Buvęs Pagalbos onkologiniams ligoniams (POLA) vadovas Š.Narbutas buvo kaltintas prekyba poveikiu per pandemiją Lietuvai perkant reagentus. Jis pats teigia, kad byla nė neturėjo pasiekti teismo, nes nebuvo padarytas nusikaltimas. Tą vėliau patvirtino ir teismai. Š.Narbutas kreipėsi į žmogaus teisių teismą Strasbūre.
Anot teismo, STT laikinas Š.Narbuto sulaikymas buvo atliktas nesilaikant įstatyme numatytos procedūros ir pažeidė jo teisę į laisvę ir saugumą, kad nebuvo jokio pagrindo valdžios institucijoms atskleisti tapatybės, kadangi žinomumas nebuvo toks, kuris pateisintų jos atskleidimą. Teigiama, kad atskleista informacija ir didelis žiniasklaidos susidomėjimas šia byla labai pakenkė Š.Narbuto reputacijai, taikyta turto arešto priemonė nebuvo proporcinga. Teismo sprendimu Lietuva jam sumokėjo beveik 27 tūkst. eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Š.Narbuto istoriją galite skaityti čia.
Buvusi sveikatos apsaugos viceministrė Lina Jaruševičienė kaltinama piktnaudžiavimu tarnyba ir 4,1 mln. eurų žalos padarymu valstybei įsigyjant greituosius COVID-19 testus. Pati ji teigia, kad tuo metu tik perdavė iš Vyriausybės gautą informaciją ministrui ir jokių sprendimų nepriiminėjo. Ikiteisminis tyrimas, vėliau teismas tęsiasi jau ketverius metus ir kol kas nežinia, kada jis baigsis.
L.Jaruševičienės istoriją galite skaityti čia.
Tiek L.Jaruševičienė, tiek Š.Narbutas kalba apie nekokybiškai ar sąmoningai nekokybiškai atliktus ikiteisminius tyrimus, apie tai, kad sankcijas patiria ar patyrė dar tuomet, kai teismai nebuvo priėmę verdikto.
Apie visa tai – 15min pokalbis su Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininku S.Bikeliu.
– Kokios jūsų įžvalgos susipažinus su EŽTT sprendimu Š.Narbuto byloje?
– EŽTT į šią bylą pažiūrėjo labai kruopščiai. Nustatyta pažeidimų – dėl sulaikymo, dėl nuosavybės arešto, dėl pernelyg didelio išviešinimo. Kaip visi suprantame, bylos įvykiai ir pati byla vyko ypatingai jautriu metu. Tada buvo karantinas, o byloje sprendžiami vakcinų įsigijimo (Š.Narbutas buvo kaltinamas dėl tarpininkavimo per pandemiją perkant reagentus ir dėl už tai gauto atlygio – red. past.) ir kiti klausimai, viešieji pirkimai už stebėtinai didelę kainą.
EŽTT konstatavo, kad mūsų teisėsauga nepakankamai kruopščiai atliko kai kuriuos veiksmus, neatidžiai taikė tam tikrus ribojimus.
– Vienas iš momentų – areštuotas visas turtas, nepaliekant jokios sumos pragyvenimui, į ką atkreipė dėmesį ir EŽTT.
– Įstatymas draudžia palikti žmogų be nieko, jis numato, kad būtiniesiems poreikiams turi būti paliekama laisvų lėšų. Šiuo konkrečiu atveju – prokurorai persistengė.
Teismas nustatė, kad asmuo daugiau nei mėnesį buvo paliktas be lėšų. Paskui buvo leista naudoti iki 600 eurų per mėnesį, dar vėliau lėšų limitas padidintas iki tūkstančio eurų. Žmogus tvirtino, kad jo mėnesio poreikiai yra 6 tūkst. eurų, kas būtų labai didelė suma. Tiesa, byloje minėta, kad išlaidų reikia sunkios ligos gydymui, taip pat teisinei gynybai.
– Tai dar vienas momentas – žmogus juk tikrai paliekamas be lėšų gynybai.
– Klausimas dėl išlaidų gynybai – sudėtingas. Mūsų įstatymai nenumato, kad tai yra pragyvenimui būtinos išlaidos. Galima diskutuoti apie tai, kiek neturint lėšų įmanoma įgyvendinti teisę gintis. Kita vertus, žmonės neturi garantuojamos teisės pasirinkti tą gynėją, kokį tik nori. Jei turi tam lėšų, tai turi. Jei ne – tai ne. Bendrai – tai sudėtingas klausimas, Europoje jis sprendžiamas įvairiai.
