Kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės stovėjo labai skirtingi žmonės, kuriems kartais buvo sunku susitarti tarpusavyje.
Padarę didelį darbą šie žmonės pasuko labai skirtingais keliais. 15min pažvelgė į kai kurių jų nueitą kelią.
Vytautas Landsbergis manė, kad Sausio 13-ąją mirs
Profesorius Vytautas Landsbergis yra ryškiausias Lietuvos kovos už nepriklausomybę veidas. Per visus šiuos metus jis nebuvo dingęs iš viešumos.
Aš paskambinau savo žmonai ir atsisveikinau. Pasakiau sudie, o gal iki pasimatymo.
Laidoje „Diagnozė: valdžia“ jis neseniai pripažino, kad Sausio 13-ąją buvo pasirengęs mirti. „Tai buvo karo padėtis. Aš paskambinau savo žmonai ir atsisveikinau. Pasakiau sudie, o gal iki pasimatymo. Galbūt čia, o gal kur nors kitur“, – pasakojo jis.
Pirmasis faktinis atkurtos valstybės vadovas 1990–1991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas, jam vadovaujant valstybė buvo kuriama nuo nulio. 1993 metais jis Stasio Lozoraičio naudai atsisakė kandidatuoti į Lietuvos prezidentus.
Dešimt metų vadovavo 1993 m. įkurtai Konservatorių partijai, vėliau tapo šios partijos Politikos komiteto pirmininku. Pasitraukęs iš pirmininkavimo partijai konservatorių patriarchas niekuomet nevengė pažerti kritikos partijos nariams.
V.Landsbergis rašo straipsnius, leidžia knygas, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M.K.Čiurlionio kūrybą, o vėliau – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.
Politikas nusprendė nedalyvauti Laisvės gynėjų atminimo renginiuose Seime. Taip jis sureagavo į rudenį Seimo priimtą sprendimą neskirti jam Laisvės premijos.
2004 ir 2009 metais V.Landsbergis laimėjo rinkimus į Europos Parlamentą.
Šie metai V.Landsbergiui pažymėti nemažu akibrokštu.
Politikas nusprendė nedalyvauti Laisvės gynėjų atminimo renginiuose Seime. Taip jis sureagavo į rudenį Seimo priimtą sprendimą neskirti jam Laisvės premijos. V.Landsbergio kandidatūrą į Laisvės premijos laureatus atrinko speciali komisija iš septynių kandidatų.
Dviejų dienų premjeras Albertas Šimėnas rado savo vietą
Viena keisčiausių 1991 m. sausio įvykių figūrų buvo dviejų dienų premjeras ekonomistas Albertas Šimėnas. Pasitraukus iš posto premjerei Kazimierai Prunskienei Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras 1991 m. sausio 10 d. 20 val. buvo paskirtas premjeru. Tačiau sausio 13-osios naktį išviestas į Vyriausybę nežinia kur dingo ir 5 val. ryto buvo atleistas kaip nežinia kur esantis.
Nuslūgus Sausio 13-osios įtampai A.Šimėnas vėl pasirodė Vilniuje, bet jo kėdėje jau sėdėjo Gediminas Vagnorius. A.Šimėno sveikatos būklė kėlė didelių abejonių dėl jo adekvatumo, jis aiškino nusprendęs pasislėpti prie Druskininkų ir apie tai niekam nepranešti dėl to, kad supainiotų agresoriaus planus. A.Šimėnas buvo įkalbėtas ramiai pasitraukti iš savo pareigų. Jis 1993 m. įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip trumpiausiai tokias pareigas ėjęs Lietuvos valstybės pareigūnas.
Atsigavęs A.Šimėnas 1991–1992 m. Gedimino Vagnoriaus ir Aleksandro Abišalos Vyriausybėse ėjo ekonomikos ministro pareigas, 1992–1996 m. dirbo Ekonomikos ir privatizacijos instituto direktoriaus pavaduotoju. 1996–2000 m. buvo Seimo narys, o palikęs politiką rado savo vietą „Lietuvos geležinkeliuose“. 2000–2006 m. jis buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ plėtros direktorius, o nuo 2006 m. yra generalinio direktoriaus pavaduotojas.
Gediminas Vagnorius nurimo Darbo partijoje
1991 metų sausio 13-ąją 33 metų Gediminas Vagnorius tapo jauniausiu premjeru Europoje.
