Tuo niekas per daug neabejoja – juk vasara negali būti be vasariškų orų. Taigi, dabar visai neverta spėlioti ir burti, kas bus, geriau mėgautis tokia vasara, kokią turime, ir skubėti surasti viską, ką ji nuveikė. Vasarėlė turi dar labai daug laiko, žaluma kol kas labai gyva, daug vabzdžių, o kur vabzdžiai, ten ir paukščiai. Beje, ne tik jie...
Tiems, kas iki šiol neturėjo laiko, galima spėti pasirinkti liepžiedžių – be jų neišsiversime žiemą, kai bus šalta, kai sėlins peršalimo ligos.
Vasaros vidurio svarbiu ženklu tampa vis kitokios gamtos spalvos. Šių metų lietūs ilgai išsaugojo žalias pievas, dar labai gaivūs medžiai, krūmai, užtruko ir kai kurių augalų žydėjimas. Štai net mažalapės liepos kvepia iki šiol ir vilioja bites. Tiems, kas iki šiol neturėjo laiko, galima spėti pasirinkti liepžiedžių – be jų neišsiversime žiemą, kai bus šalta, kai sėlins peršalimo ligos.
Tą primename tiems, kas jau dabar rengiasi keliauti į gamtą. Ir kitų augalų vaistams galima prisirinkti – tiesa, reikia žinoti kokių, kokią medžiagą skainioti, kaip nepažeisti pačių augalų. Surinkta sauja kita lapelių ar žiedų tikai niekam nepakenks.
Be to, jau rūpi grybai – orai lietingi, ir, nors šilumos mažiau nei karštą vasarą, grybai jau dygsta. Ypač voveraitės, o žemesnėse vietose, prie lapuotynų – ir raudonikiai, lepšės, baravykai. Juk daug nereikia, tik saujos kitos, kad virtuvė kvepėtų. Juk tikroji grybarautė bus vėliau, rugpjūtį, o gal tik rugsėjį. Dabar to niekas negalėtų pasakyti...
Ar tik grybaudami neišgirsite didžiosios zylės – jos jau peri antrąją vadą, o kitos netgi augina antruosius šios vasaros vaikus. Antros vados būna kur kas mažesnės, jose tik 6– 8, retais atvejais – iki 10 kiaušinių. Pirmoje vadoje užaugo gal 12, o gal net 15 zyliukų. Jie jau savarankiški, tik jų plunksnelės dar neryškios, jaunatviškos.
Panašūs ir kitų paukščių vaikų apdarai. Tačiau ne tik jie yra kitokie – senieji paukščiai taip pat jau pradės barstyti savo plunksnas, keisti jas naujomis.
Daugeliui paukščių toks plunksnų apdarų keitimas yra dėsningas ir vyksta palaipsniui. Žinoma, keista matyti paukščius „nei skustais, nei kirptais“ rūbeliais. Tačiau jie pasikeičia taip greitai, tad sparnuočiai jokios nepatogumo net nepajaučia.
Turime atsargiai laižyti medų, gerti saldžius gėrimus, net žagarvyšnėmis mėgautis tik įsitikinus, kad tarp jų nesimaitina vapsvos.
Dar įdomu, kaip šiemet gyvens varnėnai, kurie savo vaikus inkiluose augino iki pat Joninių. Kaip jie keliaus, pulkuosis, kaip keis savo plunksnas? Greičiausiai viskas bus labai dėsninga – tik gali būti, kad išsiskirs ankstyvųjų ir vėlyvųjų jauniklių kartos. Ventės rage dabar dažną dieną sugaunama ir paženklinama tūkstantis ir daugiau varnėnų.
Nieko nepasakysi, jie gražiai gieda. Bet kažin ar kas jų dabar laukia soduose. Jei tokie pulkai pasisuks ir nors po vyšnią nusiskins, mums uogienės virti ir kompotų daryti nereikės. Tiesa, šiemet vyšnių ir trešnių mažai, nuo jų šakos nelūžta.
Vasaros viduryje daug vapsvų – jų šeimos sulipdė jau visai didelius lizdus, jų kiekvienuose namuose gali būti nuo 1 000 iki 10 000. Taigi, tą turime žinoti ir atsargiai laižyti medų, gerti saldžius gėrimus, net žagarvyšnėmis mėgautis tik įsitikinus, kad tarp jų nesimaitina vapsvos.