Pavyzdžiui, Anglijoje teismas vertina, kiek lėšų iš turto arešto galima palikti gynybai. Yra rizika, kad jos gali būti išplautos, numatant labai didelį atlygį advokatui – tokiu būdu areštuotą turtą būtų galima atgauti.
Neteigiu apie šią konkrečią bylą, bet tokias rizikas vertina Anglijos teismai, tokios rizikos gali būti ir bet kurioje šalyje.
Teismas nurodė, kad turtas areštuotas pernelyg skubotai, t.y. pirma jis areštuotas, o turto tyrimas pradėtas mėnesiu vėliau.
EŽTT šiuo atveju nustatė, kad tas laikas, kai asmuo buvo paliktas be lėšų, pažeidė žmogaus teisę į nuosavybę. Vėliau teismas nebesigilino, tūkstantis eurų yra pakankama suma ar ne. Esmė buvo būtent tas laikas, kai buvo areštuotas visas turtas, nepaliekant lėšų būtiniausioms išlaidoms.
Kitas momentas dėl arešto motyvacijos ir laiko. Teismas nurodė, kad turtas areštuotas pernelyg skubotai, t.y. pirma jis areštuotas, o turto tyrimas pradėtas mėnesiu vėliau. Teismas pasakė, kad ir turto arešto motyvai nebuvo pakankami – areštuojama remiantis bendra formuluote „siekiant užtikrinti konfiskavimą ir civilinius ieškinius“, o civilinis ieškinys pareikštas tik vėliau. Taigi, teismui kilo abejonių dėl turto arešto motyvų pagrįstumo.
Kita vertus, mes suprantame, kad turto areštas, esant tam tikriems įtarimams, turi būti daromas akimirksniu. Tokia tyrimo būtinybė, nes jei pareigūnai pavėluos, turtas gali būti paslėptas. Iš tiesų labiau įžvelgčiau problemą dėl to, kad turto tyrimo pradžia ir civilinio ieškinio pareiškimas užtruko. Jei šie veiksmai būtų sinchronizuoti su turto areštu, EŽTT priekaištų šiuo aspektų gal ir nebūtų turėjęs.
Situaciją užaštrina tai, kad asmuo buvo išteisintas. Procesas gana ilgai užtruko, viso jo metu buvo areštuotos lėšos ir galų gale procesas baigėsi išteisinimu. Suprantama, kad asmuo patyrė žalą.
Kita vertus, kol asmens kaltumo klausimas nėra išspręstas, galimo konfiskavimo ir civilinio ieškinio užtikrinimas vis tik turi būti.
– Kokia jūsų nuomonė apie viešumą, kai pačiame pirminiame etape – tik prasidėjus ikiteisminiam tyrimui – buvo paviešinta vardas, pavardė, nuotraukos.
– Irgi prisiminkime, kokia jautri buvo karantino ir vakcinų (reagentų) laukimo, jų įsigijimo situacija, kokie visi buvo įsijautrinę, tad susidomėjimas šia byla buvo natūralus. Bet net ir tokiose situacijose asmens duomenų viešinimo mastai ir metodai vis tik turi būti pamatuoti.
EŽTT konstatavo: žmogus buvo kažkiek žinomas visuomenei, bet ne toks viešas, kad visuomenės interesas būtų juo domėtis, ypatingai iki tokių detalių kaip vardas, pavardė, atvaizdas ir panašiai.
Teismo išaiškinimu, neišlaikytas balansas tarp asmens privatumo ir viešojo intereso domėtis asmeninėmis įtariamojo detalėmis, žmogus buvo pernelyg išviešintas ir tai padaryta be būtino reikalo.
Lietuvoje matome praktikų, kai tyrimas pradedamas su trenksmu. Didelis klausimas, kada tai būna bent kažkiek pagrįsta, kada – ne. Jei viešas asmuo, politikas – suprantama, kad labiau. Šiuo atveju tai nebuvo politikas. Tą ir konstatavo EŽTT, buvo perlenkta lazda.
