– Pirmadienį vykstate į konferenciją Glazge. Ko tikitės iš derybų ir ką Lietuva yra pasiruošusi įsipareigoti jose?
– Lietuva jau yra įsipareigojusi ir mes esame Europos Sąjungos mastu po Paryžiaus klimato susitarimo priėmę konkrečius sprendimus, kaip mažinsime savo išmetimus 55 procentais, lyginant su 2005 metais. Lietuva, kaip ir kitos Europos šalys, turi prisiėmusi didelius įsipareigojimus.
Europos Sąjunga yra numačiusi baudų mechanizmus, bet Europa yra tik dešimtadalis pasaulio taršos ir labai svarbu, kad mūsų pavyzdžiu pasektų visas pasaulis.
Jūs įžanginiame žodyje sakote, kad susirinko pasaulio lyderiai, bet didieji pasaulio teršėjai neatvyko į konferenciją – Kinija neatvyko, Rusija neatvyko.
Labai svarbu, kad visi būtų atskaitingi ir antroji konferencijos savaitė bus būtent apie tą Paryžiaus klimato susitarimo taisyklių knygelę – kaip mes skaidriai laikomės šitų įsipareigojimų, kaip turtingosios šalys apmoka neturtingosioms šalims už klimato sukeltus neigiamus poveikius ir žaliąją transformaciją.
– O kaip sekasi Lietuvai vykdyti Paryžiaus susitarimo reikalavimus? Prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje didžiuodamasis pasakė, kad Lietuva nuo 1990-ųjų 58 procentais sumažino savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą, tačiau žiūrint į statistiką akivaizdu, kad liūto dalis to pokyčio tenka po Nepriklausomybės atkūrimo įvykusiam pramonės performavimui, taip pat 1992 metų ekonominei krizei.
– Taip, čia ir sėkmė, ir nesėkmė, kad Lietuvoje buvo masiniai bankrotai 1990-ųjų pradžioje, kai užsidarė stambioji ir taršioji pramonė. Mes buvome tikrai milžiniški teršėjai sovietmečiu ir ta didžioji pramonė žlugo.
Jeigu pramonė, energetika ir šildymo sektorius sugebėjo transformuotis, tai transporte mes tikrai turime labai stipriai išaugusią taršą
Dabar, žiūrint jau po to žlugimo duobės, mūsų ekonomika labai labai stipriai augo, ypač po įstojimo į Europos Sąjungą, ir mūsų ekonominis augimas buvo atsietas nuo išmetimų. Kitaip sakant, kiekvienas naujas sukurtas euras išmeta vis mažiau anglies dvideginio. Tačiau suminė tarša labai stipriai padidėjo būtent transporto sektoriuje.
Jeigu pramonė, energetika ir šildymo sektorius sugebėjo transformuotis, tai transporte mes tikrai turime labai stipriai išaugusią taršą ir nuo įstojimo į Europos Sąjungą ji per pusę yra išaugusi.
– Kalbant bendrai apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir žiūrint, tarkime, nuo tada, kai Lietuva įstojo į Paryžiaus susitarimą – 2016 metų, bendrai nemažėjo tie skaičiai, o kai kuriais metais net ir augo truputį. Jeigu atmetus Žemės naudojimo, paskirties keitimo ir miškininkystės sektorių, kuris absorbuoja šiltnamio dujas, nuo 2016 metų bendra suma netgi padidėjo beveik 50 procentų. Ar tai reiškia, kad mums iš esmės nesiseka eiti ta kryptimi ir mes kol kas priešingai einame?
– Taip, jūs visiškai teisus ir jūsų labai teisinga statistika. Mūsų miškai vis daugiau sugeria anglies dvideginio per fotosintezę, paverčia anglį celiulioze medžio kamiene. Mūsų gamtoje ir žemės ūkyje tikrai nemažai yra absorbuojama anglies dvideginio, tačiau kai kurios ekonomikos šakos arba išlaikė stabilius išmetimus, arba net padidino juos.