To meto Vyriausybė okupacijos ir ekonominės blokados sąlygomis ėmė kurti rinkos ekonomiką, vyko dabar įvairiai vertinamas privatizavimas ir kitos reformos.
Šio politiko pavardė daugeliui siejasi su laikinaisiais pinigais – bendraisiais talonais, kurie buvo vadinami „vagnorkėmis“.
Šio politiko pavardė daugeliui siejasi su laikinaisiais pinigais – bendraisiais talonais, kurie buvo vadinami „vagnorkėmis“.
Premjeru G.Vagnorius buvo ir 1996–1999 metais, tris kadencijas dirbo Seime, tačiau 2004-ųjų ir 2008 metų rinkimuose sėkmė nebenusišypsojo.
2009 m. G.Vagnorius nesėkmingai kandidatavo į Europos Parlamentą.
2000 metais jį konservatoriai pašalino iš partijos, tuomet prasidėjo G.Vagnoriaus kelionė po nereikšmingas politines jėgas. Jis tapo Nuosaikiųjų konservatorių pirmininku, 2004-aisiais – Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos vadovu.
2010 m. tapo Krikščionių partijos pirmininku, po trejų metų ši partija pranyko Darbo partijoje.
Žirmūnų apygardoje G.Vagnorius, surinkęs 1377 balsus, liko vos šeštas.
Su šia politine jėga G.Vagnorius bandė sugrįžti į didžiąją politiką, dalyvaudamas pernai kovą vykusiuose rinkimuose į Seimą vienmandatėje Žirmūnų apygardoje. Tačiau G.Vagnorius, surinkęs 1377 balsus, liko vos šeštas.
Šiuo metu jis yra Darbo partijos lyderio Valentino Mazuronio pavaduotojas ir nepraranda vilties sugrįžti į didžiąją politiką.
Audrius Butkevičius – perversmų strategas ir revoliucijų meistras
AT rūmų gynybos štabui vadovavęs Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius per Sausio 13-osios įvykius buvo viena svarbiausių figūrų – atsakingas už valstybės gynybos organizavimą, krašto apsaugos ministras. Radikalui gydytojui iš Kauno tai buvo įspūdinga karjera.
1990–1993 metais jis buvo valstybės derybų su Rusija delegacijos narys. 1992, kaip Lietuvos Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais, pasirašė sutartį dėl Rusijos kariuomenės išvedimo ir vykdė jos įgyvendinimo priežiūrą.
A.Butkevičius buvo krašto apsaugos ministras, Seimo narys.
1997 metų rudenį A.Butkevičius buvo apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti – jis buvo apkaltintas paėmęs 15 tūkst. JAV dolerių kyšį iš verslininko Klemenso Kiršos.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje jis yra vienintelis žmogus, sėdėjęs už grotų turėdamas Seimo nario mandatą.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje jis yra vienintelis žmogus, sėdėjęs už grotų turėdamas Seimo nario mandatą, nes jam suorganizuota apkalta Seime nepavyko.
Politikui buvo skirta penkerių su puse metų bausmė sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje, A.Butkevičius nelaisvėje praleido pustrečių metų.
Po kalėjimo grįžo į darbą parlamente, prisijungė prie liberaldemokratų (dabar – „Tvarka ir teisingumas“).
2007–2011 metais buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
2013 metų lapkritį A.Butkevičiaus pavardė ir vėl šmėžavo neaiškioje istorijoje: jis ir kitas tarybos narys Gintaras Kazakas kaltinti siūlę kyšį tarybos nariui Vidui Urbonavičiui. A.Butkevičius bausmės išvengė dėl senaties.
A.Butkevičius ne kartą yra užsiminęs, kad užsiima konsultacine veikla, daug keliauja po pasaulį. Jis žiniasklaidoje pavadinamas „perversmų užsienyje strategu“ arba „revoliucijų meistru“. A.Butkevičius turėjo verslo interesų Ukrainoje, Gruzijoje, kitose į rytus nuo Lietuvos nutolusiose šalyse.
Algirdas Kaušpėdas – dainuojantis architektas
Per Sausio įvykius architektas ir muzikantas Algirdas Kaušpėdas dirbo LTV direktoriumi.