Pasak teismo, nebuvo būtina paviešinti vardo, pavardės ir sukelti papildomo smalsumo visuomenei. Juolab, kad asmuo galiausiai išteisintas, o pertekliniu išviešinimu jam padaryta reputacinė žala. Išviešinimas, dėmesio atkreipimas padarė savo juodą darbą.
Mano nuomone, tokių dalykų turėtų būti vengiama.
– Kokią žinią Lietuvai siunčia šis EŽTT sprendimas?
– Jis man įdomus tuo, kad liečia gana subtilius dalykus. Vienas iš jų – sulaikymo klausimas. Paprastai mes laisvės atėmimo klausimą įsivaizduojame kaip suėmimą, kuris gali trukti mėnesius. Čia buvo klausimas, ar asmens sulaikymas 33 valandoms nepažeidė jo teisės į laisvę.
Trumpalaikiam pirminiam sulaikymui, kai be teismo žmogus sulaikomas iki 48 valandų, sprendimo motyvavimui, jo pagrįstumui iki šiol buvo skiriama mažokai dėmesio. Teisingumo ministerija atkreipė į tai dėmesį ir iniciavo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, kuriuose įpareigojo pareigūnus labiau motyvuoti būtinybę taikyti laikinąjį sulaikymą.
Šiuo atveju teismas į tai labai atidžiai pažiūrėjo. Jo teigimu, kodėl nebuvo siekiama klausimo dėl pagrindo žmogui atimti laisvę svarstyti teisme? Kodėl buvo einama lengvesniu keliu, kuris, manau, iki šiol praktikoje gana įprastas – sulaikyti laikino sulaikymo tvarka, kai teismas nėra būtinas.
Tad šiuo požiūriu EŽTT sprendimas gali turėti gana didelę reikšmę, jis gali lemti, kad laikinas sulaikymas be teismo bus taikomas rečiau.
Tad nusistovėjusi praktika buvo tokia, kad tarsi savaime suprantama: žmogų iki 48 valandų galima sulaikyti be teismo.
Teismas akcentavo, kad pasigedo sulaikymo motyvų. Buvo motyvuojama bendromis frazėmis, numatytomis kodekse. Aš sakyčiau, pats klausimo iškėlimas, kai taip skrupulingai žiūrima į trumpalaikį sulaikymą ir jo motyvavimą, yra didelis progresas.
Iš kitos pusės supraskime – trumpalaikis sulaikymas taikomas pačioje tyrimo pradžioje, kai situacija yra labai dinamiška ir daug nežinomųjų. Tad nusistovėjusi praktika buvo tokia, kad tarsi savaime suprantama: žmogų iki 48 valandų galima sulaikyti be teismo.
Tačiau, kaip matome, teismas reikalauja, kad nebūtų automatinio sulaikymo, kad tai būtų daroma tik esant konkretiems, įstatyme numatytiems pagrindams, net skubos tvarka ir trumpam sulaikant žmogų. Taip mūsų teisinėje valstybėje, baudžiamajame procese kyla žmogaus teisių apsaugos standartai.
– Tačiau ar tai nereiškia, kad tyrėjai vengs sulaikyti žmogų be teismo, kai tai būtina? Nekalbant apie šią konkrečią bylą, tačiau apibendrintai?
– Šiek tiek daugiau atsakingumo, manau, labai sveika. Juolab, kad kai yra aiškūs pagrindai, pareigūnai gali motyvuoti laikiną sulaikymą.
Iš kitos pusės, konkrečiai pagal šios bylos aplinkybes, panašu, kad buvo galimybė kreiptis į teismą ir teismo prašyti suėmimo. Juk teismo buvo prašyta atlikti kratą, vadinasi, buvo laiko prašyti ir suėmimo. Bet išvengta klausimą kelti teisme, pasitenkinta laikinuoju sulaikymu. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokio aukštesnio (teisminio) kontrolės lygio vengimo neturėtų būti.
Juo labiau, kad ir mūsų įstatymai reikalauja laisvės atėmimo klausimą spręsti teismo keliu, o laikinas sulaikymas galimas tik išimtinėmis aplinkybėmis. Ši nuostata galioja jau daug metų, bet praktikoje jos buvo mažokai paisoma. EŽTT sprendimas gali lemti, kad reikalavimas sulaikyti be teismo tik išimtinėmis aplinkybėmis įgaus tikrąją reikšmę.