Mes, kaip valstybė, kuri tikrai savo ekonomiką pastatysime iš atsinaujinančios energetikos, vis dar naudojame daug iškastinio kuro
Čia labai reikia žiūrėti nuo sektoriaus iki sektoriaus. Pavyzdžiui, gyventojai vis daugiau naudoja dujų, kas yra paradoksalu ir tikrai neigiama. Net ir raudonojo dyzelino naudojimas Lietuvoje tiek šildymui, tiek grūdų džiovinimui žemės ūkyje penkis kartus išaugo per pastaruosius dešimt metų.
Tai yra labai rimtas signalas, kad mes, kaip valstybė, kuri tikrai savo ekonomiką pastatysime iš atsinaujinančios energetikos, vis dar naudojame daug iškastinio kuro, kuris daugiausia importinis.
Mums čia labai reikia peržiūrėti valstybinę strategiją – kaip mes investuojame ir skatiname pasirinkti atsinaujinančią energetiką vietoj atsinaujinančio iškastinio kuro.
– Prieš tai minėjote transporto sektorių ir jis tikrai yra problematiškas, o emisijų augimas jame yra stabilus. Šiuo metu jūsų ministerija yra registravusi pasiūlymą dėl automobilių taršos mokesčio. Ar turite užsitikrinę jam Seime palaikymą?
– Aš būsiu padaręs kol kas viską, kad tie sprendimai pasiektų Seimą. Man atrodo, ypač klimato kaitos susitikimų šviesoje, yra labai svarbu, ypač valstybėms, kurios yra nepriklausomos nuo iškastinio kuro, kalbėti apie jo mažinimą.
Trajektorijos yra trys: pirmoji trajektorija yra mokslo finansavimas, kad mokslas išrastų kartu su verslu technologijas, kurios būtų pigesnės už iškastinį kurą. Šiandien tiek vėjo, tiek saulės energetika, tiek biometano autobusai, lyginant su dyzeliniais autobusais, tiek biometano jėgainės ar biometano elevatoriai yra jau pigesnės technologijos, kurias mes turime ir kuriomis galime pakeisti – mokslas jau yra išradęs.
Dabar klausimas, kaip padėti verslui ir gyventojams persiorientuoti? Čia yra antra kryptis – mums reikia subsidijuoti nemažai gyventojų, verslo ir viešojo sektoriaus, kad jie pasikeistų autobusus viešajame transporte vietoj dyzelinių į alternatyvius, pasikeistų šildymą – raudonąjį dyzeliną, anglį – į atsinaujinančius išteklius, pasikeistų savo elektros gamybą į atsinaujinančią energetiką.
Tam reikia subsidijų ir mes per AAIF (Aplinkos apsaugos investicijų fondą) kaip Aplinkos ministerija šimtus milijonų kiekvienais metais daliname ir tų milijonų subsidijoms tik daugės.
Ir trečias variantas yra įkainoti pilnai taršą. Tiek automobilių taršą, tiek kitų iškastinio kuro elementų – nuo anglies, raudonojo dyzelino, lignito, gamtinių dujų ir taip toliau.
Turi būti subsidijos pažeidžiamiausioms grupėms, nes kitaip tas žaliasis kursas taps tik toks Vilniaus ir elito užsiėmimas ir paliks užnugaryje tuos, kurie negalės transformuotis
Tai yra kompleksinės priemonės. Turi mokslininkai ir verslas dirbti ties inovacijomis, turi būti subsidijos, ypač pažeidžiamiausioms grupėms visuomenėje, kurios patiria energetinį skurdą, išleidžia per daug pinigų savo šildymui ar elektrai. Joms reikia ypatingai padėti, nes kitaip tas žaliasis kursas taps tik toks Vilniaus ir elito užsiėmimas ir paliks užnugaryje tuos, kurie negalės transformuotis. Tada tikrai bus geltonųjų liemenių revoliucija Lietuvoje.
Mes, kaip nuo importo priklausanti valstybė, tikrai privalome įkainoti iškastinį kurą, nes jis turi daug neigiamų pasekmių, ir turime kalbėti apie tuos akcizų įstatymų pakeitimus, kurie pasieks Seimą lapkričio pabaigoje.
– Su tais įstatymų pakeitimais planuojama didinti akcizus dyzelinui ir benzinui. Kaip jūs vertintumėte paprastai, ar verta žmonėms apskritai dar žiūrėti į dyzelinius automobilius, nes galbūt, tarkime, po dešimties metų, jų Lietuvoje apskritai neturėtų likti?
