalia jos – nepjautų rąstų ir skaldytų malkų krūvos. Prieiname arčiau – keli rąstai storo rinktinio ąžuolo. Brangus dalykėlis.
O kas gi pačioje pašiūrėje? Ten – visokių rūšių kruopščiai supjauta džiovinama mediena. Iš akies – gal apie 12 kubinių metrų. Apie pusę jos sudaro storos ąžuolinės lentos. Yra ir eglinių, uosinių.
Būtent medienos kvapas atvilioja į Ruzgus, tačiau čia yra ir daugiau kvapų. Pavyzdžiui, kanalizacijos, kurios turinys pirmadienio popietę pasklido ant stadiono. Trečias – gyvulių mėšlo. Sunku permanyti – lyg triušių, lyg avių.
Dar vienas kvapas labai subtilus – baudžiavos. Ilgainiui prie jo žmonės pripranta, todėl šį kvapą painioja su ekonominiu saugumu arba tėviškės dvelksmu. Įkvepi užsimerkęs ir jau matai ūkį. Atsimerki – Ruzgų mokykla.
Ruzgų medienos ūkis
Metame metaforas į šoną. Mažeikių švietimo skyrius jau gavo raštą, jog mokyklos teritorijoje direktorius Juozas Rozga elgiasi lyg savo nuosavame kieme.
Gal kažkas triušius pašertų, gal avis? O gal kas tiesiog malkų paskaldytų ar lentas supjautų? Darbas žmogų puošia.
Daugiausia diskusijų kelia jau minėta mediena. Nedidelio kaimo gyventojai, kuriame visos darbo vietos yra tik mokykloje, tvirtina, jog ši mediena ne kieno kito, o direktoriaus.
Sakoma, kad mokyklos darbuotojams tenka prie jos nemažai vargti. Direktorius pats jos tikrai nekilnoja.
Pas mus įprasta, kad už maloningai suteiktą darbo vietą reikia dar šiek tiek atidirbti. Gal kažkas triušius pašertų, gal avis? O gal kas tiesiog malkų paskaldytų ar lentas supjautų? Darbas žmogų puošia, net jei ir į kuprą suriečia.
O gal tos visos lentos yra valdiškos? Gal Švietimo skyrius rado kelis tūkstančius eurų atliekamų pinigų ir nupirko jas mokyklai? Vargu ar lengvai rasite geros ąžuolo medienos, o jei rasite – kubas kainuos apie 900 eurų.
Visai šalia sukrautos medienos ir ūkinio pastato – kanalizacijos šulinys. Prieš porą dienų jo turinys buvo išleistas tiesiai į šalia esantį stadioną. Tą matė ir Mažeikių aplinkosaugos vyriausiasis specialistas Steponas Margalikas.
Vietiniai sako, kad nieko blogo – žolė geriau žels. Juk kiekvieną vasarą čia ji užauga kone iki juosmens. Bus žiemai pašaro avims.
Geri žmonės dovanoja medieną ir išsiurbia kanalizaciją
Štai ir direktorius J.Rozga iš tolo sveikinasi. Klausia, gal ruošiamės reklamuoti mokyklą? Juk pati didžiausia iš rajoninių. Net 87 vaikai iš aplinkinių kaimų čia mokosi.
Išdžiovintos malkos iš tiesų yra puikus dalykas – nepamainomas per šalčius ir kai reikia iškaitinti pirtį.
Iškart viso kūno judesiais kviečia užeiti į mokyklą, tačiau šįkart labiau rūpi ūkinis pastatas ir kas jame sudėta. Tai kieno čia malkos ir mediena?
Direktorius atlapoja katilinės duris. Štai stovi dvi granulėmis kūrenamos krosnys. O tai kam malkos? Tikina, kad galima kūrenti ir malkomis. Žiemą sugedo granulių konvejeris, tai, ačiū Dievui, buvo malkų.
Gerai direktorius sako – atsarga gėdos nedaro – išdžiovintos malkos iš tiesų yra puikus dalykas – nepamainomas per šalčius ir kai reikia iškaitinti pirtį.
O iš kur ta mediena, malkos, rąstai? Direktorius teigia, kad viskas dovanota. Geri žmonės suvežė. Tiesiog už „ačiū“. Visi čia žmonės paprasti, todėl prastai su dokumentais. Daug patikimiau – rankos paspaudimas.
Direktorius J.Rozga apipila svajonėmis lyg medumi: „Aktų salę rekonstruosime. Va buvo Dambrauskaitė su Radžiu dainuoti. Mūsų salelė nedidelė – garsas atsimuša. Reikėtų vieną sieną mediena iškalti.“
Ąžuolu? Na, tebūnie, gal direktorius specialistas ir turi tame patirties. Juk čia direktoriauja jau 16 metų, o dėl medienos teko aiškintis dar prieš penkerius metus.
Dar direktorius sakė, kad aplinkui mokyklą yra medinė tvora, kurią reikia keisti. Baigiasi ne tik salė, bet ir scena, koridoriai. Tvirtino, kad išeis po poros metų į pensiją ir paliks mokyklą gražiai sutvarkytą.