– Į Europos žmogaus teisių teismą sąlyginai kreipiasi nedaug žmonių. Jūsų nuomone, kodėl – ar nėra daug žmogaus teisių pažeidimų ar vis lemia tai, kad tai kainuoja nemažai laiko ir finansų?
– Galvoju, kad vienas pagrindinių klausimų greta finansų yra laiko faktorius. Ši byla EŽTT buvo išnagrinėta gana greitai – per porą metų (byla buvo išnagrinėta per trejus metus – red. past.), kai yra bylų, kurios užtrunka ir penkerius metus. Tokie dalykai gal taip atšaldo norą kreiptis. Žmogus turi būti labai principingas, turėti lėšų, kad kreiptųsi.
Iš kitos pusės, manau, kad žingsnis po žingsnio mes tobulėjame, procesiniai ir kiti teisiniai standartai kyla, tad ir poreikis kreiptis į EŽTT nėra labai dažnas.
– Kodėl dažnai taip ilgai trunka teisiniai procesai?
– Vieni procesai užsitęsia, kai įsivelia tarptautinis aspektas, teikiamas teisinės pagalbos prašymas kitoms šalims. Jei yra didelė byla, organizuoti nusikaltimai – kartais procesai irgi labai užsitęsia. Laiko užima įvairios ekspertizės.
Bendrai klausimas dėl proceso trukmės yra labai kompleksinis – jį nagrinėja mokslininkų grupės, svarsto, kaip būtų galima dar pagreitinti šiuos procesus, ką galima optimizuoti.
Žvelgiant iš kitos pusės – kartais spartinant procesą net perlenkiama lazda.
Kaip atskirą ilgokai trukusio proceso pavyzdį galima paminėti Anykščių rajono mero Kęstučio Tubio byla. Apeliacinis teismas sprendimą priėmė 2023 metų pradžioje, o Aukščiausiajame teisme ji buvo nagrinėjama rudenį. Ar nebuvo galima paspartinti proceso bent jau šioje stadijoje, kur nagrinėjami tik teisės taikymo klausimai?
Žvelgiant iš kitos pusės – kartais spartinant procesą net perlenkiama lazda. Taip, mano nuomone, nutiko buvusio Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Šiliausko atveju.
Mūsų įstatymai numato galimybę pagreitinti nagrinėjimą teisme, jeigu kaltinamasis neprieštarauja, su viskuo sutinka, o tada jam pažadama trečdaliu mažinti bausmę. V.Šiliausko byloje net ir prokurorai neprieštaravo tokiam žingsniui. Teisminis nagrinėjimas šioje visiškai aiškioje byloje nevyko, buvo sutaupyta šiek tiek visų proceso dalyvių laiko.
Bet kyla klausimas, ar vis dėlto nebuvo prasilenkta su teisingumo principu? Aiškioje byloje nagrinėjimas pernelyg netrunka. Tad ar laiko sutaupymas tikrai vertas to, kad tokio išskirtinio dydžio kyšio byloje bausmė būtų švelninama net trečdaliu? Pasikartosiu – vien dėl to nedidelio laiko sutaupymo, o ne dėl nusikaltimo ypatumo ar su kaltinamuoju susijusių aplinkybių.
Tokios bausmių nuolaidos mainais į pagreitintą procesą kelia mažiau abejonių tada, kai vyksta teismai dėl smulkių pažeidimų, ypač administracinėse bylose, kurių didelis srautas. Bet kai matome didelio masto, vos ne rezonansinę bylą – tada teisingumo principas galėtų būti vis tik didesnis prioritetas ir jo kaina paspartinti proceso gal ir nereikėtų.
– Kokios jūsų įžvalgos dėl buvusios sveikatos apsaugos viceministrės L.Jaruševičienės bylos? Ikiteisminis tyrimas, paskui teismas vyksta jau ketverius metus ir, anot jos, pabaigos dar nematyti.
– Š.Narbuto byla yra ne tik baigta, bet ir išnagrinėta EŽTT, tad apie ją jau galima kalbėti remiantis nešališkais šaltiniais – galutiniais teismų sprendimais.
Kalbėti apie L.Jaruševičienės bylą bendrai dėl aplinkybių, kas įvyko, būtų jau kažkiek mūsų spekuliacijos. Iš viešų šaltinių žinome, kad įvyko šiek tiek stebinantys dalykai. Procese pakeistas prokuroras, pas tuometinį premjero Sauliaus Skvernelio patarėją Luką Savicką ketinta daryti kratą, bet ji atšaukta.