– Viskas vėlgi priklauso nuo inovacijų. 2026–2027 metais naujų elektromobilių kaina susilygins su vidaus degimo variklių automobilių. Lietuvoje nauji automobiliai nėra kažkas įprasto, tai yra labiau išimtis – mes esame senų automobilių importo šalis. Kol į Lietuvą atsiris panaudoti elektromobiliai, tai užtruks žymiai ilgiau.
Reikia suprasti, kad mes irgi negalime perspausti, todėl net ir tie automobilio taršos mokesčiai, jie nėra radikalūs, jie nėra tokie kaip Danijoje, kur tu perki automobilį ir sumoki dar du kartus automobilio kainą registruojant automobilį. Pas mus kalbama, kad vidutinis metinis automobilio taršos mokestis ir tiems taršesniems automobiliams bus 60-70 eurų, tai yra šeši ar septyni eurai per mėnesį.
Nepaisant to, net ir klimato kaitos konferencijoje apie tai vyksta milžiniški debatai. Kitaip tariant, mums reikia paskatinti alternatyvą ten, kur ji yra įmanoma ir kur ji yra pigesnė, o transporte pigių alternatyvų yra mažai. Viešasis transportas yra viena jų, dviračių transportas yra viena jų, todėl per taršos mokestį yra planas finansuoti kolektyvinę alternatyvą.
-
Klimato kaita: Lietuvos ambicija yra daug didesnė negu likusių ES valstybių
-
Ką rašo pasaulis: kas padengs kovos su klimato kaita sąnaudas
-
2021-ųjų pasaulinės anglies dvideginio emisija artėja prie rekordinio lygio
-
Karolina Kužmarskytė: ar mokslas pagaliau įtikins Glazge susirinkusius pasaulio lyderius?
– Dar šiek tiek grįžkime prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskritai. Lietuvoje ta statistika vėluoja vienerius metus ir statistika už 2020 metus bus pateikiama ateinantį sausį. Galbūt jau dabar yra preliminariai aišku, kokie yra Lietuvos rezultatai? Ar ir toliau matomas, kad ir nežymus, bet augimas, ar galbūt pavyko apsukti tą lokomotyvą ir judame žemyn?
– Pandemijos laikotarpis yra labai sudėtingas, nes atspirties taškas nelabai aiškus, aviacija, turizmas sustojo, buvo tarptautinio transporto ir logistikos kamščių, uždarų sienų. Mes esame logistikos šalis ir pas mus labai stipriai kuro išmetimai priklauso ir nuo transporto judėjimo.
Jeigu pasaulis prognozavo, kad bus atsikvėpta, tai to atsikvėpimo yra mažai
Iš esmės matome, kad, jeigu pasaulis prognozavo, kad bus atsikvėpta, tai to atsikvėpimo pasaulyje yra mažai. Reikia suprasti, kad ir Lietuvos ekonomika buvo viena sparčiausiai augusių net ir pandemijos laikotarpiu, tik Airija sparčiau augo pernai (arba, kitaip tariant, mažiau nukrito), Lietuva buvo antra pagal BVP Europos Sąjungoje.
Tai rodo, kad Lietuva nebuvo visiškai sustojusi, aišku, pas mus gal ekonominė struktūra tokia, kad nemažai yra logistikos, kuri yra svetur, paslaugų sektorius irgi, bet čia yra kita tema.
Pandemija nesustabdė emisijų, bet kuo aš noriu pasidžiaugti – daug kas prognozavo Europos žaliajam kursui mirtį pandemijos akivaizdoje, bet Europa, atvirkščiai, įskaitant ir Lietuvą, popandeminį atsigavimą grindžia žaliuoju kursu.
Pinigai pumpuojami yra ne į naftos, karinę ar bet kokią kitą pramonę, bet į atsinaujinančią energetiką, sumanų transportą, žaliąjį žemės ūkį ir taip toliau. Pinigai yra investuojami būtent į tai.
– Dar vienas svarbus aspektas stabdant klimato kaitą – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Prezidentas savo kalboje pasakė tikslą, kad iki 2030 metų 50 procentų visos Lietuvos elektros energijos bus iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškia, kad turimi pajėgumai turėtų būti padidinami dvigubai. Kaip planuojama tai padaryti?
