„Lietuvos geležinkelių“ prašymas dar kartą priminė, koks požiūris į aplinkos pritaikymą neįgaliesiems vyrauja šalyje. Stokojama elementarios pagarbos ir motyvacijos statant naujus pastatus ar įsigyjant viešojo transporto priemones orientuotis į universalaus dizaino principus, nors daugelyje šalių tai yra kaip savaime suprantamas dalykas, norma. Vykdydami iniciatyvą „Pritaikyta dirbti“ norime atkreipti visuomenės bei valdžios dėmesį, kad aplinkos pritaikymas negalią turintiems žmonėms visų pirma reiškia draugiškesnę aplinką ne vienai konkrečiai žmonių grupei, bet visiems – nuo mamų su vežimėliais iki dviratininkų ar vyresnio amžiaus žmonių“, – aiškina DNA atstovė.
Nežino, kaip pritaikyti
Viešojo transporto ir darbo aplinkos pritaikymas – viena pačių svarbiausių sąlygų negalią turintiems, tačiau dirbti norintiems žmonėms.
„Galimybė maksimaliai savarankiškai keliauti viešuoju transportu negalią turintiems žmonėms labai svarbi. Darbo aplinkos pritaikymas – taip pat kertinė sąlyga norint, kad neįgalieji integruotųsi, dirbtų. Nors vykdydami iniciatyvą pastebime ir nemažai teigiamų pokyčių, tačiau reikšmingoms permainoms, deja, kaip taisyklė, pritrūkstama lėšų, todėl kliūčių judėti ir dirbti tikrai labai daug“, – įsitikinusi S.Kunigonytė.
Aplinkos vertinimo projektą „Pritaikyta dirbti“ vykdančios DNA atstovės teigimu, viena priežasčių, dėl ko aplinka vangiai, o kartais net fiktyviai pritaikoma neįgaliesiems – atsakingos institucijos stoka.
Tai įrodymas, kad realiai organizacijos nežino, kaip tą aplinką pritaikyti, taip pat neturi ir kur kreiptis, jei nori situaciją iš esmės pakeisti.
„Mūsų patirtis išties iškalbinga. Iš viso kreipėmės į 247 valstybės įstaigas, su prašymu apsilankyti, apžiūrėti patalpas ir įvertinti, ar tokioje įstaigoje galėtų dirbti negalią turintys žmonės. Vertinime dalyvauti sutiko vos trečdalis – 61 institucija. Dar liūdniau tai, kad dalis jų – iš anksto nurodė žinančios, jog aplinka neįgaliesiems nei apsilankyti, nei dirbti nėra tinkama. Dažniausia priežastis, dėl kurios institucijos vertinime dalyvauti nepanoro – laukianti reorganizacija ar pastato, kuriame įstaiga įsikūrusi, priklausomybė Turto bankui“, – sako S.Kunigonytė.
Pasak jos, net ir tos organizacijos, kurios sutiko, kad vertinimas būtų atliktas, nebuvo užtikrintos, jog atitinka visus kriterijus.
„Tai įrodymas, kad realiai organizacijos nežino, kaip tą aplinką pritaikyti, taip pat neturi ir kur kreiptis, jei nori situaciją iš esmės pakeisti. Viešo ir privataus sektoriaus atstovai, yra atsidūrę dviprasmiškoje situacijoje – nėra aiškios ir tikslios informacijos, kaip aplinką universaliai pritaikyti neįgaliesiems ir nėra tų, kurie įvertintų, ar pritaikoma teisingai, bei prižiūrėtų, kad projekto įgyvendinimo etape neatsirastų reikšmingų nukrypimų“, – įsitikinusi DNA atstovė.
Trūksta priežiūros ir atsakomybės
Įstatymais yra nepakankamai reglamentuota statytojų, užsakovų ir projekto autorių atsakomybė, todėl kai jų nesilaikoma, sunku pareikalauti atsakomybės ar įpareigoti aplinką pritaikyti tinkamai.
„Kai nėra institucijos, atsakingos už statinių priežiūrą po leidimo eksploatuoti išdavimo, susidaro paradoksali situacija – statinio pridavimo metu patvirtinama, jog aplinka pritaikyta, tačiau po leidimo eksploatuoti išdavimo, visi pritaikymai „išnyksta“. Paprastas pavyzdys – gyvenamos paskirties daugiabutis namas pritaikomas judėjimo negalią turintiems žmonėms įrengiant keltuvą lauke į laiptinę, taip pat numatomos vietos neįgaliųjų transportui. Po pastato „pridavimo“ keltuvas išmontuojamas, o vietos skirtos neįgaliųjų automobiliams panaikinamos. Maža to, paaiškėja, jog keltuvas ir tebuvo išnuomotas pridavimo laikotarpiui, todėl savininkas pasibaigus nuomos terminui jį teisėtai išsivežė“ – pasakoja S.Kunigonytė.
Būtent todėl, kad dalis aplinkos pritaikymo sprendimų yra arba neefektyvūs arba fiktyvūs, kyla klausimas, kas atsakingas už susidariusią situaciją ir iš ko reikia reikalauti atsakomybės.
„Keliant klausimą, kaip tokią fiktyvaus pritaikymo situaciją ištaisyti, kas dėl to atsakingas, vėl atsiremiama tarsi į sieną. Statytojai ir projektuotojai rodo pirštais vieni į kitus, pamojuoja dokumentais, kuriuose formaliai visa aplinka pritaikyta, tačiau realiai situacija nesikeičia. Todėl savo iniciatyva darome ką galime, tačiau rimto, kompleksinio valdžios požiūrio tikrai trūksta. Ir kol požiūris nesikeis, „Lietuvos geležinkelių“ pavyzdys ko gero pasikartos dar ne kartą“, – įsitikinusi S.Kunigonytė.