Sausio 13-osios naktį sovietų kariai grasindami ginklu jį ir kitus darbuotojus išmetė lauk iš pastato. LTV darbas organizuotas Kaune iki buvo atgautos LTV patalpos Vilniuje.
A.Kaušpėdas LTV neužsibuvo – išėjo 1993-aisiais, įkūrė savo įmonę „Jungtinės pajėgos“, kuri sėkmingai dirba iki šiol.
A.Kaušpėdas LTV neužsibuvo – išėjo 1993-aisiais, įkūrė savo įmonę „Jungtinės pajėgos“, kuri sėkmingai dirba iki šiol.
A.Kaušpėdas geriausiai žinomas kaip 1984 m. įkurtos grupės „Antis“ vokalistas, ši grupė talkino Sąjūdžiui, 2007-aisiais atsikūrė ir koncertuoja iki šiol. Tačiau jis taip pat yra ir sėkmingai dirbantis architektas.
Kazimirą Prunskienę parklupdė sunki liga
K.Prunskienės vaidmuo 1991 m. Sausio įvykiuose buvo vienas pagrindinių.
Prieš pat kruvinuosius sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto K.Prunskienė atsistatydino iš premjerės pareigų, kai Aukščiausioji Taryba atšaukė prieštaringai vertintą jos vadovaujamos Vyriausybės nutarimą 3,2 karto pakelti maisto produktų kainas.
Ji vėliau aiškino taip pasielgusi siekdama politinio stabilumo, nes ginčai su V.Landsbergio remiamais politikais peržengę ribas.
Po šių įvykių K.Prunskienė ilgai dalyvavo politikoje: buvo Seimo narė, 2004–2008 metais ėjo žemės ūkio ministrės pareigas. Tačiau ją visą politinę karjerą persekiojo bendradarbiavimo su KGB šešėlis bei įtarimai dėl įtartinų santykių su posovietine Rusija.
2001 metais susijungus Naujosios demokratijos partijai ir Lietuvos valstiečių partijai išrinkta Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos pirmininke. 2008 metais rinkimai Lietuvos valstiečių liaudininkų partija pasivadinusiai politinei jėgai buvo nesėkmingi, į Seimą per vienmandates apygardas pateko vos trys partijos nariai, pati politinė jėga neperžengė 5 proc. barjero.
LLP buvo įkurta 2010 metų pavasarį, kai K.Prunskienė buvo nušalinta nuo vadovavimo Valstiečių liaudininkų sąjungai.
2011 metų rudenį buvo kilęs triukšmas, kai jos naujai įkurta Lietuvos liaudies partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino partija „Vieninga Rusija“. LLP buvo įkurta 2010 metų pavasarį, kai K.Prunskienė buvo nušalinta nuo vadovavimo Valstiečių liaudininkų sąjungai.
2012 metų vasarį politikę ištiko sunkus insultas ir dėl sudėtingos sveikatos būklės ji jau nebegalėjo dalyvauti aktyvioje veikloje bei yra globojama artimųjų.
Zigmas Vaišvila – nesibaigiančių spaudos konferencijų, kurios niekam nerūpi, organizatorius
Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila 1991 metų sausio 13-ąją buvo patvirtintas premjero Gedimino Vagnoriaus pavaduotoju, tų pačių metų rugsėjį tapo Valstybės saugumo departamento vadovu, šias pareigas ėjo iki 1992 metų kovo. Tačiau jo politinė veikla ilgai netruko.
2009-aisiais Z.Vaišvila paskelbė, kad kandidatuos į prezidentus, bet nesurinko pakankamo skaičiaus rinkėjų parašų.
1993-aisiais pasuko į verslą, iki 1997 buvo bendrovės „Infoverslas“ direktoriumi, pernai šiai įmonei paskelbtas bankrotas ir ji likviduota.
Nuo 1997 buvo „Parex lizingo“, vėliau pervadinto į „FF lizingas“ direktoriumi. Verslas Z.Vaišvilai baigėsi bylinėjimosi teismuose maratonu.
2009-aisiais Z.Vaišvila paskelbė, kad kandidatuos į prezidentus, bet nesurinko pakankamo skaičiaus rinkėjų parašų.