Pati buvusi viceministrė kelia klausimą, kodėl tik ji turi atsakyti, jei sprendimų priėmime dalyvavo Vyriausybės kanceliarija ir operacijų vadovas? Bet, kaip minėta, byla dar nėra baigta ir sunku pasakyti, ar visuomenei bus atsakyta į kylančius klausimus.
Truputį netikėta, kad viskas tiek ilgai tęsiasi, nuo karantino laikų iki šiol turime procesą. Įdomu, kokios priežastys?
– Kalbėjote ir apie rekordinį kyšį paėmusio V.Šiliausko bylą. Kas dar pastaruoju metu atsidūrė jūsų dėmesio centre, kas sukėlė klausimų?
– Aš, kaip mokslininkas, viena akimi vis stebiu situaciją dėl narkotikų. Kai matau, kad asmeniui, pasidalinusiam mažiau nei gramu kanapės, kuri beveik pramoninė, pluoštinė, beveik neturi veikliosios medžiagos yra skiriami trys metai laisvės atėmimo, lyginu tai su sunkiais korupciniais nusikaltimais.
Susidaro įspūdis, kad teismai, spręsdami dėl laisvės atėmimo, kartais per daug žiūri į tai, ar kaltinamasis geras ar blogas. Jie per mažai žvelgia į nusikaltimo sunkumą. Juk bausmė skiriama ne už gyvenimo pasiekimus, bet už nusikaltimą. Gyvenimo pasiekimai – tiek teigiami, tiek neigiami – neturėtų būti pernelyg sureikšminami.
V.Šiliausko byloje jo turimi diplomai, pavyzdingas elgesys, pavyzdingas gyvenimo būdas pirmos instancijos teismą paskatino neskirti realaus laisvės atėmimo. O asmuo, kuris pasidalijo vienu gramu pačios silpniausios narkotinės medžiagos, gavo trejus laisvės atėmimo. Jis diplomų neturėjo, priešingai – nebuvo pavyzdingas pilietis, turėjo nuobaudų, buvo baustas už baudžiamąjį nusižengimą ir nesunkų nusikaltimą.
Motyvuodamas bausmę teismas daugiausiai dėmesio skyrė būtent šioms aplinkybėms, bet ne menkam nusikaltimo pavojingumui.
Apskritai smulkiose narkotikų bylose vis dar priimami labai stebinantys sprendimai. Vertinant europinį kontekstą, mes labai iš jo iškrentame. Su Baltija besiribojančių valstybių įstatymuose – išskyrus Latviją ir Rusiją – niekur nėra tokių sankcijų, kad už smulkų pasidalinimą nedidelio poveikio narkotikais grėstų iki 8 metų, kaip yra pas mus Lietuvoje. Tai, kas yra minimali įstatymo numatyta bausmė už tokį nusikaltimą Lietuvoje, dažnu atveju yra maksimali bausmė kitose vakarietiškose Baltijos jūros valstybėse.
Ir teismai ne visuomet tinkamai įvertina realų nusikaltimo pavojingumą, neretai suteikiantį pagrindą taikyti švelnesnę, negu sankcijoje numatytoji, bausmę.
– Paskutinis klausimas – apie visuomenę. Visose garsiose, rezonansinėse bylose viešoje erdvėje žmonės, kuriems pareikšti įtarimai, yra nuteisiami iš anksto. Kodėl visuomenė taip greitai pasidaro išvadas?
– Kodėl visuomenė susidaro nuomonę, neturėdama visapusės objektyvios informacijos? Deja, taip jau yra. Daug kas gyvena emocijomis, o kai daug informacijos nėra – žmonės ją užsipildo patys. Savo vaizduotėje ar iš kitų šaltinių. Ypatingai, kai byla liečia jautrius klausimus. Tad aš tuo nesistebiu. Visuomenė yra kokia yra.
Ne veltui EŽTT teisėsaugai priminė kultūros klausimą – kad būtų santūresnė viešindama įtariamųjų asmeninę informaciją. Aš manau, tuo šis sprendimas yra reikšmingas ir svarbus. Svarbi ir žiniasklaidos kultūra. Ji galėtų pritaikyti tam tikrą filtrą, jei teisėsauga kartais išviešintų per daug informacijos. Nors, žinoma, to labai sunku tikėtis.