Va buvo Dambrauskaitė su Radžiu dainuoti. Mūsų salelė nedidelė – garsas atsimuša. Reikėtų vieną sieną mediena iškalti.
Kitas klausimas – kodėl kanalizacijos turiniu tręšiamas stadionas?
Anot vadovo, naktį labai lijo. Nutekamieji vandenys kažkur prasigraužė ir teka į kanalizaciją. Tąkart būtinai reikėjo truputį nuleisti, kad neužsemtų mokyklos.
Vietiniai lietaus nepamena, bet gal tikrai nutekamieji?
Tikino, kad taip daro tik avarijos atveju. Yra geras Bugenių ūkininkas, kuris veža savo srutas, tai ir mokyklai išsiurbia. Komunalininkų paslaugos labai brangiai kainuoja.
O kaip gyvulių ūkis, tiksliau – gyvasis kampelis – laikosi? Sako, kad triušių jau seniai nebelaiko. O apie avis, laikomas darbuotojų tvartuose – nė girdėt negirdėjęs.
Bet pridūrė, kad niekas jam negalėtų uždrausti auginti pas gimines ar draugus net ir karvę arba arklį. Maža to – su triušiais įkurti gyvąjį kampelį nepavyko – neapsimoka. Tačiau prieš išeidamas jis vis tiek jį padarys! Mat šiais laikais net kaimo vaikai neskiria anties nuo žąsies.
Darbas – mokyklos misija!
Tuo, kad direktorius savo darbuotojams duoda įvairaus darbo, nereikėtų skųstis. Žmonės gali nesiraukyti, jei direktorius liepė šiek tiek paskaldyti malkų ar padirbėti su mediena.
Mokyklos misija ir vizija... Mokykla garsėja darbinio ugdymo tradicijų diegimu.
Darbas yra mokyklos misija. Taip – tokia veikla yra oficialiai įrašyta į mokyklos misiją ir viziją.
Taip ir perskaitė direktorius koridoriuje išeksponuotą paskutinį misijoje įrašytą sakinį: „Mokyklos misija ir vizija... Mokykla garsėja darbinio ugdymo tradicijų diegimu.“
Panašią misiją sau kėlė ir Aušvico koncentracijos stovykla, kur virš vartų vokiškai buvo užrašyta „Arbeit macht frei“ – darbas išlaisvina.
Tai dar ne viskas – keistas nesutapimas. Mokyklos internetinėje svetainėje nėra žodžio „darbinis“. Ten parašyta, kad mokykla išsiskiria „sportinio ugdymo tradicijų diegimu“, o ant sienos kabanti misija – darbinė. Ar direktorius supainiojo mokyklos viziją su sava? O gal darbinė yra likusi čia nuo sovietmečio?
Iš „ubagystės“ visko pasitaiko?
Mažeikių rajono Švietimo skyriaus vedėjas buvęs socialdemokratas, o dabar grynakraujis „valstietis“ Apolinaras Stonkus apie ūkį, matyt, išmano nemažai. Kaip ir direktorius.
Kaip tik tuo metu jis kalbėjosi su J.Rozga. Ir situaciją aiškino jo žodžiais. Lentos – reikalingas dalykas. Tvora, suoliukai...
Nežinojo vedėjas, kiek kainuoja kubas ąžuolo. Taip pat teigė nežinantis, ar tokias dovanas reikėtų deklaruoti.
Atskleidė, kad su direktoriumi panašus atvejis buvo jau prieš penkerius metus. Tuomet mokykloje taip pat buvo nemažai medienos. Buvo išsiaiškinta, kad dalis medienos priklauso mokyklai, o dalis – direktoriui.
Kaip anuomet mediena atsidūrė mokykloje? Vyrai ir bebrai išvilko iš miško ir nebuvo kur dėti. Tai padėjo mokykloje. Vedėjas žadėjo viską išsiaiškinti ir šį kartą – kol kas situacija per daug šviežia ir sunku ką nors komentuoti.
A.Stonkus patvirtino, kad kanalizaciją pagal įstatymus turi vežti tie, kurie turi tam leidimus. Bet kas negali to daryti: „Įstatymiškai – negalima, bet iš „ubagystės“ visko pasitaiko. Kaip yra šiuo atveju – nepasakysiu.“
Vedėjas sakė, kad jis su malonumu patikrintų, ar „dovanota“ mediena iš tiesų buvo panaudota mokyklos reikmėms. Tik kaip su darbu, kuriam žmonės nebuvo samdyti? Čia vedėjas griežtas – išnaudoti darbuotoją ne pagal jo pareigas yra griežtai draudžiama. Taip pat draudžiama mokykloje sandėliuoti asmeninius dalykus, naudotis mokyklos įranga asmeninėms reikmėms.
Dar vieni A.Stonkaus žodžiai privertė suklusti. Anot jo, kai visiems įstaigoje gerai, tol niekam niekas nekliūva. Kai įvyksta konfliktas, tuomet viskas putomis išplaukia į paviršių.
Po šių žodžių atmintis atgamina ir pirmuosius vedėjo žodžius – dar neapklausęs direktoriaus, jis jau tikino, kad mokykloje – tik konfliktas tarp direktoriaus ir kažkokio darbuotojo. Ar tikrai?