2013 metais Lietuva apie Z.Vaišvilą vėl išgirdo šiam ėmus aršiai kritikuoti prezidentę Dalią Grybauskaitę dėl, jo teigimu, slepiamų biografijos faktų.
Dabar apie Z.Vaišvilą žurnalistai sužino kone kiekvieną savaitę – siunčiami pranešimai apie jo Seime rengiamas spaudos konferencijas įvairiomis temomis, tačiau jose politikas dažniausiai kalba tuščiai salei, o į jo gausius paklausimus, pranešimus spaudai ir klausimus mažai kas kreipia dėmesį.
Sugriuvusi karininko Jono Gečo karjera
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabo viršininkas, pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vadas, atsargos pulkininkas Jonas Gečas pastaraisiais metais viešumoje pasirodo tik per Sausio 13-osios minėjimo renginius.
J.Gečas parlamento rūmuose kartu su pirmaisiais savanoriais buvo nuo 1991-ųjų sausio 8 dienos iki rugpjūčio pučo Maskvoje pabaigos ir vadovavo Aukščiausiosios Tarybos (AT) gynybos štabui.
„Mėgstame žiūrėdami su nostalgija sakyti „ot, kokia buvo vieninga tauta“. Nė velnio ji nebuvo vieninga“, – prieš kelerius metus Seime kalbėdamas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos studentams pareiškė jis.
Jo apytiksliais skaičiavimais, dėl Lietuvos laisvės kovojo daugiausia pusė milijono Lietuvos gyventojų, tačiau dauguma – apie 1,5 mln. – tik laukė, kas iš to bus, o dar tiek pat palaikė okupantą, todėl tokioje situacijoje AT vadovybei reikėjo ypač laviruoti.
2007 metų spalį jis turėjo išvykti į Gruziją dirbti Lietuvos ambasadoje Tbilisyje ministro patarėju, tačiau laiku nenuvyko.
Po Nepriklausomybės atkūrimo J.Gečas porą metų buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas. 1991–1994 metais – krašto apsaugos viceministras, o vėliau porą metų buvo šios ministerijos sekretorius. 1994 metais baigė NATO gynybos koledžo generolų ir vadovaujančiųjų karininkų kursus, iki 1999 metų buvo Lietuvos gynybos atašė Danijoje ir Norvegijoje. 1999–2000 metais vadovavo Šaulių sąjungai, vėliau iki 2006 metų buvo krašto apsaugos viceministru.
2006–2007 metais tarnavo patarėju Provincijos atkūrimo grupėje Goro provincijoje Afganistane.
2007 metų spalį jis turėjo išvykti į Gruziją dirbti Lietuvos ambasadoje Tbilisyje ministro patarėju, tačiau laiku nenuvyko. Tuomet spaudoje buvo neoficialiai tvirtinama, kad J.Gečo karjerą sugriovė potraukis alkoholiui.
Šiuo metu J.Gečas – atsargos pulkininkas.
Česlovas Jezerskas netapo prezidentu
Lietuvos karininkas, vienas iš mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ kūrėjų, dimisijos brigados generolas Česlovas Jezerskas 1991 metais nuo sausio iki rugsėjo vadovavo Mokomajam junginiui Seime.
Pagrindinė Mokomojo junginio funkcija buvo parengti karius, gebančius mokyti būsimus šauktinius karinių disciplinų, taip pat užtikrinti valstybinių strateginių objektų apsaugą.
Po šios nesėkmės Č.Jezerskas buvo užsiminęs apie savo partijos kūrimą, tačiau jis to nepadarė.
1992 metais Č.Jezerskas tapo pirmuoju Lauko kariuomenės brigados „Geležinis vilkas“ vadu. Nuo tada iki 2007 metų ėjo įvairias pareigas Lietuvos kariuomenėje, o paskui išėjo į atsargą.
2008 metais jis su „Tvarkos ir teisingumo“ vėliava nesėkmingai kandidatavo į Seimą, o po metų svarstė galimybę tapti šios partijos kandidatu į prezidentus, tačiau vėliau nusprendė kandidatuoti savarankiškai. Rinkimuose jis negavo nė 1 proc. balsų.
Po šios nesėkmės Č.Jezerskas buvo užsiminęs apie savo partijos kūrimą, tačiau to nepadarė. Šiuo metu jis nebesirodo viešumoje ir nedalyvauja politikoje.
