Lietuvoje dar apie trisdešimt procentų gyventojų galėtų skiepytis, bet to nedaro.
S.Čaplinskas aktualijų laidoje „15/15“ teigė, jog būtina važiuoti pas žmonės kalbėtis, kartoti atsakymus į tuos pačius klausimus.
Trūksta žinių
– Prancūzijoje įvedė privalomus skiepus medicinos personalui, o Latvijos verslui suteikta galimybė atleisti COVID-19 sertifikato neturintį darbuotoją. Ar tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada tai bus ir Lietuvoje?
– Mažo skiepijimosi aktyvumo diskusijas reikėtų pradėti nuo klausimo, kaip stiprinti motyvaciją ir suvokimą, kad tam tikras funkcijas atliekantiems asmenims ar žmonėms, turintiems specifinių sveikatos problemų, skiepas nuo koronaviruso būtinas.
Kaip pavyzdys – kodėl niekam nekyla klausimų, ar atvira tuberkulioze sergantis žmogus gali dirbti ugdymo įstaigoje?
Reikia imtis komunikacijos, kuri dėl įvairių priežasčių, reformų ar ambicijų nebuvo padaryta savo laiku.
Šių dienų socialinės medijos sklaida gali sukelti nereikalingą asmenų pasipriešinimą, netgi tų, kurie nėra nusiteikę prieš skiepus.
– Žmonės bijo to, ko nežino, kaip juos įtikinti skiepytis?
– Neužimdamas jokių oficialių pareigų informuoju žmones tiek, kiek tik galiu.
Aš neraginu skiepytis, paprasčiausiai pateikiu mokslu pagrįstą informaciją ir atsakinėju į žmonių užduodamus klausimus.
Net ir po kelias valandas trunkančių diskusijų žmonės lieka ir dar kartą klausia individualiai.
Dažnai klausia beveik to paties, kas jau buvo sakyta, tik per asmeninę situaciją, pavyzdžiui, ar galima skiepytis, jei buvo persodinti organai, koks antikūnų kiekis yra pakankamas ir panašiai.
Neužtenka vien pasakyti: „Būkit geri – skiepykitės“.
– Ne filmukų per televizijos ekranus reikia, o fizinio kontakto ir važiavimo pas žmones?
– Vienareikšmiškai taip. Nors neskubėsiu neigti, gal kažkam reikia ir video filmukų.
Pasakymas: „Būkit geri – skiepykitės“, atleiskit, man kelia juoką, bent jau sakytų: „Būkite išmintingi“.
Pasakymas: „Būkit geri – skiepykitės“, atleiskit, man kelia juoką, bent jau sakytų: „Būkite išmintingi“.
Svarbiau yra atsakyti į žmonėms kylančius klausimus. Ir dar svarbu – kas atsakinėja ir kaip atsakinėja.
Buvo padaryta milžiniška žala, kad nuo pat pradžių į skiepijimo kampaniją nebuvo įtrauktas privatus verslas ir šeimos gydytojai.
Iš asmeninės patirties susitikime su Panevėžio rajono bendruomenės nariais labai aiškiai matėsi, kad ten, kur veikia aktyvūs vietos medicinos darbuotojai ar seniūnai, suaugusiųjų pasiskiepijimo apimtys viršija 80 proc.
Būtinos tikslinės priemonės
– Šiuo metu apie pusė Lietuvos žmonių yra vakcinuoti, kiek iš likusios dalies yra dvejojančių, kuriems trūksta informacijos, neskaičiuojant dalies, kurie niekada nesiskiepys ir yra vadinamieji skiepų priešininkai?
– Kitų šalių patirtis ir tyrimai rodo, kad vadinamųjų skiepų priešininkų gali būti iki 20 proc., ne daugiau.
Štai ir atsakymas. Vadinasi, visiems kitiems žmonėms paprasčiausiai trūksta žinių, tada ir nėra motyvacijos, nes neturi atsakymų į rūpimus klausimus.
Svarbus ir psichologinis momentas, kurio neįvertina sveikatos politikai.
Vaistą vartoja sergantis žmogus, o skiepijami sveiki žmonės. Sveikam žmogui ryžtis vakcinuotis, kai tiek daug melagienų socialinėje medijoje, sunku.
Žmogus neretai pamąsto, kad verčiau palaukti, kol bus kas nors aiškiau.
– Prasčiausiai skiepijasi transporto ir laivų statybos sektorių darbuotojai, kodėl?
– Jeigu rimtai žiūrime į šią problemą, turėtume paklausti tų žmonių.
Greičiausiai dalis žmonių paprasčiausiai tam neturi laiko.
Kita vertus, šie asmenys, tikėtina, Lietuvoje negyvena arba būna labai trumpai.
Tai – konkretus pavyzdys, kad būtinos prevencinės priemonės, ir jos turi būti tikslinės, orientuotos į konkrečią grupę.
Tai turėjo būti nuo pandemijos pradžios.
– Kokių reikia aplinkybių, kad Lietuvoje atsirastų privalomi skiepai?
– Kai jau pradedame suvokti, kad tam tikrose situacijose veiklą vykdantys žmonės arba tam tikroje erdvėje esantys žmonės rizikuoja platinti virusą, tada tampa logiška pradėti diskutuoti ir visiems priimti sprendimus.
Šis virusas kelia daug nuostolių ne tik sveikatos prasme, bet ir socialinių, ekonominių, psichologinių.
– Situacija: imunitetą įgiję darbuotojai gali laikytis mažiau reikalavimų, o be imuniteto – privalo dėvėti kaukes ir laikytis kitų saugumo rekomendacijų, nepaisant fakto, kad dirba vienos organizacijos patalpose. Ar toks modelis teisingas?
– Modeliuojama situacija yra pavyzdys, kad kiekvienas asmuo turi žinoti savo COVID statusą ir atitinkamai elgtis.
Juk ir žmogus, kuris serga cukriniu diabetu, žino, kad reikia tikrinti cukraus lygį kraujyje, ir žino, kad pagal jį reikia koreguoti savo dietą, vartoti medikamentus.
Gyvename naujoje realybėje ir reikia išmokti ne tik su tuo gyventi, bet ir įgyti sveikatos raštingumo.
– Jeigu koronavirusas tampa kasmetiniu gripo pakaitalu, kaip keisis koronaviruso vertinimas? Visą likusį gyvenimą karantino suvaržymuose gyventi neįmanoma.
– Tam tikri suvaržymai kol kas liks, neišvengiamai. Jeigu jau vėl kalbame, kad gali būti visiškas užsidarymas, tai rodo, kad visiškai neišmokome pamokų.
Tam tikri židiniai ir viruso plitimas žmonių, kurie nebus įgiję imuniteto, grupėse bus neišvengiami.
Ir, kalbėkime atvirai, jeigu taip atsitiks, kai kas gali atsidurti ligoninėje ir kai ko medikai nesugebės išgelbėti.
– Kol neturėsime visuotinio imuniteto, gyvensime su įvairiausiais ribojimais ir draudimais, ir tie, kas neskiepyti, šiuos ribojimus užkraus ant imunitetą turinčių žmonių pečių, kuriems niekas išlygų netaikys?
– Ir dar pridėkim, kad bus tam tikri viruso židiniai, naujų susirgimų pakilimas, kuris neišvengiamai bus didesnis šaltuoju metų laikotarpiu, kai visi grįšime į uždaras patalpas, netinkamai vėdinamas, be būtinųjų prevencijos priemonių, apie kurias klausyti kai kam ir atsibodo.
Daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