– Čia klausimas energetikos ministrui. Galiu suklysti, nes Aplinkos ministerija yra tokia skėtinė ministerija, mes nesustabdysime ir nenudirbsime visų darbų už Susisiekimo ministeriją transporte, energetikoje už Energetikos ministeriją, žemės ūkyje už Žemės ūkio ministeriją ir ūkininkus, tad tikrai kiekviena sritis turi jausti, kad moralinis principas mažinti taršą yra jų užduotis, o ne tik aplinkosaugininkų.
Kiekviena sritis turi jausti, kad moralinis principas mažinti taršą yra jų užduotis, o ne tik aplinkosaugininkų.
Šiuo atveju norėčiau pagirti Energetikos ministeriją – tikrai planai yra tokie, kad 2030 metais jau galime tapti ne energetikos importo, o eksporto šalimi. Mūsų energetika bus paremta, visų pirma, vėjo energetika jūroje ir kontinentine vėjo energetika, bus sukurtos tiek akumuliacinės talpos, tiek didelės baterijos.
Bus vystomas ir žaliasis vandenilis, pagamintas iš elektros, kuri yra atsinaujinanti, o ne iš dujų. Yra konkretūs projektai ir žinau, kad mano kolega Dainius Kreivys, kartu su visa energetikų bendruomene, labai greitai juda ta linkme.
– Yra planai jūroje netoli Palangos statyti vėjo elektrinių parką ir Palangos meras priešinasi jiems. Jis sako, kad parkas kenks turizmo plėtrai ir potencialui. Taip pat dažnai girdime, kaip, tarkime, nepatenkinti ūkininkai kalba apie žaliojo kurso reikalavimus. Kaip pasiekti, kad kova su klimato kaita iš esmės būtų pirmasis skirtingų interesų grupių prioritetas? Dabar kartais atrodo, kad visi tą paklodę tampo kiekvienas į savo pusę.
– Reikia pakilti aukščiau ir žiūrėti iš paukščio skrydžio. Tarp tų vėjo malūnų ir Palangos tilto praplauks šimtai naftos tankerių pakeliui į Būtingę ir kitus Šiaurės Baltijos uostus. Vieno tankerio avarija sužlugdytų visą Lietuvos pajūrio ekosistemą.
Man atrodo, kad jei reikia kažko bijoti, tai priklausomybės nuo naftos ir avarijų Būtingės plūdure. O pastaroji tokia avarija buvo per Kalėdas. Nežinau, čia sėkmė ar nesėkmė – vėjas buvo ne į Palangos pusę ir nafta išsisklaidė jūroje.
Žinote, mums reikia svarstyti visada tarp alternatyvų. Jeigu mes sakome ne vėjo energetikai, tai kam mes sakome taip?
Ta pati Palanga yra nukentėjusi tiek nuo jūrinių audrų ir po to buvo prašyta milijonų tam, kad būtų atstatyti Palangos paplūdimiai. Bloga žinutė yra ta, kad su klimato kataklizmais tokių audrų bus žymiai daugiau ir ta pati Palanga ateis vėl pas centrinę valdžią, belsis ir sakys „atstatykite mums mūsų rekreacinį potencialą – paplūdimius, nes jie nuplauti“.
Labai svarbu suprasti, kad jeigu mes sakome ne kažkam, tai įkišdami į rozetę jungtuką mes siurbiame neaišku kur ir neaišku kaip pagamintą elektrą, nes Lietuva 70 procentų elektros importuoja. Ir importuojame per aplinkui, galbūt (nors dabar galbūt jau ir sustabdyta), nesaugios Astravo jėgainės gaminamą elektrą, Rusijos anglimi ir dujomis gaminamą elektrą. Supraskime, kas yra alternatyva ir kokia yra tos alternatyvos kaina.
– Tuomet paskutinis mano klausimas – pirmasis toks pozityvus Glazgo susitarimas buvo dėl deforestacijos stabdymo. Kaip tas susitarimas paveiks Lietuvą ir ką Lietuvai reikės padaryti, kad ji atitiktų to susitarimo sąlygas? Ar, galbūt, jūs vertinimu, viskas tvarkoje jau ir dabar yra?
