Tikrai – iki Kalėdų liko vienas mėnuo. Pats tamsiausias, niūriausias. Mes ne visada sulaukiame saulės, todėl vis labiau mokomės džiaugtis bet kokiu jos pasirodymu. Sutikite – ne tik gamtos vaikams, bet ir mums saulė yra geriau už vaistus. O nuotaikai skaidrinti, be saulės, jokių vaistų nėra.
Beje, gera žinia visiems – artėjančios Kalėdos. Visi jose matome savo lūkesčius, žinome, ką turime atlikti iki Kalėdų. Lietuvoje visais laikais iki Kalėdų atsiskaitydavo už darbus, grąžindavo skolas. Žodžiu, šventės turi būti švarios...
Tačiau kai kas švęsti Kalėdas pradėjo jau dabar. Žiūrėk, ir eglutės papuoštos, ir muzika kalėdinė groja... Ar ne per anksti?
Kalėdos – nepaprasta šventė, mes ją turime auginti, puoselėti ir nesugadinti. Paklausite, o kaip tą galima padaryti? Kaip sugadinti šventę?
Nieko nėra lengviau... Kuo anksčiau į savo namus parsinešite eglutę, tuo blankesnės bus Kūčios ir Kalėdos, prarasime jų žavesį ir paslaptis. Geriausia, kai viskas būna laiku: eglutė atkeliauja į namus Kalėdų išvakarėse, o dovanos po eglute iš kažkur atsiranda Kalėdų rytą. Tada ir būna tikras, sveikas džiaugsmas ir tikra šventė...
O dabar grįžtame į rudenį. Ruduo – tvarkymosi laikas. Gamta veikia savaip, o mes vis šluojame, grėbiame...
Medžių lapų grėbimas kiekvieną rudenį tampa visuotiniu reiškiniu. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek hektarų taip nušluojama, kiek kubų ir tonų lapų išverčiama pašaliuose. Tačiau ar visada to reikia? Ar didelis mūsų uolumas, ypač ten, kur nebūtina, nėra žalingas gamtai?
Mes manome, kad lapus reikia nugrėbti, nušluoti nuo tako ar kelio, nes taip saugiau vaikščioti ir važinėti. Tačiau ar lapai turi būti pašalinami iš po medžių, iš parkų, sodų? Ar reikia išgrėbstyti prie sodybos esantį miško pakraštį?
Nemanau, kad taip daryti reikia. Juk gamtoje nėra nieko nereikalingo ir nukritę lapai netampa atlieka. Visų pirma, jie šildo medžių šaknis ir sugeria drėgmę... O po lapais gyvena...
Ar jūs žinote, kur dingsta visi seniau nukritę medžių lapai? Jie standūs, tvirti, tad, mūsų akimis, per daugelį metų jų turėtų susikaupti storas sluoksnis. To nebūna – paprastai jau pavasariui įpusėjus lapų ant žemės nelieka arba jie „išnyksta“ iki vasaros pradžios. Lapus „utilizuoja“ jais mintantys sliekai, kurie yra vieni aktyviausi mūsų aplinkoje esančių organinių medžiagų skaidytojai.
Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 rūšių sliekų, jie skiriasi savo dydžiu ir užimamomis buveinėmis. Tačiau visi jie maitinasi augalams jau nereikalingomis jų dalimis. Lapai, lietaus priploti prie žemės ir suminkštėję nuo drėgmės, sliekams yra tinkamiausias maistas.
Paprastai sliekas iš urvelio iškiša priekinę savo kūno dalį ir nutvėręs lapą jį įsitraukia gilyn. Jau dabar galima rasti vietų, kur apie stambaus slieko urvelį lapų nėra – visi jie įtraukti ir suvirškinti. Mums tik atrodo, kad sliekas nėra stiprus – kiekviename narelyje jis turi šerelius, gerinančius sukibimą su gruntu ar urvelio sienelėmis, o dėl raumenų pulsavimo maistą nesunkiai nusineša ten, kur saugu.
Lapas pereina visą virškinimo sistemą, kuri yra gana sudėtinga: iš burnos – į ryklę (joje paveikiamas humuso rūgštį neutralizuojančiais fermentais), pro stemplę ir gurklį – į skrandį, iš skrandžio pro žarnas pasiekia analinę angą ir pašalinamas. Žinoma, pašalinami tik mineralinio substrato trupiniai, taip pat amoniakas, šlapalas – visa tai, ko reikia dirvožemiui ir augalams.
Ypač palankaus dirvožemio kvadratiniame metre gali gyventi iki 200–400 sliekų. Jie purena dirvą, ją aeruoja ir tręšia. Jei sliekai rastų pakankamai yrančių augalų dalelių, nukritusių lapų, toks dirvožemis būtų labai derlingas, naudingas mums ir gamtai. Taigi ten, kur lapai jums netrukdo, palikite juos.