– Aš esu atsargus skeptikas. Lietuva turi galimybę priimti sprendimus Seime dėl palmių aliejaus uždraudimo, kad jis nebūtų maišomas į mūsų dyzeliną. Ir čia Birutė Galdikas, žymioji orangutanų motina, yra vienas tų pavyzdžių, kad palmių aliejaus gamyba sužlugdo ištisas ekosistemas.
Yra labai konkretūs sprendimai, kuriuos mes galime priimti čia Lietuvoje ir nebepirkti kai kurių dalykų.
Antras dalykas – priimti sprendimai dėl miškų kirtimų sustabdymo įpareigoja ir mus mokėti už tas ekosistemas, nes mes Europoje labai stipriai esame iškirtę savo miškus ir tam, kad besivystantis pasaulis, ypač atogrąžų miškai, išlaikytų tą ekosistemą, mes turime tikrai prisidėti pinigais – saugoti ne tik savo miškus, bet ir ten.
Brazilijos aiški žinutė Europai – duokite mums 10 milijardų dolerių kas metus ir mes tada nustosime kirsti miškus Amazonėje
Prieš mėnesį susitikau su Brazilijos viceprezidentu, kuris pats yra iš Amazonijos regiono. Brazilijoje kiekvienais metais nelegaliai iškertama 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, tai per šešerius metus iškertamas Lietuvos plotas atogrąžų miškų vien Amazonijoje.
Brazilijos aiški žinutė Europai, truputį net šantažuojanti, yra – duokite mums 10 milijardų dolerių kas metus ir mes tada nustosime kirsti miškus Amazonėje, nes neturime galimybių pasiūlyti alternatyvaus užimtumo tuose regionuose, o fermeriai sojų plantacijoms įsisavina vis naujus plotus ir tie patys europiečiai perka.
Lietuvos gyvulininkystės ūkis yra vienas iš braziliškų sojų pirkėjų ir per Klaipėdos uostą tai yra atplukdoma. Čia yra kompleksinė problema ir mes Glazge turime garantuoti finansavimą besivystančiam pasauliui. Miškai yra dalis sprendimo.
Tie 100 milijardų dolerių per metus, kurie yra kaip lūkestis iš besivystančio pasaulio, mes to pažado kol kas nevykdome. Turtingasis pasaulis yra kol kas sukaupęs maždaug tarp 80-90 milijardų dolerių per metus finansavimo biudžetą.
Reikia suprasti, kad nesilaikant tų įsipareigojimų didieji miškų kirtimai vyksta ne išsivysčiusiame pasaulyje, o besivystančiame. Mes turime irgi įgyvendinti savo pažadus.
– Jeigu Brazilija prašo 10 milijardų tam, kad nustotų kirsti savo miškus, kiek milijardų ar milijonų reikėtų Lietuvai, kad mes nustotume kirsti savo miškus?
– Lietuvoje situacija yra tikrai gera, nepaisant gajų mitų. Mes nuosekliai didinam miškingumo plotą ir lyginant su tarpukariu, Lietuvoje miškų plotas yra padidėjęs dvigubai, miškų biomasė yra padidėjusi trigubai. Ir šioje kadencijoje mes nuo 33 procentų šalies miškingumo, manau, tikrai įgyvendinsime tą užsibrėžtą tikslą – 2024 metais turėti 35 procentus šalies teritorijos.
Kur Lietuvoje yra problema – kad nerastas balansas ir mes vis dar kertame saugomų teritorijų miškus
Kur Lietuvoje yra problema – kad nerastas balansas ir mes vis dar kertame saugomų teritorijų miškus, o nepermetam tą ūkininkavimo svorį, miškų kirtimus į ūkinius miškus.
Dabar rengiamas Nacionalinis miškų susitarimas eina į pabaigą, už mėnesio, manau, jau finišuosime ir tikrai bus kitais metais apsispręsta dėl labai aiškių balanso priemonių, kur ir kiek kertam.
Jau ir šiandien Lietuvoje 70 procentų miško prieaugio yra iškertama, tai kiekvienais metais 30 procentų miško prieaugio lieka miške ir tai pasauliniu mastu yra geras rezultatas.
